Dr. Birutė Railienė

Be didesnio Lietuvos spaudos ir mokslininkų dėmesio nuvilnijo A. Sniadeckio 230 gimimo ir 160 mirties metinės, nors Lietuvos chemijai žymusis profesorius yra nepaprastai daug nusipelnęs.

Chemijos mokslo Lietuvoje pradžia formaliai galėtume nurodyti 1784 m., kuomet į Vilniaus universitetą buvo pakviestas italų chemikas Juozapas Sartoris (?-1799), skaitęs chemijos kursą medikams. Buvo įkurta chemijos katedra ir laboratorija. 1793 m. J. Sartoris išvyko, taip ir nepalikęs gilesnio pėdsako chemijos mokslo istorijoje. Jo skaitytose chemijos paskaitose daugiausia buvo aiškinama, kaip gauti įvairias buityje reikalingas medžiagas, kaip jas apdirbti, kokia technologija. Kursas buvo baigiamas gyvulininkystės produktų vartojimu medicinoje.

Net trejus metus Vilniaus universitete nebuvo dėstoma chemija, kuomet J. Sartoris išvyko į Italiją. Universiteto rektorius M. Počobutas kreipėsi patarimo į Joną Sniadeckį dėl naujo kandidato, o pastarasis rekomendavo savo brolį Andrių Sniadeckį.

1797 m. buvo patvirtintas naujas chemijos katedros vedėjas - Andrius Sniadeckis (1768-1838). Su jo vardu ir siejamas chemijos mokslo Lietuvoje tvirtėjimas ir populiarėjimas, jam pelnytai skiriamas senosios chemijos mokyklos įkūrėjo ir puoselėtojo vardas. Kaip rašė Varšuvos Medicinos draugijos garbės narys ir Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos bibliotekininkas J. Belinskis, Vilniaus universiteto žingsnis pasirenkant A. Sniadeckį buvo labai sėkmingas ir turėjo geriausių pasekmių.

Nors daktaro disertacija buvo iš medicinos srities, A. Sniadeckis chemijos praktinių ir teorinių žinių sėmėsi Krokuvos, Pavijos, Vienos, Edinburgo universitetuose. Edinburgo universitete, mokydamasis pas žymųjį profesorių Džozefą Bleką (1728-1799), A. Sniadeckis susižavėjo chemija. Prof. Dž. Blekas buvo ne tik drąsus eksperimentatorius, vandenilio atradimu pradėjęs dujų chemiją ir paneigęs flogistono teoriją, bet taip pat ir puikus lektorius. Į jo paskaitas neatsispirdami smalsumui plūdo klausytojai iš Ispanijos, Lenkijos, Italijos. Profesoriaus dėstymas neabejotinai turėjo įtakos tolesnei A. Sniadeckio karjerai Vilniaus universitete, o pažangios teorinės žinios įkvėpė norą skleisti chemijos mokymą pasauliui.

Per savo ilgus darbo universitete metus (chemijos katedrai vadovavo 25 metus) A. Sniadeckis pasiekė, kad chemija būtų viena iš pačių populiariausių disciplinų universitete. Jau nuo pirmųjų darbo universitete metų A. Sniadeckis buvo pripažintas puikiu mokslininku ir drąsiu dėstymo reformatoriumi. Paskaitas skaitė lenkų kalba, parengė chemijos terminų nomenklatūrą lenkų kalba. Vos po trejų dėstymo metų A. Sniadeckis išleido 2 tomų chemijos vadovėlį “Chemijos pradmenys”  (Początki chemii, 1800). Knyga sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad buvo pakartotinai išleista 1807 ir 1816-1817 m. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys lenkų kalba.

