Kuo tapome turtingesni, kai šiandien Lietuvos MA užsienio nariu buvo inauguruotas mūsų tautietis iš Kanados prof. Viktoras Algirdas Sniečkus?

Išgirdome mūsų tautiečio labai gražią paskaitą, kuri gal buvo labiau populiari, skirta platesniam klausytojų ratui, žmonėms, norintiems sužinoti apie organinės chemijos laimėjimus ir perspektyvas. Galiu tik patvirtinti, kad prof. Viktoras Algirdas Sniečkus pasaulyje labai gerai žinomas ir vertinamas organinės chemijos specialistas. Tokio lygio mokslininkų apskritai nėra itin daug. Galime didžiuotis ir džiaugtis, kad jis lietuvis, pasiekęs tokį aukštą lygį ir išsikovojęs didelį autoritetą, ypač JAV ir Kanadoje. Chemikai jį labai gerai žino.

Apskritai tokių lietuvių mokslo pasaulyje nedaug. Galėtume paminėti JAV gerai tos srities specialistams žinomą prof. A. Avižienį. Prof. V. A. Sniečkų palyginčiau būtent su prof. A. Avižieniu. Turime tik džiaugtis, kad V. A. Sniečkus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dabar bendrauja su mūsų mokslininkais. Dirba Kanadoje, tad anksčiau Lietuvoje buvo beveik nežinomas - aiškios politinės priežastys. Ligi šiol jis tik atvykdavo į Lietuvą, bendraudavo su mūsų mokslininkais, o dabar įsiliejo ir į Mokslų akademijos narių gretas. Užsienio nariais paprastai renkami arba labai žinomi mokslininkai, arba tam tikrais ryšiais susiję su Lietuva. Šiuo atveju sąsaja su Lietuva tiesioginė, kadangi gimęs ir šiek tiek augęs Lietuvoje. Ne tik išsaugojęs lietuviškumą, bet ir patriotizmo iš jo galėtų pasimokyti net kai kurie mūsų čia gyvenantys tautiečiai. Tai labai gražu, kad turime tokį Lietuvos MA užsienio narį. Neabejoju, kad jis bendraus ir toliau su Vilniaus universiteto, Kauno chemikais organikais.

Noriu atkreipti dėmesį į mūsų tautiečio didelį kuklumą. Tai ne tik mokslininkas tyrinėtojas, bet ir Amerikos chemikų draugijos aktyvus narys, kuris tos draugijos valdymo struktūroje užima aukštą postą. Šiai draugijai priklauso ir Kanados chemikai.

Mes iš Amerikos chemikų draugijos gauname dovanų žurnalų, retkarčiais mus pasiekia ir mokslininkų kelionėms į JAV skirti grantai. Tai ir prof. V. A. Sniečkaus nuopelnas, kadangi jis dalyvauja svarstant įvairius veiklos aspektus. Taigi turime ir tiesioginės naudos iš ryšių ir bendradarbiavimo.

Paskutiniojoje skaidrėje, kurią parodė savo inauguracinėje paskaitoje V. A. Sniečkus, matėme, jog 2000 m. birželį Vilniuje vyks didelė organinės sintezės problemoms skirta tarptautinė konferencija.

Prof. V. A. Sniečkaus indėlis į būsimos konferencijos rengimą yra labai didelis. Lietuvos chemikai organikai taip pat aktyviai dalyvauja.

Kaip apibūdintumėte organinės chemijos situaciją Lietuvoje?

Organinės chemijos specialistų Lietuvoje turime palyginti gana daug. Apskritai turime didelę grupę fizikinės chemijos specialistų, prof. J. Matulio pradėtosios mokyklos auklėtinių ir tų darbų tęsėjų. Kita plati sritis – organinė chemija, daugiausia organinė sintezė - jau seniai, dar pokario metais, susiformavusi Vilniaus universiteto Chemijos fakultete ir Kauno technologijos universitete. Tos grupės labai stiprios, jose dirba ir vyresnio amžiaus, ir jaunesni mokslininkai. Tad šios srities specialistų Lietuvoje yra.

Bet kurios srities mokslo atstovai dejuoja dėl pinigų stokos. Bet gal organinės sintezės specialistai jų sugeba užsidirbti, nelaukia malonės iš biudžeto?

