Kalbamės su meno filosofu ir kultūrologu, meno istoriku akademiku Algirdu GAIŽUČIU, kuris pripažįsta, jog dar labai daug nepadaryta, kad Jurgio BALTRUŠAIČIO mokslinis ir kultūrinis palikimas taptų neatsiejama Lietuvos dvasinio gyvenimo dalis.

Ką glosto laikmečio vėjai

Nenorėčiau teigti, kad J. Baltrušaitis pataikė ant bangos, tiesiog labai gerai jautė to meto tradicines mąstymo schemas, griežtus Rytų ir Vakarų atribojimus, menotyros klišes, kurios jau buvo nustojusios tarnauti mokslo gyvybingesnei raidai, visapusiškesnei meno savasties pajautai. Jau nekalbant apie vadinamąją meno pažangą, kurios kriterijai dažniausiai būna išlaužti iš piršto. Menui iš viso negalioja pažangos kriterijai, rodikliai, nes jo raida yra cikliška.

J. Baltrušaičio privalumas tas, kad jis gerai išmanė konkrečią istorinę medžiagą. Tai atsispindi svarstymuose apie šumerų meną, romaniką, Vakarų ar Rytų krikščioniškąjį meną (sąlygiškai imant) ar viduramžių meno simbolikos savitumus. Kaip interpretatorius, jis buvo labai gilus ir drąsus. Prisiminkime, kad ir viduramžių vizualinę kultūrą. Ten matome daug elementų, kurie anksčiau atrodė lyg iškrentantys iš bendro šios kultūros konteksto. Tai įvairių būtybių, chimerų, gyvių, žmogaus ir gyvulio tam tikrų dermių naudojimas, vadinamasis viduramžių demoniškumas ir egzotiškumas. Ir daugelis kitų dalykų tiesiog netilpdavo į tradicinio tyrinėtojo įsivaizduojamą kultūrinį kontekstą, tos fantasmagoriškos formos atrodydavo kaip keistos, vos ne liguistos vaizduotės padariniai.

Savo didelės erudicijos dėka J. Baltrušaitis parodė, kad tai visiškai organiški, šiai kultūrai, romanikai ir gotikai priimtini reiškiniai. Jie atsirado dėl to, kad europinė viduramžių kultūra nebuvo izoliuota nuo kitų kraštų. Kultūriniai mainai tuo metu vyko taip pat intensyviai kaip ir dabar. Juk didžiausias viduramžių krikščionių šventyklas statė ne vien krikščionybės atstovai – statė persai, arabai, kurie buvo įpratę prie netradicinės architektūros ir dekoro, erdvės ir šviesos efektų. Jie irgi paliko savo pėdsaką. Bet norint visa tai suvokti, teko perversti daugybę šaltinių, išnagrinėti daugybę istorijos, architektūros, meno tomų, parašytų įvairiose šalyse ir įvairių tautų atstovų. Išgliaudant, išnarstant atskirus faktus J. Baltrušaičiui pavyko rasti ištakas: kokie meistrai dirbo, kodėl Rytų kultūros elementai atsiranda krikščioniškoje terpėje, kaip jie būna perkurti, sukeisti, suidealinti. Tai kultūrų samplaikų padariniai, organiški ir visaverčiai. Šios fundamentinės viduramžių “meninio mąstymo” kategorijos, ženklai ir simboliai nuodugniai J. Baltrušaičio atskleisti daugelyje jo veikalų: “Fantastiškuose viduramžiuose”, “Aberacijose”, “Anamorfozėse” ir kt. Įvairios vadinamosios aberacijos, deformacijos, po kuriomis slypi daugybė žavių kultūros arba meno samplaikų su kitomis kultūros sritimis – matematinėmis spekuliacijomis, medicina, fiziologija, psichologiniais estetinio regėjimo, optikos aspektais ir t. t. Visa tai jo kūryboje talentingai iššifruota, parodyta, kaip menininkas sugeba pasinaudoti mokslų ir technikos pasiekimais.

