Dr. Antanas Baskas

Kaip mokslo, taip ir studijų institucijose yra ir mokslo, ir studijų, t. y. mokomasi, mokoma ir kuriama. Pagrindiniai abiejų institucijų darbuotojai atskirais laikotarpiais darė tą patį: daugiau mokėsi, mokė ar kūrė, t. y. gavo pagrindinį atlyginimą už mokslinį ar pedagoginį darbą.

Priešinti institucijas nekorektiška, nors pasirinkta, kurioje institucijoje dirbti, esant studentu.

Ir mokslo, ir studijų Lietuvos institucijos finansuojamos pagal tą patį principą: pagal studentų ar mokslininkų skaičių.

Tarytum finansuotojams būtų nesvarbu, kokių sričių, kokios kokybės žinovus išugdo mokslo ir studijų institucijos.

Lietuvos mokslo ir studijų institucijos sujungtos (integruotos) pagrindiniu būdu - finansuojamos iš vieno šaltinio, vieno administracinio vieneto. Bent keli fondai finansuoja ne tik Estijoje.

Mokslo ir studijų ateitis priklausys nuo to, kokiais kriterijais vadovaujamasi finansuojant. Kokios pasekmės bus finansuojant pagal studentų ar mokslininkų skaičių, nesunku susivokti.

Lietuva nedidelė ir neturtinga, tad jai svarbu, į kurias sritis gilinsis jos intelektas, kuriose srityse ir kokios kokybės ji turės žinovų (specialistų).

Universitetų rektorių, kurie siekia prisijungti mokslo institucijas, norėčiau paklausti, kaip jie nustato, kiek į atskiras specialybes priimti studentų. Kitaip sakant, koks gaunamų iš biudžeto pajamų paskirstymo mechanizmas. Jei spręsime pagal būsimus specialistų poreikius, pagal jų pasirengimą dirbti, tuomet randasi viltys, kad prie tokio universiteto prijungus mokslo instituciją ir aukščiausios kvalifikacijos žinovai - mokslų daktarai bus rengiami atsižvelgiant į poreikių ir kokybės kriterijus.

Deja, nežinau Lietuvoje įgyvendintos mokymo programos, sudarytos pagal tai, ką turi žinoti ir mokėti baigęs universitetą, kokie tam reikalingi speckursai ir kokios dėstytinos bendros disciplinos, kad studentas būtų parengtas kaip specialistas, kad nebūtų eikvojamas geriausias gyvenimo laikas įgyjant nereikalingų žinių.

Geros mokymo programos įgyvendintos prieš trisdešimt metų svarbiausiuose pasaulio universitetuose.

Už Lietuvos aukštųjų mokyklų mokymo programų vertinimą pagal pasaulinius standartus prieš trisdešimtmetį tapau netinkamu eiti katedros vedėjo pareigas.

Deja, iki šiol valstybės mokslo ir studijų lygmuo Lietuvoje menkesnis ne tik dėl to, kad jie finansuojami daug mažiau negu reikėtų žvelgiant į šalies ateitį, bet ir todėl, kad tos pačios nepakankamos sumos skirstomos pagal kriterijus, kurie neskatina gerinti mokslą ir studijas ir juos orientuoti Lietuvos poreikiams, nors atitinkamos tai darančios sistemos įgyvendintos daugelyje šalių prieš dešimtmečius.