Vinco Kudirkos 100-osioms mirties metinėms paminėti Lietuvos istorijos institute spalio 20-21 d. vyko tarptautinė mokslinė konferencija “Asmuo, tauta, visuomenė XIX-XX a. sandūros Lietuvoje”. Konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Edmundas Rimša, organizacinio komiteto vardu kalbėjo prof. Vytautas Merkys. Pirmosios konferencijos dienos pranešimų tema “Visuomenės raidos tendencijos ir inteligentijos vaidmuo modernėjančiose Vidurio-Rytų Europos šalyse”. Pranešimus skaitė istorikai Leonid Gorizontov (Maskva), Theodore R. Weeks (JAV), Darius Staliūnas bei Vladas Sirutavičius (abu iš Lietuvos) bei Eriks Jekabsons (Latvija), Bronius Makauskas (Lenkija) ir Ales Smolenczuk (Baltarusija). Antrosios konferencijos dienos pranešimų ir diskusijų tema “Asmenybė ir visuomenė amžių sandūroje”. Kalbėjo Lietuvos istorikai Antanas Kulakauskas, Vytautas Merkys, Elvyra Usačiovaitė, Rimantas Miknys, Vilma Žaltauskaitė, Česlovas Laurinavičius bei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, V. Kudirkos jubiliejinių renginių komisijos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Spalio 22 d. konferencijos dalyviai ir svečiai keliavo į su Vinco Kudirkos vardu susijusias vietoves - Paežerius, Kudirkos Naumiestį, Šakius. Ši kelionė ir konferencija buvo pakankamai skambus akordas mūsų tautos žadintojo V. Kudirkos jubiliejinių renginių (140-ųjų gimimo metinių, “Tautiškos giesmės” šimtmečio ir mirties metinių šimtmečio) sąraše. Pagaliau tai buvo ir labai gera galimybė pasiaiškinti, kuo laikas, mūsų žmonių bei tautos gyvenimiškoji patirtis praturtina visų mūsų žinojimą, supratimą, apskritai apie lietuvių tautos nueitą bei tebeeinamą kelią. Apie tai kalbamės su vienu šios konferencijos organizatoriumi, Lietuvos istorijos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu dr. Rimantu MIKNIU.

Prieš dešimtį metų

Kai svarstėme būsimosios konferencijos apmatus, tai dėmesį visų pirma kreipėme į to meto aplinką ir aplinkybes, kuriomis gyveno ir dirbo Vincas Kudirka. Iš tiesų atrodė, jog apie patį asmenį ne kažin ką naujo galime pasakyti. Juk ir tarpukario Lietuvoje, ir lietuvių emigracijoje V. Kudirkos asmenybė buvo įvairiapusiškai išnagrinėta. Net ir laisvėjančioje Lietuvoje 1989 m. V. Kudirkos asmeniui ir jo “Varpui” buvo skirta speciali konferencija, vykusi Lietuvos MA salėje. Ją surengė Lietuvos istorijos institutas ir tuometinis Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Konferencija atitiko to meto naujojo Atgimimo dvasią - pranešimai ir diskusijos vyko nepaprastai emocingai, kadangi patys pranešėjai tarytum iš naujo išgyveno tą V. Kudirkos laikų pakilimą, kai lietuvių tauta budo ir kilo.

Be tarpukario Lietuvos nebūtų ir dabartinės

Dabar, praėjus 10 metų, į daugelį tų reiškinių ir dalykų galėjome pažvelgti tarsi iš šalies. Gal net pirmieji pažvelgti, kadangi tarpukaryje apie V. Kudirką rašę ir kalbėję asmenys patys buvo V. Kudirkos amžininkai ir tų darbų tęsėjai. Be to, nebuvo baigtas pats tautos tvėrybos darbas, kurį pradėjo V. Kudirka ir jo bendražygiai. Dar nebuvo pasibaigęs modernios lietuvių tautos formavimasis, reikėjo įtempti visas jėgas, kad ta naujoji lietuvių tauta taptų visavertė. Reikėjo kurti lietuvišką raštą, literatūrinę kalbą, tautinę kultūrą,visų lygių mokslą, taip pat ir universitetinį. Ir tai buvo padaryta. Nekyla abejonių, kad be tarpukario Lietuvos nebūtų ir dabartinės.

Dabar turime istoriją, todėl lyg ir iš šalies galime pažvelgti, kaip ten Kudirkos laikais viskas buvo iš tikrųjų. Žinoma, emocijų sunku išvengti, nes kiekvienas, tegu ir istorikas, esame lietuvis, lenkas, žydas ar kas kitas. Tačiau šiandien tie tautiniai jausmai jau gali būti valdomi proto, ir mes šia galimybe norėjome pasinaudoti. Todėl mąstydami apie būsimąją konferenciją žvilgsnį pirmiausia nukreipėme į laikotarpį, kuriuo gyveno V. Kudirka. Jo paties gyvenimo faktai žinomi, nieko naujo jau, matyt, nepavyks atskleisti. Tai, ką V.Kudirka sumanė ir pradėjo, jau įgyvendinome, nors gal ir ne visai tą variantą, kokį jis įsivaizdavo. Bet tautinę valstybę turime...

...“Tautišką giesmę” giedame.

Ta V. Kudirkos giesmė - tai ir moralinis imperatyvas. Gyvename sunkiais laikais, ir žmonės, kuriems giesmės žodžiai nėra tuščias garsas, susimąsto: o gal nėra dar taip blogai, nes juk yra buvę ir daug blogiau.