Pinigų trūksta visiems ir nuolat. Tačiau šiuo metu organinės sintezės specialistams iškilo didelės problemos. Prieš 10-20 metų daugelis tų specialistų dirbo, pvz., vaistų gamybos srityje. Bandydavo kurti naujus vaistus, medžiagas, kurios gali būti vaistai. Antai Vilniaus universitete buvo didelė prof. Vyto Daukšo laboratorija, kurioje buvo sintetinami įvairūs vaistai (pvz., kraujospūdžiui reguliuoti ir pan.).

Kita grupė organikų dirbo Biochemijos institute. Jai vadovavo prof. Liūda Rasteikienė. Bandyta sintetinti ir tirti priešvėžinius preparatus. Kaune taip pat dirbo organikai, sintetinę biologiškai aktyvias medžiagas. Tačiau nepaprastai sunku, net neįmanoma konkuruoti su Vakarų firmomis, nes visame pasaulyje naujų vaistų pateikimu į rinką, gamyba užsiima labai galingos kompanijos. Tad vaistų sinteze užsiimti pavienėms grupėms beveik nėra prasmės, reikia vienytis su kuria nors pasauline firma, organizacija.

Tai labai didelė problema – ką toliau daryti Lietuvos chemikams organikams. Organinės sintezės srityje darbo objekto pasirinkimas – kokius junginius bandyti sintetinti? – labai svarbus dalykas, kadangi tų junginių nepaprastai daug ir jie įvairūs.

Atsisakyti tradicijos ir mėginti persiorientuoti tikriausiai nėra lengvas sprendimas?

Turėjome vaistinių medžiagų sintezės tradiciją, tačiau dabar, kaip sakiau, ji tampa nebeaktuali. Sovietų Sąjungoje galima buvo veikti lokalinėje erdvėje, nejaučiant didesnės užsienio firmų konkurencijos. Dabar būti geru savo srities specialistu nepakanka. Turi nugalėti laisvoje rinkoje, o tai jau ne tik mokslinės, bet ir ekonominės problemos. Reikia atlikti labai sudėtingas procedūras, norint naują vaistą leisti į apyvartą. Taigi abejotinos perspektyvos darbai Lietuvai. Nors ir negali pasakyti, kad visiškai nereikalinga. Priklauso nuo konkrečios situacijos.

Tokia, manau, būtų didžiausia Lietuvos organinės sintezės specialistų problema. Ne pačių specialistų stygiaus ar kvalifikacijos, bet aparatūros, lėšų trūkumo tolesniems darbams ir organizaciniai dalykai – kokius objektus rinktis ir kaip dirbti toliau. Dabar kaip tik svarbu apsispręsti. Pagaliau visiems tai aktualu: ar tęsti tai, ką anksčiau darei, ar ieškoti naujų galimybių.

Štai kodėl tokie kontaktai su prof. V. A. Sniečkaus grupe galėtų padėti mūsų organinės sintezės specialistams rasti aktualias sritis, kuriose galima būtų toliau sėkmingai dirbti. Apskritai tai aktualu visiems Lietuvos mokslininkams, nes jie rinkos sąlygomis neišvengiamai turi kažką keisti savo darbe, persiorientuoti. Kita vertus, tai ir yra normalus mokslas – negali visą laiką daryti tą patį.

Gerbiamas profesoriau, mes negalime taip užbaigti šio pokalbio – pabaigos reikėtų optimistiškesnės.

Man atrodo, kad dabar mūsų geriausi chemikai organikai turi neblogus ryšius su Vakarų mokslininkais. Bendraujant, kartu dirbant atsiranda ir daugiau galimybių susirasti naujų darbo objektų. Taip įveikiami iškylantys sunkumai. Todėl chemikų organikų ateities perspektyvos neturėtų būti blogos. Tie, kurie aktyvūs, randa savo veiklos objektą ir galimybes.

Todėl prof. Viktoro Algirdo Sniečkaus įsitraukimas į Lietuvos MA veiklą, neabejoju, tikrai bus naudingas visiems Lietuvos chemikams ir apskritai mokslininkams.