1999 m. lapkričio 10 d. sukanka 70 metų vienam žymiausių Lietuvos chemikų, Chemijos instituto Redoks procesų laboratorijos vadovui prof. Grigorijui ROZOVSKIUI.

Jis gimė 1929 m. Kaune, karo metus praleido Rusijoje, Kirovo srityje. Studijavo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete ir su pagyrimu jį baigė 1951 m.

Dirbo Žemdirbystės instituto agrochemijos laboratorijoje, 1952-1955 m. buvo aspirantas neakivaizdininkas, netrukus parengė ir apgynė chemijos mokslų kandidato (dabar būtų daktaro) disertaciją apie dirvožemių rūgštingumą ir jo mažinimą kalkinant. 1958 m. jis atėjo į Lietuvos MA Chemijos ir cheminės technologijos instituto Neorganinės chemijos sektorių ir šiame institute (nuo 1992 m. vadinamame tiesiog Chemijos institutu) dirba iki šiol, nuėjęs visą mokslinių pareigų kelią nuo jaunesniojo iki vyriausiojo mokslinio bendradarbio, tapęs habilituotu daktaru ir profesoriumi.

G. Rozovskio mokslinė veikla yra plati ir įvairi. Tą lėmė tiek išoriniai veiksniai (vienos ar kitos institucijos darbų sritys), tiek talentingam ir darbščiam mokslininkui būdingas siekimas neapsiriboti viena siaura tyrimų kryptimi. Pagrindinius mokslinius G. Rozovskio darbus galima padalyti į tris grupes: 1) agrochemijos darbai, 2) trivalenčio vario junginių chemija bei kiti homogeninės katalizės procesai, 3) cheminio (autokatalizinio) metalų nusodinimo ir dielektrikų metalizavimo tyrimai.

Didžioji dalis jo publikuotų darbų (1 knyga, per 120 mokslinių straipsnių, 20 išradimų) priklauso antrajai ir trečiajai grupėms.

Trivalenčio vario junginius, tada mažai kam žinomus ir todėl atrodančius egzotiškai, G. Rozovskis pradėjo tyrinėti 1958 m. ir intensyviai dirbo šioje srityje iki 1980 m., kai tų darbų rezultatus apibendrino daktaro (dabar atitiktų habilituoto daktaro) disertacijoje. Deja, tęsti tų tyrimų jis negalėjo dėl tuomet buvusios siauros Chemijos instituto specializacijos.

G. Rozovskio su bendradarbiais (A. Prokopčiku, A. Misevičiumi, R. Jankausku, Z. Poškute, S. Juktoniu ir kt.) atliktų trivalenčio vario tyrimų rezultatai buvo publikuoti 46 moksliniuose straipsniuose ir tai turbūt yra didžiausia pasaulyje vienos mokslininkų grupės darbų apimtis šioje srityje. Juose išsamiai išnagrinėtos tų junginių savybės tirpaluose, jų taikymo ypatybės analizinėje chemijoje. Tie darbai gana plačiai žinomi pasaulyje, ir G. Rozovskis yra tarp keleto plačiausiai cituojamų Lietuvos chemikų. Už Cu(III) junginių tyrimus G. Rozovskis kartu su A. Prokopčiku 1983 m. buvo apdovanotas Lietuvos valstybine mokslo premija.

Trivalenčio vario junginiai išgarsėjo 1987 m., kai sensacija kilo atradus aukštatemperatūriuose superlaidininkiuose trivalenčio vario. Nors G. Rozovskis daugiausia tyrinėjo tų junginių tirpalus, bet jų neabejotinas giminiškumas su naująja Cu(II) junginių grupe suteikia romantiško žavesio ir G. Rozovskio darbams.

Cheminio metalų nusodinimo ir dielektrikų metalizavimo tyrimus G. Rozovskis pradėjo 1964 m. ir tęsia iki šiol. Ši darbų grupė yra labiau taikomojo pobūdžio, palyginti su trivalenčio vario tyrimais (jie labiau fundamentiniai) ir didele dalimi orientuota į praktinių, technologinių uždavinių sprendimą. G. Rozovskis su bendradarbiais (disertantais L. Petrėtyte, L. Naruškevičiumi, G. Bikulčiumi, M. Kurtinaitiene, I. Mirviene ir kitais kolegomis) tyrinėjo: 1) kaip gauti chemines vario, nikelio, kobalto, alavo dangas, 2) kaip apdoroti dielektrikų paviršių chemiškai prieš metalinių dangų nusodinimą, siekiant, kad dangos gerai sukibtų su dielektriko paviršiumi – atlikti paviršiaus ėsdinimo procesus, suteikti katalizinių savybių dielektrikų paviršiams – paviršių aktyvinimą, naudojant alavo ir paladžio junginius, 3) kaip taikyti nemetalinių elektrai laidžių metalų sulfidų sluoksnius dielektrikų metalizavimo procesuose.

Daugelis šių tyrimų būdavo baigiami sukuriant konkrečias technologijas ir jas panaudojant praktiškai. Ypač efektyvios yra metalizacijos technologijos, kuriose taikomi metalų sulfidai. Jos yra reta ir graži išimtis iš daugelio sovietiniais metais Chemijos institute sukurtų procesų, kurie buvo Vakarų technologijų analogai (kartais ir kopijos). Šios “sulfidinės”technologijos tiesioginių analogų Vakarų šalyse nėra, dekoratyviškai metalizuojant plastikus jos taikomos turbūt pačios paprasčiausios ir pigiausios. Būtent todėl institutas pastaraisiais metais pardavė dvi licencijas Vakarų firmoms: 1993 m. ATOTECH firma Vokietijoje nupirko metalizacijos procesą, kuriame naudojami vario sulfido sluoksniai, o 1999 m. viena stambiausių pasaulyje paviršiaus apdorojimo srities firmų ENTHONE-OMI nupirko naują, metalizacijos procesą, naudojantį kobalto sulfido sluoksnius. Pastaroji technologija yra ne tik paprastesnė, palyginti su ankstesniu variantu, bet ją taikant galima nenaudoti kenksmingų chromo junginių. G. Rozovskis yra vienas pagrindinių abiejų tų technologijų autorių.

G. Rozovskis, būdamas turbūt geriausias cheminės kinetikos specialistas, Lietuvoje skaito šios disciplinos kursus Chemijos instituto doktorantams, Vilniaus universiteto bei Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantams. Jis vadovavo 11 disertantų.

G. Rozovskis yra ne tik puikus plataus profilio mokslininkas. Jis – įdomi ir patraukli asmenybė. Plati erudicija, lietuvių, rusų ir žydų kultūrų derinys, geranoriškumas, geraširdiškumas, pasakotojo gabumai, komunikabilumas, sugebėjimas lengvai bendrauti su įvairių sluoksnių žmonėmis, dar šiek tiek profesoriško išsiblaškymo – tai keletas šio talentingo ir savito asmens bruožų. Linkime jam sėkmės visose veiklos srityse – ir mokslo tyrimuose, ir organizuojant bei kuriant naujas technologijas, ir perduodant savo žinias jauniesiems mokslininkams.