Tai sunkus minties darbas. Kaip J. Baltrušaitį prisimena kai kurie jo mokiniai, būdavo dienų, kai jis parašydavo vos po keletą eilučių. Jo rašymo stilius, atrodytų, lengvas, grakštus. Tačiau po tuo lengvumu glūdi gili erudicija. Jei jau kalbame apie erudiciją, tai J. Baltrušaitis buvo, ko gero, vienas paskutiniųjų būtent renesansiško tipo eruditų. Jo teiginiai, išvados ir hipotezės pagrįstos giluminiu žinojimu daugelio humanitarinio mokslo sričių. Tai nėra vien grynoji tradicinė menotyra. Meno pažinimas jo akcentuojamas kaip vientisa žinių sistema, besiremianti ir kalbotyra, ir kultūros istorija, ir įvairiais kitais mokslais: geometrija, optika ir pan. Visa tai naudojama keliant vienokias ar kitokias hipotezes ir jas pagrindžiant. Štai kodėl drąsiai galiu teigti, jog tai renesansiškos erudicijos žmogus. Kultūros ir kūrybos pažinimas – jam pagrindinis gyvenimo stimulas. Kaip humanistas, jis tiki daugelio dalykų prasmingumu, ir viską apie Europos ir Rytų meną jis rašė su dideliu išmanymu ir meniniu skoniu, pamatiniu savo tyrimų srities pažinimu. Visos mūsų tautiečio knygos, o jų išleista keliolika, jei dar pridėjus straipsnius, archyvinę medžiagą, gautųsi gal keliasdešimt, savaime iliustruoja tai, ką apie jį pasakiau.

Kas yra banalybės viršūnė

Galima pritarti šiai minčiai, kad bet kokia izoliacija, griežtas atsiribojimas skatina vienokio ar kitokio reiškinio, apskritai kultūros provinciališkumą, netgi jos krizines situacijas. Bet štai J. Baltrušaitis menininką įsivaizduoja, kaip žmogų, kuris dirba kultūros arba kultūrų lauke. Dažnai paprasti žmonės menininką įsivaizduoja tarytum nepriklausantį šiam pasauliui, nuo gyvenimo atitrūkusį keistuolį, kuris save izoliuoja nuo aplinkos, yra visiškai laisvas, kaip paukštis. Dažnas kurybą supranta kaip saviraiškos formą. Tarytum mumyse glūdėtų tam tikras vidinis turinys, kurį menininkas siekia tik “įvilkti” į adekvačią jam formą ar formas. Toks požiūris turi teisę egzistuoti, tačiau jis pernelyg supsichologina ir supaprastina kūrybos sudėtingąjį procesą.

Argi ne patys menininkai pirmiausia ir siekia sudaryti tokį vaizdą?

Daug kas iš menininkų vinguriuoja apie saviraišką, norą išreikšti tai, ką jie jaučia, esą menininkui svarbiausia ne žinoti, bet tik jausti pasaulį, ir emocijos čia vaidinančios svarbiausią vaidmenį. Tai gana banaloka. Visi šie nusišnekėjimai būdingi menkoko talento, apskritai antrarūšiams menininkams.

