Leidykla "Alma littera" išleido biologijos vadovėlį - mokymosi priemonę, labai gerą, gražią, gausiai iliustruotą paveikslais ir schemomis knygą. Ją lengva ir įdomu skaityti, yra išdėstytos pastarųjų dešimtmečių biologijos (molekulinės biologijos, genetikos ir genų inžinerijos) žinios. Ją, kaip mokyklos vadovėlį, geriau galėtų aptarti biologijos mokytojai.

Šios knygos pasirodymas – tai gera proga (nors pavėluota – jau šaukštai po pietų) pakalbėti apie biologijos lietuviškąją terminiją, kuri, kaip matyti iš vertėjų, specialiųjų ir paprastų redaktorių, labai sunkiai prasiveržia į biologinę literatūrą. Kodėl?

Yra dvi kraštutinės nuomonės.

Viena – vartokime angliškuosius – tarptautinius terminus; juos vartojąs visas (?!) pasaulis, kitaip mūsų jaunieji moksleiviai, studentai, mokslininkai nesuprasią, kas rašoma užsienietiškuose angliškuose straipsniuose.

Antra – reikia stengtis vartoti kuo daugiau lietuviškų terminų ir pakeisti angliškus ar kai kuriuos lotynų-graikų kilmės žodžius lietuviškais atitikmenimis. Aišku, tai reikėtų daryti atsakingai, nepulti į kraštutinumą.

Yra tarpinė nuomonė (jos, atrodo, laikomasi minimoje knygoje) – pakeisti tik kai kuriuos terminus. Šio rašinio autorius yra antrosios nuomonės šalininkas.

Terminai, kaip ir bendrąja prasme kalba, yra tautos turtas, tautos esminė savybė. Sunku suvokti, kodėl dar reikia kažkam įrodinėti kalbos svarbą. Nebent tik tiems, kurie kalbą supranta ir vartoja tik kaip ryšio (tegul ir kompiuterinio) priemonę, net ne bendravimo, o tik “informacijos perdavimo” priemonę. Galbūt tokie žmonės pasitenkina skurdžia, vos keleto šimtų (?) žodžių kalba, kuria dažnai girdime kalbant profesionalius sportininkus. Gariūnai, nusikaltėlių pasaulis, kalėjimai, kaip ir kariuomenė, turi savą kalbą, žargoną, tik jiems vieniems suprantamą, dažnai praturtintą sodriais rusiškais keiksmažodžiais. Tokia kalba gal įdomi kalbos tyrinėtojams, informatikos specialistams, bet tai ne tautos siela, ne tautos balsas.

Mokslo kalba taip pat gali virsti gariūniniu žargonu, jei bus vartojamas iš svetimų kalbų (straipsnių ir knygų) pasiskolintas terminų kratinys (deja, dažnai šiandien modernioje molekulinės biologijos laboratorijoje girdimos bene tik vienintelio lietuviško žodžio “būti” formos! ). Ką mes, nevykę kalbos vartotojai, jei ir patys kalbos puoselėtojai kartais “egzistuoja” ir “funkcionuoja” tik “skelbdami moratoriumą” nelietuviškiems žodžiams. Dar blogiau, saką – kam čia lietuvinti, tebūnie, kaip įpratome.

Sava mokslo terminija – tai kalbos turtinimas, tai šių dienų dvasios įkvėpimas mūsų senolių žodžiams. Ji svarbi ir skaitančiam, ir girdinčiam: siauros srities specialistas supras ir angliškąjį (“tarptautinį”) žargoną, ir lietuvišką terminą; o bendro išsilavinimo arba kitos specialybės žmogui tokie žargono žodžiai dažnai nesuprantami. (Pavyzdžiui, vienos sveikatos valandėlės metu buvo užsispyrusiai peršamas “obstrukcinis” bronchitas – sergantys ar dar tik sirgsiantys persigandę klausėsi tos naujos nežinomos ligos aprašymo; laimei, pasirodė, kad tai paguodžiantis gydymas. O laida juk buvo skirta didesnio ar mažesnio bendro išsilavinimo žmonėms! Tiesa, medikai apskritai tose valandėlės mėgaujasi lotyniškais (?) terminais, šitaip gąsdindami klausytojus.)

Tad kyla gana paprastas klausimas – ar ne geriau daiktus ar reiškinius išmokti pirmiausiai vadinti lietuviškai?

Tai ypač svarbu mokiniams – juk jų pirmosios gamtos žinios, kaip ir istorijos, visuomenės, namų pažinimo turi ateiti gimtąja – lietuvių – kalba. Kalbos jausmą, meilę lietuvių kalbai, taisyklingo įvairių žodžių vartojimo įgūdžius ypač mokyklose turėtų skatinti ne tik lietuvių kalbos, bet visų specialybių, tarp jų ir biologijos, mokytojai. Girdžiu pasiteisinimo chorą – nesą lietuviškų naujosios biologijos terminų žodyno, o tie, kurie siūlomi, – NEPATVIRTINTI KALBOS KOMISIJOS ANTSPAUDU!

Daugybę lietuviškų biologijos terminų sulietuvino arba sukūrė mūsų biologijos tėvai – V. Lašas, T. Ivanauskas, J. Elisonas, J. Kriščiūnas, S. Mastauskis, S. Pileckis, S. Gecevičiūtė ir daug kitų universiteto ir mokyklų biologijos mokytojų. Gyvūnų lietuviškus vardus tvarkė ir daug jų sukūrė Vilniaus universitete bei dabartiniame Ekologijos institute dirbę ir dirbantys mokslininkai. Daugybę drugių vardų davė žymus gamtos žinių platintojas prof. Ričardas Kazlauskas.

