Habil. dr. Bronislovas Kaulakys

Nūdienos aktualijos

Pagal šį pirminį projektą 2000 m. planuojamas valstybės biudžeto išlaidų didėjimas 4,2%, nuo 7,21 mlrd. Lt, patvirtintų 1999 m. biudžeto įstatyme, iki 7,53 mlrd. Lt. Tačiau mokslo ir studijų biudžetas mažėja 10,4%, nuo planuotų 1999 m. pradžioje 546,339 mln. Lt iki 489,773 mln. Lt 2000 m. Jeigu 1999 m. pataisytame valstybės biudžete mokslo ir studijų eilutė sudaro 7,7%, tai 2000 m. biudžeto projekte tesudaro 6,5% valstybės biudžeto išlaidų. Šios dalies mažėjimas - 15,6%. Taigi matome, kad kalbos apie nerašytus pažadus mokslui ir studijoms skirti visada ne mažiau 7% valstybės biudžeto išlaidų ir lieka kalbomis, nepatvirtintomis jokiu įstatymu ar net Vyriausybės nutarimu.

Pastebėsime, kad 1998 m. mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas sudarė 1,26% šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o 2000 m. - planuojama tik 1,05% BVP. Per dvejus metus santykinis (apskaičiuotas nuo BVP) mokslo ir studijų finansavimas mažėja beveik 17% arba 100 mln. Lt. O tai reiškia, kad norint išlaikyti mokslo ir studijų finansavimą bent jau 1998 m. lygio reikėtų 17% sumažinti mokslininkų, dėstytojų, studentų, doktorantų, visų dirbančiųjų mokslo ir studijų sistemoje skaičių arba uždaryti 5 valstybinius mokslo institutus ir 2-3 aukštąsias mokyklas. Bet norint nors šiek tiek pagerinti likusiųjų padėtį, reikėtų mokslo ir studijų apimtis mažinti dar greičiau, bent 30% per 2 metus. Tik vargu ar įmanoma prisiderinti prie šitaip mažinamo finansavimo. Tikriausiai būtina pasirūpinti adekvačiu mokslo ir studijų biudžetu. Kaip matysime iš vėliau šiame straipsnyje pateiktų duomenų, daugelis šalių vien moksliniams tyrimams (be studijų) iš biudžeto skiria beveik 1% BVP. Lietuva mokslui ir studijoms kartu skiria tik šiek tiek daugiau negu 1% BVP, o turėtų skirti apie 2% BVP. Tada kaip tik ir būtų patenkinti minimalūs mokslo ir studijų institucijų paraiškose surašyti poreikiai - 988 mln. Lt.

Lietuvoje jau bene 7 metus kai mokslo ir studijų finansavimo politiką vykdo Finansų ministerija: pagal etatų skaičių mokslo ir studijų institucijose apskaičiuoja darbo užmokesčio bei socialinio draudimo biudžetus, nubraukia pusę prieš metus skirtų kitų paprastųjų išlaidų bei pusę arba visas (kaip 2000 m. biudžeto projekte) nepaprastąsias išlaidas - ir štai jums mokslo ir studijų biudžetas. Ir niekas nematuoja, ar tai yra 7, 8 ar 6 valstybės biudžeto procentai. Tai ir yra valstybinė mokslo ir studijų politika...

Tiesa, kartais dedant daug pastangų pavyksta išsikovoti šiek tiek nepaprastųjų ir paprastųjų išlaidų. Tačiau niekada neskiriama lėšų, kad būtų normaliai finansuojami konkursiniai tyrimai, įsigyjama mokslinės aparatūros ir įrangos, bibliotekų būklei pagerinti ir t.t. Netgi nepaprastai optimistiniame pirmajame 1999 m. valstybės biudžeto projekte, kai buvo planuojama, jog Nacionalinio biudžeto pajamos padidės daugiau kaip 14%, tebuvo numatyta lėšų iš esmės tik mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokesčiui, stipendijoms ir socialiniam draudimui. Ir nebuvo numatyta didesnių lėšų konkursiniam tyrimų finansavimui, įrangai atnaujinti (išskyrus neįgyvendintą programą, pagal kurią buvo numatyta aparatūros įsigyti iš kreditinių lėšų) ar atlyginimams didinti.

Visiškai niekuo negalima pateisinti, kad mokslas ir studijos yra eliminuoti iš valstybės investicijų programos. Kodėl jiems neskiriami bent jau 7% (proporcingai valstybės biudžeto daliai, skiriamai mokslui ir studijoms) tam numatytų Privatizavimo fondo lėšų? Netgi 2000 m. valstybės biudžeto projekte planuojama iš šio fondo lėšų skirti 463 mln. Lt Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondui bei Vyriausybės patvirtintoms šalies programoms vykdyti, iš jų iki 300 mln. Lt – pagrindiniam kapitalui įsigyti. Nesuprantama, kodėl praktiškai nieko iš šių lėšų nenumatyta Valstybinėms mokslo programoms, aukštosioms mokykloms ir valstybiniams mokslo institutams šiuolaikinei mokomajai ir mokslinei įrangai įsigyti bei jau turimai atnaujinti. O turėtų tam tekti bent 20–30 mln. Lt. 1998 ir 1999 metais valstybės investicijų lėšos buvo dar didesnės. Tačiau tikriausiai nebuvo kam tuo pasirūpinti mokslu ir studijomis. Juk mes vykdome mokslo ir studijų eilinę reformą, dabar jau - “tikrąją”!

