Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Tarpukario metais Lietuvoje disertacijos mokslinio vadovo institucija apskritai nebuvo žinoma. Visuose Lietuvos universiteto ir jo fakultetų veiklą reglamentavusiuose dokumentuose buvo akcentuojamas disertanto atliktų mokslinių tyrimų savarankiškumo principas, o apie kokį specialų, individualų ar juo labiau kolektyvinį vadovavimą rengiant disertaciją nebuvo net užuominos. Nors Lietuvos universiteto atskiruose fakultetuose šiek tiek skyrėsi daktaro disertacijų rengimo bei mokslo laipsnio įgijimo tvarka, vienuose daugiau buvo jaučiama reiklesnė prieškarinės Rusijos, kituose - mažiau reikli Vakarų Europos aukštosios mokyklos įtaka. Nei viename fakultete disertantas neturėjo paskirto oficialaus mokslinio vadovo ir savo disertaciją rengė visiškai savarankiškai. Pagrindinė ir svarbiausia sąlyga gauti mokslo daktaro laipsnį Lietuvos universitete buvo savarankiškai atliekami mokslo tyrimai. Fakultetų tarybų posėdžių protokolai rodo, jog disertacijos gynimo metu būtinai buvo nurodoma, jog tai autoriaus savarankiškai parašytas mokslo tiriamasis darbas. Kai kuriuose fakultetuose kartu su pateikta disertacija ir kitais ginant būtinais dokumentais iš disertanto dar buvo reikalaujama jo raštiškos garantijos, kad pateiktoji disertacija yra tikrai parašyta savarankiškai. Antai Teologijos - filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus reguliamine buvo numatytas raštiškas “autoriaus užtikrinimas savo garbe, kad disertacija yra asmeninis jo darbas”. Vadinasi, jau vien esant tokioms principinėms nuostatoms dėl savarankiškumo rengiant disertaciją, nebuvo ir negalėjo būti net kalbos apie vadovavimą rengiant daktaro disertaciją.

Disertacijos mokslinio vadovo institucija atsirado tarpukario Rusijoje. Bolševikų valdžiai terorizuojant senąją profesūrą ir forsuojant vadinamosios raudonosios profesūros rengimą iš proletarų klasės, buvo įgyvendinta V. Lenino idėja dėl buržuazinių specialistų panaudojimo sovietų valdžios naudai. Reikšminga senosios profesūros dalis buvo išvaryta iš šalies, kita, neiškentusi bolševikų įvestos idėjinio perauklėjimo mokyklos teroro, pati pasitraukė į užsienį. Tuo metu ir į nepriklausomą Lietuvą atvyko kai kurie Rusijos universitetų mokslininkai ir čia sėkmingai darbavosi per visą tarpukario laikotarpį. Tam tikrą dalį Rusijos senosios profesūros bolševikai panaudojo kaip vadinamus buržuazinius specialistus, mokėjo jiems gana didelius atlyginimus palyginti su kitais tos kategorijos darbuotojais. Jiems buvo iškeltas uždavinys padėti rengti naują mokslininkų pamainą, vadovauti rengiant mokslinį darbą, pamokyti, patarti, perduoti disertantui savo žinias ir patyrimą. Šitaip ilgainiui Sovietų Sąjungoje susiformavo oficiali mokslų kandidato disertacijos mokslinio vadovo institucija, kuri nuo 1940 m. perkelta ir į Lietuvą.

Įkūrus mokslinio vadovo instituciją, disertanto savarankiškai atliekamas darbas pasidarė labai reliatyvus dalykas. Neįgyvendinęs mokslinio vadovo patarimų bei idėjų savo darbe, disertantas negalėjo tikėtis sėkmingai apsiginti disertaciją. Juo labiau, kad mokslinio vadovo atsiliepimas apie disertaciją buvo privalomas kaip jos teikimas ir jis, suprantama, galėjo būti tiktai teigiamas. Antra vertus, atmesti geranoriškus mokslinio vadovo patarimus reikštų ne ką kitą, kaip jaunam mokslininkui neprotingai rizikuoti dėl būsimosios savo karjeros ir paversti niekais keleto metų įtempto protinio darbo rezultatus.

