Gediminas Zemlickas

Kodėl valstybė turi mokslui duoti pinigų?

Tuometinis Mokslo tarybos narys, o dabar pirmininkas, laikėsi kiek kitokios nuostatos, todėl kėlė klausimą: “Kodėl valstybė turi mokslui duoti pinigų?” Mėginant atsakymą pagrįsti ir buvo sudarytas bene pirmasis programinis ir strateginis Mokslo tarybos dokumentas “Lietuvos mokslo tikslai ir plėtotės principai”.

Prieš 5 metus Lietuvos mokslo taryba (LMT) tą dokumentą priėmė, juo buvo pasinaudota prieš kelerius metus rengiant “Lietuvos mokslo ir studijų plėtotės strategines nuostatas”. Apie pastarąjį dokumentą – skaitytojai prisimena iš mūsų publikacijos pirmosios dalies – kongrese gana išsamiai kalbėjo švietimo ir mokslo viceministras prof. habil. dr. Rimantas Sližys.

Mokslininko, visuomenės ir valstybės sąveika

Po I Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Rusijos imperatorė Jekaterina II, susirašinėjusi su Volteru, klausė filosofo, ką reikėtų daryti, kad nukariautos tautos būtų visiškai pavergtos ir asimiliuotos? Pirmiausia reikia tas tautas demoralizuoti, - šaltakraujiškai švietė imperatorę Volteras.

Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje daug pavyzdžių, kaip mūsų valstybę ir tautą buvo siekiama demoralizuoti, o žmones laikyti tamsius. Tą darė imperatoriai, kaizeriai, diktatoriai. K. Makariūnas priminė, kaip Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai iš Lietuvos išstūmė rusus, krašte gausiai steigtos pradinės ir pradėjo veikti pirmosios vidurinės mokyklos dėstomąja lietuvių kalba. Naujieji okupantai, būdami įsitikinę, kad jie amžini, o Lietuva visiems laikams būsianti Vokietijos dalis, atvirai kalbėjo su lietuviais kultūros ir švietimo veikėjais: kam jums didelio mokslo - po karo jums užteks ir amatų mokyklų.

Kiek mokslo galime išlaikyti

Atsiliepdamas į viceministro R. Sližio pastebėjimus ta tema, K. Makariūnas priverstas pripažinti, kad tinkamai išlaikyti tiek mokslo, kiek turime, mes tikrai negalime, nors apskritai mokslo šalyje nėra per daug. Rezervų reikia ieškoti ryžtingai, darant reformos sprendimus. Vis tik LMT pirmininkas linkęs nepritarti viceministro teiginiui, esą tiek LMT, tiek kitos mokslo organizacijos veikė trumparegiškai ir gal net savanaudiškai, kai vieningai pasipriešino radikaliems reformos šalininkų žingsniams kai kurių mokslo institutų atžvilgiu. Mokslo bendruomenė jaučia baimę, kad darant panašias reformas šalyje nebūtų prarasta tai, ką Vaižgantas vadino “deimančiukais”. Kiekvienoje srityje tų “deimančiukų” galima rasti, jie auginti dešimtmečiais, nepalankiomis sąlygomis ir dabar būtų nedovanotina juos prarasti. O reformas reikės daryti.

Ar aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų santykiai su valstybe yra pakankamai geri? – kiek retoriškai klausė LMT pirmininkas, pateikdamas savo griežtą išvadą: mokslas mūsų valstybėje neatlieka to vaidmens, kokį turėtų atlikti. Orientuojamės į Vakarų pasaulį, tačiau šalies prioritetai tenka gladiatoriams, atsiprašome, krepšininkams. Bet nei gladiatoriai–krepšininkai, net nei kariuomenė neišgelbės valstybės ir tautos nuo pražūties iškilus grėsmei. Dabartinių globalizacijos procesų akivaizdoje išgelbėti gali tik aukštasis išsilavinimas, sąmoningas pilietiškumas, o visa tai neatsiejama nuo mokslo.

Šalyje “per daug” ne tik proto, bet ir energijos?

Pirmininkas mato problemų ir mokslo institutų veikloje. Štai turime šalyje bene didžiausią Energetikos institutą, o kokia jo įtaka formuojant Lietuvos energetikos strategiją ir ūkio politiką? Visos valstybės konkuruoja, kovoja dėl energijos, iš jos pelnosi, tik vienai Lietuvai jos gaminama “per daug”! Mokslininkai pataria viena, o sprendimai šalyje priimami visai kitokie, tad arba mokslininkų patarimai netikę, arba jų nepaisoma. Išvada nedžiuginanti: jeigu Lietuva ir toliau ūkininkaus nesiremdama mokslu, tai pinigų valstybės ižde nebus nei mokslui, nei kitoms reikmėms.