Trijų tomų veikalas “Organinių būtybių teorija”  (Teorja jestestw organicznych, 1804-1811) buvo vienas pirmųjų biochemijos srities monografijų pasaulinėje literatūroje. Veikalas pelnė autoriui pasaulinį pripažinimą. A. Sniadeckis joje nagrinėja gyvų organizmų vystymosi dėsningumus ir biologinius procesus, kaip medžiagų apykaitos rezultatą. Knygoje nurodoma, kad organizmuose ekvivalentiškai energijos apykaita vyksta dėl dviejų procesų: organinių junginių sintezės ir jų destrukcijos. Savo teiginius autorius grindė naujausiais fiziologijos pasiekimais. Pasirodė vertimai į vokiečių (1810-1821 m.), prancūzų (1825 m.) kalbas. Tolesni leidimai - 1838 m. ir 1861 m. Vilniuje, 1905 m. Lenkijoje.

Atmetęs įsigalėjusią flogistono teoriją, savo paskaitose A. Sniadeckis rėmėsi naujausiais Kavendišo, Furkua tyrinėjimais, perėmė ir propagavo naujausią to meto prancūzų chemiko A. Lavuazjė požiūrį į degimo ir oksidacijos reiškinius. Teiginius iliustruodavo praktiniais bandymais, kuriuos atlikdavo klausytojams stebint. Tokios paskaitos sukeldavo “chemomaniją” tarp klausytojų. Be studentų, prisirinkdavo tiek daug pašalinių žmonių, kad tekdavo pereiti į didesnę auditoriją. Kaip dėstytojas, A. Sniadeckis pelnytai kėlė susižavėjimą auditorijai: gilias teorines žinias vaizdžiai iliustruodavo bandymais, garsėjo kaip puikus oratorius ir kalbos žinovas.

Naujojo katedros vedėjo nepatenkino skurdi chemijos laboratorija, ir jis vietoje buvusios evangelikų reformatų kirchės griuvėsių pastatė naują pastatą, pritaikytą chemijai dėstyti. Šis pastatas, kurio priestate šiuo metu įsikūrusi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, buvo dar ilgus metus vadinamas chemijos namais. A. Sniadeckio įrengta chemijos laboratorija nebuvo prastesnė už geriausias Europos laboratorijas. Kuomet 1812 m. Napoleonas lankėsi Vilniaus universitete, vienas pirmųjų jam buvo pristatytas A. Sniadeckis. Į ironišką imperatoriaus klausimą: “Kokia gi chemija čia dėstoma?”, nesutrikęs A. Sniadeckis atsakęs: “Pone! Tokia pati kaip ir Paryžiuje“.

Eksperimentinio pobūdžio darbams A. Sniadeckis negalėjo skirti daug laiko, tačiau jo atlikta Baltarusijoje rasto meteorito ir platino rūdų analizė liudija, kad buvo gabus ir talentingas eksperimentatorius. A. Sniadeckio aptiktas naujas elementas, pavadintas vesčiu (1808 m.). Savo tyrinėjimams A. Sniadeckis panaudojo Uralo (B. Skarżyński) platinos rūdą. Darbo aprašymą ir platinos rūdos pavyzdį Vilniaus chemikas išsiuntė Prancūzijos akademijai. Bandymą pakartoti ėmėsi Prancūzijos akademijos narys Furkua (Furcroy). Neturėdamas Uralo platinos rūdos, bandymą atliko su Pietų Amerikos rūda. Pasirinktame rūdos pavyzdyje naujo elemento aptikti nepavyko. Analogišką eksperimentą 1847 m. su Uralo platinos rūda pakartojo Kazanės universiteto profesorius K. Klausas, o naujai gautą elementą pavadino ruteniu. Išanalizavus konkrečias istorines sąlygas, kuriomis dirbo A. Sniadeckis ir nieko apie jo tyrimus nežinojęs K. Klausas, galima teigti, jog vestis ir rutenis - tai tas pats cheminis elementas. Rutenio atradėju A. Sniadeckis pripažįstamas keliuose užsienyje paskelbtuose šaltiniuose.

A. Sniadeckio dėka chemijos katedra Vilniaus universitete tapo viena pirmaujančių, o jo sukurta didelė mokslinė mokykla buvo gana retas tų laikų reiškinys. A. Sniadeckis sudomino chemija ir artimais jai mokslais daug gabių studentų, parengė ne tik savo pavaduotojus katedroje ir universitete, bet taip pat specialistus, išvykusius dėstyti ir tyrinėti toli už Vilniaus universiteto sienų.