Įsitvirtinus mokslinio vadovo institucijai, Sovietų Sąjungoje atsirado nemažai kitų reiškinių, kurie nebuvo žinomi tarpukario Lietuvoje. Antai greta tikrai kolektyvinio pobūdžio mokslinių darbų paplito bendros disertanto ir mokslinio vadovo publikacijos - straipsniai, pranešimai mokslinėse konferencijose, monografijos ir kt. Mokslinio vadovo pavardės figūravimas tarp disertanto mokslinės publikacijos autorių dažnai būdavo net savotiška taisyklė ir privilegija, nes vien žinomo mokslininko ar įtakingo mokslo administratoriaus pavardė garantuodavo, kad disertanto straipsnis bus publikuojamas sąjunginiuose, prestižiniuose žurnaluose ir kituose mokslo leidiniuose, apie kuriuos eilinis mirtingasis negalėjo nė svajoti. Stambūs mokslo administratoriai, žinomų mokslo įstaigų vadovai kartais net patys gerai nežinojo, kokiuose leidiniuose ir kiek jų darbų su tokiais bendraautoriais būdavo publikuojama.

Dabar Lietuvoje galiojantys doktorantūros ir mokslo laipsnių teikimo nuostatai ne tik visiškai ignoruoja savąjį tarpukario metų istorinį patyrimą, iš sovietmečio paveldėtą mokslinio vadovo instituciją dar “ištobulino” iki negirdėto lygio. Pirmiausia išplėsta šios institucijos sudėtis iki penkių žmonių, t. y. net iki kolektyvinio organo - doktorantūros komiteto. Antra, šiai institucijai suteiktos visiškai nebūdingos funkcijos, tiksliau, labai skirtingos funkcijos neleistinai suplaktos į vieną krūvą. Matyt, todėl neatsitiktinai spaudoje reiškiama nuomonė, jog tai esąs ne tik doktoranto rengėjas, bet ir jo disertacijos autorius (“Mokslo Lietuva”, 1999 02 18). Kartu plinta iš sovietmečio paveldėta doktoranto ir jo mokslinių vadovų publikacijų bendraautorystė. Pastebima čia ir naujų, dabar madingų bruožų. Doktoranto publikacijų bendraautoriais tampa užsienio mokslininkai, tarsi jie, apsilankę vieną kitą kartą Lietuvoje, labai gerai pažinotų vietinę lietuvišką medžiagą, kad net gali “stumti į priekį“ Lietuvos mokslą. Tiesa, dešimtaisiais nepriklausomybės metais pasirodęs seniai lauktas ir labai reikalingas “Lietuvos mokslininko etikos kodeksas” smerkia, tiksliau, nepritaria, kad būtų doktoranto ir jo mokslinių vadovų bendraautorystė. Antai šio kodekso 3.2 straipsnis skelbia: “Vadovavimas magistrantams ir doktorantams nėra pakankama sąlyga būti publikacijų bendraautoriu. Už konsultacijas, pastabas ir suteiktą techninę pagalbą pareiškiama padėka”. Tačiau Etikos kodeksas neturi jokios juridinės galios, nėra privalomas, dar yra svarstomas ir apskritai nedaug kam tėra žinomas. Pradinio kapitalo plėšikiško kaupimo sąlygomis, kai visuomenės dalis labiau linkusi paisyti tik Baudžiamojo kodekso straipsnių, o ne Etikos kodekso normų, pastarųjų vaidmuo pas mus dar apskritai nėra didelis.

Labai aktualus yra doktoranto parengto mokslinio darbo vertinimo, keliamų darbo kokybės reikalavimų klausimas. Kas ir kokiais kriterijais remdamasis vertina disertacinį darbą - taip pat yra vienas svarbiausių jaunosios mokslininkų pamainos rengimo klausimų.

Kaip šis klausimas buvo sprendžiamas Lietuvoje atskirais istoriniais laikotarpiais?

Tarpukario Lietuvoje buvo du disertacijos įvertinimo etapai - preliminarus ir galutinis. Tikslinga juos aptarti kiek plačiau. Konkretūs vertinimo kriterijai ir disertacijų kokybės reikalavimai, kurie apskritai buvo labai aukšti, bei disertacijų gynimo tvarka buvo nustatyta fakultetų reguliaminuose. Nepaisant kai kurių skirtumų, visuose fakultetuose buvo principinio pobūdžio reikalavimas, kad viešai ginti disertaciją leidžiama tik tada, kai komisija teigiamai įvertino disertaciją, fakulteto taryba pripažįsta, kad ji viešai gintina, o disertantas yra išlaikęs reikiamus egzaminus ir įteikęs fakultetui spausdintos disertacijos nustatytą egzempliorių skaičių. Nesant fakultete atitinkamos srities specialistų, kurie galėtų kompetentingai įvertinti disertaciją, buvo atsisakoma ją priimti ir siūloma disertantui susirasti kitą mokslo disertacijos gynimo įstaigą.

