Vytautas Kundrotas

Europa vienijasi, siekiama sudaryti bendrą teisėtumo ir saugumo erdvę, visuomenė ir policija patenka į naujus visuomeninius procesus, keičiasi policijos savivoka.

Miunsterio policijos vadybos akademijos prezidentas dr. Rainer Schulte pranešime kalbėjo, kad kuriantis Europos ekonominei sąjungai turės bendradarbiauti ir akademinė bendruomenė, mokymo įstaigos, ir operatyviniai darbuotojai, policija. Pranešėjas bendriausiais bruožais apibūdino policijos mokymą ateityje.

Lietuvos teisės akademijos Policijos teisės katedros vedėjas, beje, ir vienas konferencijos vadovų dr. Alvydas Šakočius skaitydamas pranešimą “Policijos valdymo reforma Lietuvoje” sakė, kad sąvoka “policijos reforma” vartojama jau beveik dešimt metų, kad tai nuolatinis procesas, bet jau atsiranda abejojimų, ar reforma tikrai tebevyksta.

Konferencijoje buvo pastebėta, kad reikėtų atskirai aptarti tą vaidmenį, kurį policijai suteikia valstybė, ir tą, kuris patiktų policijai. Retorinį klausimą pateikė Lietuvos teisės akademijos vyr. asistentas doc. A. Bukauskas - ką mano apie reformą policijos darbuotojai? Jis teigė, kad teisinė reforma ir policijos reforma – susieti dalykai, o teisinė sistema humanizuojama, gerbiamos žmogaus teisės.

Policijos ir visuomenės santykių svarbiausi bruožai aptarti dr. Udo Scheu (Heseno žemės vidaus reikalų, žemės ūkio, miškų ir gamtos apsaugos ministerijos sekretorius) ir Rainer Kasecker (Miunsterio policijos vadybos akademija, Kriminalinės policijos direktorius) pranešimuose. Rolf-Rainer Kreitzberg (Vokietija, Kriminalinės policijos direktorius) pateikė duomenų apie mokslinių tyrimų padėtį šioje šalyje, teigė, kad kriminalinė policija teikia užsakymus mokslo institucijoms.

Kas gali būti perteikta privačioms struktūroms? Pranešime “Policijos funkcijų privatizavimo problemos” Ingmar Weitemeier (Makleburgo kriminalinės tarnybos vadovas) priminė, kad privačioms struktūroms svarbu kuo didesnis pelnas, jos turi dirbti efektyviai. Skirtumas ir tas, kad įstatymai, kurie apibrėžia policijos veiklą, nebūtini privačioms struktūroms. I. Weitemeier papasakojo, kokie teisiniai aktai reglamentuoja privačių struktūrų veiklą ir kas daroma, kad saugos struktūros nevykdytų nusikalstamos veiklos.

Aktualų pranešimą “Funkcijų diferencijavimas tarp visuomenės saugumą užtikrinančių institucijų Lietuvoje” parengė Lietuvos teisės akademijos doktorantas Raimundas Kalesnykas. Mes gyvename teisinėje, o ne policinėje valstybėje, kalbėjo doktorantas, tačiau visuomenė nesijaučia saugi. Privačių saugos tarnybų darbuotojų užtenka, bet jie domisi tais, kurie sutinka mokėti ir tuo blogina žemesnių sluoksnių padėtį. Vis dėlto tai viena sričių, kur valstybė neturėtų eikvoti lėšų. Pranešėjas apgailestavo, kad privačių saugos tarnybų niekas nekontroliuoja.

Policijos teisės katedros vedėjas dr. Alvydas Šakočius paskelbė konferencijos rekomendacijas, išvadas - toliau pertvarkyti policiją į visuomenines paslaugas teikiančią instituciją, gerinti policijos pareigūnų mokymą šiuolaikinės policijos funkcijoms atlikti, skatinti visuomenės aktyvumą aptinkant nusikaltimus, tam stiprinti bendravimą su žiniasklaida ir kitais visuomenės institutais, techninį aprūpinimą sieti su sisteminiu pagrindu rengiamomis programomis, kuriose naudos ir problemiškumo santykis būtų tinkamas.

Nauji policijos kompetencijos ir veiklos bruožai reikalauja didesnio aptarimo. Sakysim, policijos visuomeninių paslaugų teikimo klausimas – gana sudėtingas, kadangi policija yra represinė struktūra, todėl gyventojai negali taip greitai ir besąlygiškai patikėti nauju policijos vaidmeniu. Be to, teisiškai tai nelabai atitinka valdžios funkcijų atskyrimo principą.

Policija dažniausiai dalyvauja ikiteisminiuose teisiniuose procesuose, taigi jos galimybės vykdyti nepateisinamus (tiesa, ne juridiškai, o faktiškai) veiksmus yra didžiausios. Dėl tos priežasties ir privačios saugos veiksmai teisėtumo (šiuo atveju net juridinio, ne tik faktinio) kontekste yra gana dvejybiški – ir teigiami, kadangi saugo interesus, tačiau ir neigiami, kadangi dažnai trukdo kitos šalies interesams, netgi tada, kai jie teisėti - saugos tarnybų veiksmuose nėra teisminio nagrinėjimo, jis atsiranda, kai veika patenka jau į teismo kompetenciją.

Nusikaltimų prevencijos klausimas – taip pat gana dvejybiškas. Nekaltumo prezumpcija neleidžia iki teisminio proceso kaltinti asmenį padarius nusikaltimą. O prevencija yra būtent tie veiksmai, kurie vykdomi iki teisminio proceso, taigi svarbu, kad jie būtų tikrai teisėti.