Bet kai mes kalbame apie esminius kultūros kūrėjus, tai jie vengia tokių nusišnekėjimų. Jei menininkas talentingas, nepakartojama asmenybė, tai jis daugybe ryšių susietas su visu pasauliu – savo kūnu ir dvasia, visa kultūrine aplinka ir daug toliau. Jis egzistuoja ir kuria kultūros ir kultūrų samplaikos lauke, jaučia įvairių kultūrų idėjas, jis daug studijuoja, skaito, gilinasi, stebi. Menininkai daug triūsia, ir nebūtinai bibliotekoje ar dirbtuvėje. Jų tariama laisvė, lyg jie mažai veiktų, tėra iliuzija. Jei pažvelgtume įdėmiau į didžių menininkų, pagaliau bet kurio iškilaus asmens gyvenimą, tai pamatytume, kad jis ne tik save išreiškia, bet atranda save, sukuria save patį kaip individualybę, per formų pasaulį jis teigia tam tikrus žmoniškumo principus, skleidžia laikmečio, savo epochos esmines idėjas. Menininkas nėra kažkoks papildinys prie mokslo arba kitų kultūros sričių, jų priedėlis ar puošmena. Daug kam atrodo, kad dailininkas laisvai modeliuoja formas ir erdves. Tačiau dailininkas gali turėti daug gilesnių įžvalgų negu bet koks filosofas, teologas, fizikas arba bet kuris kitas žmogus. Jis gali pasaulį judinti į priekį, savo žinovyste, jausena ir giliu patyrimu pateikti tai, kas visokiems mokslininkams ir moralistams tik gerokai vėliau ateis į galvą. Estetinis tikrovės regėjimas paprastai atsiremia į dorovės ir tiesos vertybes.

Šia prasme noriu pasakyti, kad menininkas vis dėlto pirmiausia yra intelekto ir turtingos emocinės patirties vienovės atstovas. Būtent vienovės. Ir J. Baltrušaičio vaizdinyje menininkas - tai kurianti asmenybė, atvira pasauliui ir jį besiaiškinanti, pateikianti savo pasaulėvaizdį kitiems suprantama simbolių kalba, kalbanti apie visuotinai reikšmingus dalykus. Toks yra didžiųjų asmenybių menas. O antrarūšių menininkų vadinamoji tekstų ir formų “industrija” iš tikrųjų tėra spėri saviraiška. Turiu pridurti, jog J. Baltrušaitis didžiausią dėmesį skyrė istorinėms menotyros problemoms, gana mažai jo darbuose sutiksime svarstymų apie XX amžiaus dailę ir bendruosius menotyros metodologijos klausimus.

Kaip palengvinti J. Baltrušaičio kelią į Lietuvą

Labai svarbūs jo darbai parašyti siekiant sintetizmo, nagrinėjant bet kurį laikotarpį, istorinį stilių. Pvz., nagrinėdamas romaniką, jos krikščioniškąsias, antikines ir rytietiškąsias ištakas ir įtakas gotikai arba gotikos simbolių raidą ir turinį, J. Baltrušaitis neapsiriboja tik architektūra ar vizualiais dailės elementais. Labai dažnai pasitelkiami būtent labai universalūs reiškiniai: erdvės komponavimo, formų transformavimo, sukeitimo, kai netikėti vizualiniai elementai atsiranda dėl kultūrų samplaikos. Galų gale dideli jo darbai nuveikti aiškinant perspektyvos kaitą, erdvės komponavimo būdus tapyboje ir architektūroje. Tokie dalykai sudėtingi. Šiuo atžvilgiu galima lyginti kai kuriuos J. Baltrušaičio atradimus didžiųjų XX a. dailėtyrininkų, tarkime, Ervino Panowsky’o ar to paties Henri Fosiljono (Henri Focillon). Menotyroje egzistuoja bendresnės temos, kurias nagrinėja ir kiti menotyrininkai. Aišku, galima net palyginti, ką naujo, pvz., į medievistiką įnešė J. Baltrušaitis ir rašiusieji iki jo H. Fosiljonas, E. Malis. Tokiai komparatyvistikai reikia sutelktų tyrinėjimų ir tam tikro sukaupto žvilgsnio. Vienok dabar jau aišku, kad viduramžių meno, jo realizmo ir fantastiškumo, jo dualumo supratimas po J. Baltrušaičio darbų tapo mažiau tradicinis ir visapusiškesnis. Medievistikos tyrinėjimus jis praturtino iš esmės. Todėl galima kalbėti ne tik apie, pvz., H. Fosiljono įtaką J. Baltrušaičiui, bet ir J. Baltrušaičio įtaką H. Fosiljonui, prancūziškajai tradicijai, Warburgo mokyklai ir kt.