Pagirtina Botanikos instituto mokslininkų veikla - aprašydami Lietuvos augmeniją šalia lotyniškų pateikia lietuviškus vardus. Ta tradicija pradėta dar praeito amžiaus pabaigoje kunigo ir mokytojo Jurgio Pabrėžos, tęsta L. Ivinskio, Matulionio, vainikuota praeitais metais išėjusiu puikiu akademiniu Ramunėlės Jankevičienės ir kitų mokslininkų sudarytu augalų vardų žodynu.

Kodėl naujoji biologija – genetika, molekulinė biologija, genų inžinerija, biochemija persotinta angliškų terminų (daugiausiai naujų reiškinių ir atradimų paskelbta angliškuose žurnaluose), kodėl negalime turėti savų – lietuviškų?

Manyčiau, kad visų lygių mokyklose, tiek vidurinėse, tiek aukštosiose, lietuviška terminija turėtų būti privaloma. Specialistai, skaitą angliškai, išsivers terminus, kaip ir kitus nežinomus žodžius. Tačiau dabartis gana liūdna – daugelis garsiais vardais ir laipsniais tituluojamų biologų universitetuose paskaitose ir ypač laboratorijose kalba “mokslišku” žargonu ir yra užsispyrę tų anglizmų vartojimo šalininkai.

Bet grįžkime prie biologijos terminų ir “Biologijos”.

Manyčiau, kad lietuvintinus biologijos terminus galima suskirstyti į kelias grupes. Aišku, čia neįtraukiami jau autorių sukurti ar tradiciniai įvairios kilmės žodžiai. Jų neverta lietuvinti, nes apskritai žodžiai – tai tik simboliai, pvz., genas, promotrius, operatorius, kodas ir kiti. Kalbame ne apie PERVARDINIMĄ, bet tik apie LIETUVIŠKŲ ATITIKMENŲ radimą ar sukūrimą.

Nekalbėsiu apie jau įkyrėjusią didžiąją branduolio medžiagos dalį sudarančią branduolio rūgštį. Chemijos terminų žodynas ją pavadino NUKLEORŪGŠTIMI, nors neiškentė nepalikęs beprasmio ir nelogiško termino nukleino rūgštis. Šis terminas, lyg koks žodis parazitas įsigalėjęs, nors labai gaila, VU Gamtos mokslų fakultete, ypač Biochemijos katedroje, o ir pasaulinio mokslo lygį pasiekęs ir tapo tiesiog Dievo dovana Lietuvos biologijai, Biotechnologijos institutas, net dvi pažangiausias laboratorijas pavadinęs NUKLEINO rūgščių (dar geriau – nukleinų r.) vardu! Ką gi, jų, kaip to kuproto, neištaisysi, bet blogai tai, kad studentai ir darbuotojai pratinami prie šio parazitinio žodžio.

Vienai grupei priskirčiau anglų biologinėje literatūroje vartojamus paprastus buitinės kalbos ir reikšmės žodžius, pvz., SITE – saitas – VIETA; CLUSTER – klasteris – SANKAUPA; PRIMER – praimeris –PRADMUO; EXPRESSION – ekspresija – RAIŠKA; TRANSCRIPTION – transkripcija – NURAŠYMAS. Šiuos angliškus ar kitos kilmės žodžius belieka išversti į lietuvių kalbą ir, pasirinkus atitikmenį pagal prasmę, jį vartoti.

Kitai grupei priskirčiau žodžius, kurių tiesioginis vertimas į lietuvių kalbą nevisiškai atitiktų vyksmo ar daikto prasmę. Todėl nevertėtų laikytis vertimo raidės (kaip buvo padaryta įvedus terminą ANTIKŪNAS vietoje ANTIKŪNIO, nes anglų kalba - ANTIBODY, kur BODY – esąs KŪNAS; kvailokai atrodo!) Reikėtų ieškoti atitikmens, tiksliau nusakančio aptariamą veiksmą ar daiktą.

Dažnai genų inžinerijoje vartojamas terminas RESTRICTION. Angliškoje mokslinėje literatūroje šis žodis vartojamas dviem vyksmams pažymėti (iš esmės artimiems, gal net tapatiems). Vienas – kada bakteriofagas į bakteriją įleidžia savo genetinę medžiagą DNR ir ji ten bakterijos fermentų yra suardoma ir tai apriboja fago galimybę daugintis; terminas reikštų apribojimą, RIBOJIMĄ; antras – genų inžinerijoje, kada fermentai (tokie patys kaip anksčiau aptarti) skaldo DNR tiksliai tam tikroje vietoje. Šiuo atveju teisingiau būtų vartoti KARPYMAS–KIRPTI – KIRPINYS (iškirptas DNR gabalas).

Panašiai reikėtų lietuvinti terminą SPLICING (to splice – sunerti, sutrumpinti, suklijuoti nutrūkusią kino juostą). Nežinau, ar mūsų kino mechanikai trūkusias kino juostas “splaisuoja” ar vartoja kitą terminą, bet genetikoje, turint mintyje, kad šio vyksmo pabaigoje susidaro prasmingas genas, siūloma tai pavadinti SUKIRPIMU, GENŲ SUKIRPIMU, INFORMACINĖS RNR SUKIRPIMU, kaip kriaučius sukerpa medžiagą tam, kad pasiūtų drabužį (terminą pasiūlė habil. dr. Edmundas Lekevičius). Šioje grupėje būtų daug lietuvintinų žodžių, kuriuos sudarant svarbiausia ne vertimas paraidžiui, bet žodžio prasmės, vyksmo logikos atitikimas.