Dabar, pvz., psichologijos specialistas sėkmingai vertina bet kurios teisės mokslų šakos disertaciją. Tai formalizmo įsigalėjimo rezultatas ir pasekmė. Matyt, mūsų gyvenime praktiškai dar mažai taikoma “Lietuvos mokslininko etikos kodekso” nuostata, jog “mokslininkas gali atlikti ekspertizę arba recenzuoti darbą tik tada, kai tiriamoji mokslo kryptis atitinka mokslininko specializaciją, kompetenciją ir patirtį” (4.1 straipsnis).

Ypač atsakingai tarpukariu buvo paisoma, kaip preliminariai įvertinama disertacija. Įteiktai daktaro disertacijai išnagrinėti fakulteto taryba paskirdavo komisiją, kurią sudarydavo šiuo klausimu kompetentingi specialistai. Jeigu komisija prieidavo išvadą, kad darbas yra geras ir atitinka disertacijų reikalavimus, raštu parengdavo pranešimą fakulteto tarybai ir siūlydavo darbą priimti. Tiktai po to, kai visi fakulteto tarybos nariai susipažindavo su raštiška komisijos nuomone ir pačia disertacija (kiekvienas gaudavo po disertacijos egzempliorių ir nereikėjo ieškoti progos susipažinti su vieninteliu jos egzemplioriumi universiteto bibliotekoje), fakulteto taryba svarstydavo, ar galima priimti ginti disertaciją. Kai disertaciją priimdavo ginti, fakulteto taryba paskirdavo egzaminus, kuriuos doktorantas turėjo išlaikyti. Šiuo tarybos posėdžiu baigdavosi preliminarinis disertacijos įvertinimas.

Doktorantui išlaikius nustatytus egzaminus, fakulteto taryba paskirdavo disertacijos oficialiuosius oponentus ir viešo gynimo datą bei vietą. Pats disertacijos gynimas vykdavo dviejuose fakulteto tarybos posėdžiuose - viešame ir uždarame. Tiksliau, viešame posėdyje vykdavo disertacijos gynimas, o uždarame slaptu balsavimu buvo sprendžiamas galutinis disertacijos, jos gynimo įvertinimo atitinkamu pažymiu (magna cum laude, laude, rite - labai gerai, gerai, patenkinamai) ir mokslų daktaro laipsnio suteikimo disertantui klausimas. Viešas disertacijos gynimas, kuriame galėjo dalyvauti visi pageidaujantys piliečiai, išsakyti nuomonę bei disertaciją vertinti galėjo pašaliniai asmenys, ne tik tarybos nariai bei iš kitų fakultetų pakviesti tos srities specialistai. Gynimas buvo atskirtas nuo kito fakulteto tarybos posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas galutinis disertacijos ir jos gynimo įvertinimas. Tai buvo nutariama ne atviru balsavimu šventiškai pasipuošusios publikos akivaizdoje kaip dabar, o slaptu balsavimu darbo aplinkoje.

Pažymėtina, jog siekiant kuo didesnio kompetentingumo ir objektyvumo vertinant disertaciją, tarpukario metais abiejuose disertacijos vertinimo etapuose pagrindinis vaidmuo tekdavo disertacijoje nagrinėjamą klausimą išmanančių specialistų komisijai ir oficialiesiems oponentams. Nors paskutinį žodį čia tardavo fakulteto taryba, bet jie nebuvo tik šio gynimo klausytojai kaip yra dabar. Jiems buvo suteikta sprendžiamojo balso teisė vertinti disertaciją ir teikti disertantui mokslų daktaro laipsnį. Kai kuriuose fakultetuose, pvz., Medicinos, jiems buvo skirtas net lemiamas vaidmuo. Trys oficialieji oponentai ir fakulteto dekanas čia spręsdavo klausimą, ar disertantas viešame tarybos posėdyje apgynė disertaciją, ar ne. Tiktai pasidalinus balsams po lygiai (2 - už ir 2 - prieš) klausimą spręsdavo fakulteto taryba slaptu balsavimu. Daktaro diplomą pasirašydavo rektorius ir dekanas, o fakulteto tarybos posėdžio protokolą - visi tarybos nariai.

Tarpukariu veikusi gerai apgalvota jaunosios mokslininkų pamainos rengimo sistema, daktaro disertacijų gynimo tvarka užtikrino palyginti aukštą disertacijos kokybę, kad ji būtų objektyviai vertinama ir kartu pagrįstai pretendentui suteikiamas mokslo laipsnis.