Ar ne pats laikas siekti, kad mūsų tėvynainis J. Baltrušaitis būtų grąžintas į Lietuvos kultūrą? Ar ne per ilgai užsitęsė jo piligrimystė? Juk mūsų tėvynainiai labai menkai pažįsta šio menotyrininko kūrybą. Išeitų, kad J. Baltrušaitis lyg ir mūsų mokslo ir kultūros atstovas, bet kartu ir nepasiekiamas, pernelyg nutolęs. Kaip jį priartinti?

Kalbant apie dabartinę J. Baltrušaičio situaciją, tai būtina siekti, kad jo vardas būtų sugrąžintas į mūsų kultūrą ir ta jo piligrimystė pradėtų mus veikti. Vardan to sugrįžimo ir dirba kai kurie žmonės. Šį pavasarį Maskvoje vyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo specialistai iš Japonijos, Italijos, Rusijos, Lietuvos ir kitų šalių. Konferenciją organizavo Lietuvos ambasada Maskvoje, čia daug nuopelnų priklauso Lietuvos kultūros atašė aktoriui Juozui Budraičiui. Man teko toje konferencijoje dalyvauti ir klausytis įdomių pranešimų, kurie buvo skirti tiek J. Baltrušaičiui poetui, tiek J. Baltrušaičiui menotyrininkui. Rusų tyrinėtojai, kaip žinia, vyresnįjį Baltrušaitį žino gana gerai ir jų pranešimuose daugiausia buvo kalbama apie J. Baltrušaičio ryšius su rusų simbolizmu ir postsimbolizmu. Sakykime, maskviečiai dr. O. Lekmanovas skaitė pranešimą “J. Baltrušaitis ir V. Chodasevičius”, A. Darnis – “J. Baltrušaitis ir B. Pasternakas”, profesorius N. Kotreliovas svarstė apie bendruosius J. Baltrušaičio poetikos principus. Tai vis lyginamieji, analitiniai tyrinėjimai.

Kokius pranešimus skaitė mokslininkai iš Vakarų šalių? Įdomu daugiau sužinoti ir apie Jūsų skaitytą pranešimą.

Atvykusieji iš Italijos ir kitų kraštų kalbėjo daugiausia apie J. Baltrušaitį menotyrininką. Aš taip pat skaičiau pranešimą” Henri Focillonas ir Jurgis Baltrušaitis”. Siekiau parodyti J. Baltrušaitį anaiptol ne kaip “gryną” H. Focillono darbų tęsėją (nors kai kurias idėjas perėmė, sakykime, meno formų kalbos), bet kaip labai savitos, struktūralistinės menotyrinės koncepcijos kūrėją. Dabartiniu metu ji vis labiau tampa įdėmaus žvilgsnio ir diskurso objektu įvairiuose pasaulio kraštuose. Tai ypač galima buvo pajusti iš italų profesorių S. Gracionijo, R. Milanio, S. Burini pranešimų, kuriuose J. Baltrušaičio junioro darbai buvo aptariami įvairiais pjūviais, bandoma taikyti jo metodologines nuostatas ir kitų menų analizei – prozos kūrinių, poezijos.

Gaila, bet esame gana inertiški, tvarkydami J. Baltrušaičio palikimą. Tam tikrą kaltę jaučiu ir aš pats. Praėjusiais metais kurį laiką gyvenau Paryžiuje, ten archyvuose ir bibliotekose rinkau medžiagą apie J. Baltrušaitį, domėdamasis istoriniu kontekstu, diskusijomis ir jo palikimo vertinimu, kurį išsakė kiti menotyros ir kultūrologijos žinovai. Tas darbas man buvo naudingas, daug ką ten būdamas “perkandau”, daug ko ligi šiol dar nesu apmąstęs, nes įsiskaityti, peržiūrėti, apmąstyti - viskam reikia laiko.