Dėl mokslo institucijų reformos ir dėl teiginio, kad ne visą mokslą pavyks išlaikyti. K. Makariūno manymu, ne viskas padaryta, kad būtų mobilizuota mokslininkų iniciatyva. Net jeigu lėšų ir stinga, tai juk yra ir nacionalinės savigarbos jausmas, o tai galinga jėga. Ne vienas mokslo instituto vadovas sakė: duokite mums veikimo laisvę bent keleriems metams bei garantijas, ir mes padarysime reformą savo kolektyvo viduje, atsisveikinsime su nenašiai dirbančiais. Bet tokios veikimo laisvės neduodama. Valdininkai mokslo reformą nori padaryti greitai ir gerai, bet jie nesiremia mokslo visuomene, jaučiasi visažiniai, todėl tokie sprendimai šaliai gali labai daug kainuoti.

Einant prie programinio mokslo finansavimo, pirmiausia reikėtų formuluoti ne mokslo prioritetus, kai atsižvelgiama į kieno nors interesus, bet programinius tikslus – ko mes sieksime? Atsižvelgiant į tuos tikslus, jau gali būti formuluojami programiniai darbai ir tyrimai.

Šiuo metu K. Makariūnas įžvelgia du svarbiausius šalies mokslo programinius tikslus. Pirmasis – tai mokslo poveikio šalies ūkiui stiprinimas. Antrasis - šalies mokslinės kultūros ugdymas. LMT pirmininkas įsitikinęs, kad tai ir turėtų būti bene svarbiausias mokslo plėtotės šalyje tikslas.

Dabar dažnai galima išgirsti: tegu mokslas “duoda” gerų darbų, su kuriais mes išeisime į pasaulį. Tai būtina, tačiau tai tik antrinis tikslas. Jeigu tik tuo pasitenkintume, tai mokslo būtinybė įvairioms gyvenimo sritims šalies viduje nebus suprasta, - teigė savo kalboje Mokslo tarybos pirmininkas prof. K. Makariūnas.

Už evoliucinę reformą

Prezidentas tvirtino daug šalių aplankęs ir visose civilizuotose valstybėse matęs, jog labai svarbus tų šalių civilizacijos rodiklis yra jų mokslų akademijos. Tik labai atsilikusios kai kurios Afrikos valstybės akademijų dar neturi. Lietuva, būdama gana senos kultūros šalis, savo Mokslų akademiją turi jau beveik 60 metų. Prie jos kūrimo lopšio stovėjo Biržiškos, Purėnas, Žemaitis ir kt. mokslininkai, kurie dar 1928 m. buvo parengę Lietuvos mokslų akademijos statutą. Akademijai turėjo priklausyti mokslo institutai, tačiau pirmiausiai juos dar reikėjo sukurti. Stigo lėšų, tad institutų kūrimas buvo atidėtas. Tik 1938 m. įkurtas Lituanistikos institutas tapo ir būsimosios Mokslų akademijos lopšiu. Ji buvo oficialiai įteisinta 1941 m. sausio 16 d., tačiau realiai pradėjo veiklą tik pokario metais.

Pasak akad. B. Juodkos, Lietuvos MA per sovietinį laikotarpį atliko nepaprastai svarbų vaidmenį, kuriant ir organizuojant mokslą Lietuvoje. Būtent akademija įkūrė 16 institutų, kurie vėliau tapo nuo jos nepriklausomi. Be to, MA įkūrė ir keletą agrarinių mokslų institutų, kurie vėliau buvo perduoti Žemės ūkio ministerijos žiniai, tad iš viso MA per sovietmetį įkūrė apie 20 mokslo institutų.

Tuose institutuose telkėsi pusė Lietuvos mokslo potencialo, o likusi dalis būrėsi aukštosiose mokyklose. Tie institutai kūrė mokslą, subūrė ištisas mokslines mokyklas. Akad. B. Juodka priminė kai kurias tų mokyklų kūrėjų pavardes – tai akademikai A. Jucys, K. Baršauskas, P. Brazdžiūnas, B. Grigelionis, J. Kubilius, V. Statulevičius, A. Piskarskas, J. Kulys ir kt.

Prezidentas pripažįsta, kad ta MA buvo sovietinio tipo: labai centralizuota, patyrusi stiprų ideologinį spaudimą. Atėjo nepriklausomybės metai, reikėjo reformuoti pramonę, žemės ūkį, suprantama, mokslą ir studijų sistemą. Tai ir buvo daroma. Akad. B. Juodka pasisako už evoliucinės reformos principą, kurį apibūdino šiais žodžiais: bet ką reformuojant būtų gerai žinoti, kad reformavus bus geriau. Jeigu tokio žinojimo stinga, geriau daryti lėčiau.