Kai Seimas patvirtina mokslui ir studijoms skiriamą pinigų sumą, Švietimo ir mokslo ministerija bei Mokslo ir studijų departamentas gali pradėti realiai įgyvendinti “valstybinę mokslo politiką”. Tačiau einamaisiais metais sumažinus, pavyzdžiui, etatų skaičių mokslo ir studijų institucijose, akivaizdu, kad kitais metais bus paskirtas ir atitinkamai mažesnis mokslo ir studijų biudžetas. Argi esant tokiai situacijai gali būti rimta kalba apie etatų bei mokslo ir studijų struktūros optimizavimą?

Mokslo ir studijų finansavimas didėja praktiškai tik vieninteliu atveju - kai mokslininkų atlyginimai tampa nenormaliai maži, ir kam nors (Lietuvos mokslininkų sąjungai, Aukštųjų mokyklų rektorių arba Mokslo institutų direktorių konferencijai) pavyksta įtikinti Premjerą, kad būtina kelti mokslininkų algas. Paskutinį kartą tai pavyko pasiekti 1997 m. Todėl 1998 m. mokslo ir studijų biudžetas buvo 30% didesnis negu 1997 m.

Verta pastebėti, kad 1998 m. aukštosioms mokykloms iš biudžeto buvo skirta 31,4% daugiau negu 1997 m. Bet ir po to nedaug pagerėjo jų finansinė padėtis. Kadangi visiems 29 valstybiniams mokslo institutams tenka tik 16% mokslo ir studijų lėšų, tai labai abejotina, ar verta aukštųjų mokyklų finansinių problemų sprendimo viltis sieti su valstybinių mokslo institutų struktūrinėmis reformomis. Iš to galima tikėtis tik papildomų vieno dviejų procentų mokslo ir kitų mokslininkų sąskaita. Ir argi skiriamos mokslui lėšos yra pačios neracionaliausiai naudojamos ir mažiausiai svarbios valstybės išlaidos, kad tik čia matomi aukštojo mokslo gelbėjimo rezervai? Tikriausiai Lietuvoje dar yra ir kitų rezervų, mažiau svarbių veiklos sričių, kur sunaudojama neproporcingai daug biudžeto išlaidų. Visi 29 valstybiniai mokslo institutai gauna iš biudžeto 0,18% BVP (mažiau negu 6 JAV dolerius gyventojui), o, pvz., Vokietijoje neuniversitetiniai institutai gauna apie 0,32% BVP (beveik 100 JAV dolerių gyventojui). Akivaizdu, kad reikia ne mažinti mokslo institutų skaičių ir jų finansavimą, o daugiau remti mokslinius tyrimus aukštosiose mokyklose.

Keletas pastabų dėl struktūrinių mokslo institutų reformų. Lietuvoje kaip tik ir buvo radikaliausiai įgyvendinta būtent struktūrinė reforma: iš esmės reorganizuota Mokslų akademija, įkurti universitetai, mokslo įstaigos ir valstybiniai mokslo institutai, parengti ir patvirtinti jų statutai, buvo Vyriausybės patvirtinti ir daug kartų kaitalioti Valstybinių mokslo institutų nuostatai ir t. t. Paskui buvo daug kartų valstybiniai mokslo institutai tikrinami ir vertinami. Paskutinis vajus vyko 1997 m. Tačiau ekspertai patvirtino, kad beveik visų institutų veikla atitinka Valstybinių mokslo institutų nuostatų reikalavimus ir nesiūlė jų reformuoti. Todėl iki kito tikrinimo po 5 metų neturėtų kilti išorinių paskatų reorganizuoti institutus, kurių statusas patvirtintas neribotam laikui. (Kitas reikalas, jeigu reformuotis ar integruotis mato prasmę pačių institucijų mokslininkai, jų senatai ar tarybos.) Reikia pagaliau atsisakyti stalininio principo: “Yra institutas – yra problema, nėra instituto – nėra problemos”. Net jeigu Valstybei gyvybiškai svarbioje mokslo srityje ar kryptyje tikru mokslu Lietuvoje beveik net nekvepia…Šios amžinos “valstybinių mokslo institutų problemos” nesibaigiantis kėlimas jau padarė didžiulę žalą visam Lietuvos mokslui – ne tik atbaido jaunimą nuo mokslo, atitraukia daugybę žmonių nuo tiesioginio darbo, bet ir nukreipia dėmesį nuo tikrųjų skaudžiausių mokslo ir studijų problemų sprendimo ir net formuluotės.

Tačiau biudžetinis mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimas Lietuvoje privalo neišvengiamai didėti iki 0,8–1,0% BVP, o mokslo ir studijų “eilutė” valstybės biudžete – iki 2% BVP, nes visiškas (iš biudžeto ir privataus verslo) mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimas jau artimiausiame dešimtmetyje turėtų prilygti 2 BVP procentams – daugelio Europos Sąjungos valstybių lygiui. Tačiau atitinkamai iš biudžeto mokslo ir studijų nefinansuojant, to padaryti tikrai nepavyks. XXI amžiuje skirti 2% BVP moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai - yra gyvybiškai būtina, kad išliktų civilizuota valstybė, o ne kieno nors išsigalvojimai, ambicijos ar mokslininkų savanaudiškumas. Greičiau politikai ir valdininkai, atsakingi už mokslo ir studijų dabartį ir ateitį, vis dar tebekovojantys prieš “per didelį” Lietuvos mokslo potencialą, o ne už normalų jo finansavimą, elgiasi labai netoliaregiškai, neatsakingai ir netgi tai gali blogai lemti visą šalies raidą. Jau senokai matyti, kad dėl intelektualinio potencialo stygiaus Lietuvoje (ir likusiojo nušalinimo nuo esminių problemų sprendimo) nesugebama tvarkyti valstybės ekonomiką, finansus, bankus, privatizavimo procesą, kompetentingai vesti derybas su užsienio partneriais ir kvalifikuotai dirbti kitose valstybės valdymo srityse.