Norėjome pažvelgti, kaip iš tikrųjų V. Kudirka galėjo jausti tą savo aplinką, kaip jo asmenį veikė valstybės sistema ir to meto visuomenė. Ir kaip jis suvokė savo meto aplinkybes, kaip įsivaizdavo galįs veikti - kaip žmogus, individas - kad tą visuomenę pakeistų? Ar jautėsi esąs pajėgus ką nors keisti, kad įstengtų priartėti prie jo paties suvokto idealo?

Pozityvizmo ir tautinės veiklos baruose

Europoje iš tiesų kai kas jau buvo įvykę, kai kur vyko, o mūsų krašte buvo tik prasidėję. Kokį svarbiausią veiklos pavyzdį V. Kudirka turėjo? Pirmiausia čekų tautos pavyzdį, be to, gerai matė, kas vyksta Lenkijoje. Taigi lenkas jam lyg ir idėjinis priešas, bet tuo pačiu ir sektinas pavyzdys.

Tuo labiau, kad V. Kudirka mokėsi ir kaip asmenybė formavosi būtent Varšuvos universiteto aplinkoje. Tad ir tų sektinų pavyzdžių galėjo pasisemti.

Ir ne tik universitete. Nepamirškime jo gyvenamosios aplinkos. Varšuvoje tai ir Andrzejus Svientochowskis su savo “Pravda” ir “organinio darbo teorija”. Mat pralaimėjus 1795, 1831 ir 1863 metų sukilimams lenkai dabar jau ieško naujų veikimo būdų. Tuo metu paplinta ir suklesti pozityvizmas, kuris pasižymi tuo, kad šio veikimo būdo šalininkas pirmiausia racionaliai įvertina aplinką ir numato savo veiksmus. Idealo siekiama racionaliais mąstymo ir veikimo būdais.

Varšuvos studentų lietuvių 1888 m. įkurtosios slaptos plataus masto patriotinės draugijos “Lietuva” (jos pirmininku buvo Jonas Gaidamavičius-Gaidys, o sekretorius - Vincas Kudirka, abu būsimieji medikai) programos kai kurios vietos mums šiandien skamba gal kiek keistokai, lyg ir nerimtai - mat literatūrinė lietuvių kalba dar nebuvo susiformavusi. Bet tuo pačiu toje programoje daug ir pasakyta. Pasakyta ir dėl kultūros: reikia tautos kultūrą kurti būtent lietuvių kalbos pagrindu. Kurti per švietimą - lietuviškai kalbančių. Vadinasi, svarbu pradėti ūkininkų, valstiečių ir jų vaikų švietimą. O kas gali tai daryti? Tik nedidelė grupė žmonių. Kaip ir visoje Europoje modernėjančios visuomenės varikliu, idėjų generatoriumi buvo nauja socialinė grupė - inteligentija. Tai štai V. Kudirka ir kėlė sau uždavinį - suburti lietuviškai kalbančių inteligentų grupelę, kad ji pradėtų šviesti, prusinti valstiečių mases, kad tie inteligentai, kaip mokytojas, vaikus už rankos vestų iš klasės į klasę. Šį uždavinį turėjo atlikti laikraštis ir “Lietuvos” draugijos programoje jo leidyba taip pat buvo numatyta. Per laikraštį galima buvo šviesti ir žadinti liaudį.

Antruoju punktu programoje buvo įrašytas ir ekonominis momentas: skatinti naujus ūkininkavimo būdus, imtis prekybos.

Ir visa tai reikalinga tam, kad, šiandienos kalba kalbant, lietuviai ūkininkai galėtų sėkmingai konkuruoti to meto ekonominėje aplinkoje, nepakliūtų, kaip pastebėjo V. Kudirka, į žydų priklausomybę.

Prie šių dalykų mes dar grįšime, bet prieš tai noriu pabrėžti štai ką. Ne vienas V. Kudirka buvo pranašas, ir ne vien Varšuvoje veikė slapta studentų lietuvių draugija. Dar anksčiau Maskvoje buvo įsisteigusi slapta lietuvių studentų draugija, kuriai priklausė A. Kriščiukaitis-Aišbė, Kazys Grinius, Petras Leonas ir kt. Peterburge taip pat veikė lietuvių studentų draugija globojama Petro Vileišio.

Ir vis tik, kodėl būtent V. Kudirkos vaidmuo tarp visų tų asmenybių mums yra išskirtinis?

Būtent V. Kudirka, 1889 m. su bendraminčiais pradėjęs leisti “Varpą”, žengė labai reikšmingą žingsnį, kurio nespėjo padaryti kiti. Tiek Maskvoje, tiek Peterburge taip pat juk buvo planuojama leisti laikraštį, kuris būtų pratęsęs 1886 m. nustojusios eiti “Aušros” veiklą. Būtent V. Kudirkos ir jo aplinkos žmonių iniciatyva 1888 m. birželio 29 d., per Petrines, Marijampolėje susirinko lietuviai inteligentai, pasiryžę leisti naują lietuvišką laikraštį. Ir maskviečiai lietuviai studentai - Petras Leonas, Kazys Grinius. Nors šis susitikimas konkrečių rezultatų tarsi ir nedavė, bet neužilgo -1889 m. sausį - pasirodė pirmasis “Varpo” numeris.