Prezidentas pasigenda integracijos

Idėja buvo tokia: atskirti mokslo institutus nuo MA ir palaipsniui juos integruoti į aukštąsias mokyklas. Praėjo 10 metų, bet ar daug nuveikta? Atlikta pusė darbo – institutai nuo akademijos atskirti, bet į aukštąsias mokyklas integruoti neskubėta. Anot akademiko, Termoizoliacijos institutas seniai turėjo būti Vilniaus Gedimino technikos universiteto dalimi, Maisto institutas – Kauno technologijos universiteto ir pan. Tai ir būtų evoliucinės integracijos pavyzdys.

Jeigu prezidentas už integraciją, tai kodėl pasisakė prieš tai, kad agrarinių mokslų institutai patektų į Žemės ūkio ministerijos priklausomybę? Kaip atsimename, būtent tokį kaltinimą MA vadovams pateikė ir viceministras R. Sližys. B. Juodkos argumentas: agrarinių mokslų institutai jau buvo ministerijos globojami, mokslininkai rašė ataskaitas klerkams – ir tai buvo svarbiausias jų mokslas.

Štai kodėl MA bei kitos mokslo organizacijos tuos institutus ir palaikė.

Bibliotekos bado dieta

Beje, MA yra steigėja ir leidyklos, kurioje leidžiama apie dvi dešimtis vadinamųjų prestižinių leidinių. Deja, prestižiniais esame tik patys sau. Į pasaulyje cituojamų leidinių sąrašą, pasirodo, negali būti įtrauktas net mūsų “Fizikos” žurnalas, kurio mokslinis lygis niekam nekelia abejonių, mat negalime išpildyti vieno aiškaus tarptautinio kriterijaus – išleidimo reguliarumo. Leidyklos finansinę situaciją prezidentas B. Juodka įvertino vienu žodžiu – krizinė. Ligi šiol ji buvo gavusi tik 26,8 proc. šiems metams leidybai skirtų lėšų. Tad apie kokį leidybos reguliarumą galime kalbėti?

Universiteto suolas – priebėga nuo nedarbo

Prezidentą džiugina tik vienas dalykas: jeigu tikėsime visuomenės apklausos rezultatais, tai visuomenėje didėja būtent mokslininkų – bet ne mokslo – prestižas. Tarp išvardytų įvairių kategorijų darbuotojų – teisininkų, politikų, kunigų ir pan. – pirmoje vietoje yra mokslininko profesija. Bent tai guodžia.

Šiuo metu pagrindinė MA veikla – tai ekspertinis darbas. Per metus atliekamos kelių šimtų studijų ekspertizės. Pvz., Ūkio ministerijai pateikti siūlymai dėl šalies ūkio plėtros strategijos, Lietuvos Respublikos Seimui – dėl energetikos strategijos. Didžiausia bėda ta, kad mokslininkų rekomendacijų niekas neklauso, ir tai pripažino akad. B. Juodka. Partijos siekia aukštų reitingų, jų veikla, net ir ūkio srityje, politizuojama. Suprantama, kad tada rekomendacijos, kurios ne į politikų “dūdą”, tik trukdo.

Kokios akademijos valstybė norėjo – tokią turi

O pati akademija stengiasi, kad jos veikla nesidubliuotų nė su viena kita institucija. B. Juodka mokslo bendruomenės narius ir organizacijas kvietė suremti pečius, ne kovoti tarpusavyje, bet diskutuoti, ieškoti geriausių pasiūlymų.

Baigdamas savo kalbą MA prezidentas priminė neseną ir kone anekdotišką atvejį iš mūsų dienų gyvenimo. Po Rektorių konferencijos narių susitikimo su premjeru Rolandu Paksu protokole atsirado toks punktas: “Prijungti valstybinius institutus prie aukštųjų mokyklų”. Po 4 dienų finansų ministras per Lietuvos televiziją pareiškė: norint sutaupyti valstybės biudžeto lėšas, siūlysime nutraukti mokslo institutų finansavimą.

Todėl MA prezidentas paprašė kongreso dalyvių pasiūlyti, ką jam, kaip ekspertinės institucijos vadovui, patarti valdžios vyrams: ar pirma institutus prijungti prie universitetų ir tada nutraukti jų finansavimą, o gal atvirkščiai?

Taigi pats neįstengdamas išrišti šio Gordijaus mazgo, prezidentas ir pasiūlė visiems kongreso dalyviams suremti pečius ir parengti bendrą patarimą Vyriausybei.

Salė juokėsi. O kas belieka?