PASAULIO LIETUVIŲ DEŠIMTOJO MOKSLO IR
KŪRYBOS SIMPOZIUMO ČIKAGOJE AIDAI

4. Pasaulyje - kaip savo namuose


Gediminas Zemlickas

Slaptųjų protokolų šešėlyje

Grįžkime į atmintiną ir neįprastai ilgą (bet neprailgusį) lapkričio 27 d. vakarą Jaunimo centre Čikagoje, kur Dešimtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo atidarymo išvakarėse vyko parodų "1941 metų sukilimas" bei "Rezistencija" (programos vadovas inž. Pilypas Narutis) atidarymas, o prieš tai istorikas Jonas Dainauskas, jau įžengęs į dešimtąjį savo amžiaus dešimtmetį, skaitė paskaitą "Ribentropo-Molotovo paktas ir Lietuvos lietuvių sukilimas". Lietuvos valstybingumo atkūrimo 80-mečio metais pravartu prisiminti kai kuriuos istoriko J. Dainausko pateiktus faktus.
1903 m. Vilniaus Katedros aikštėje buvo pastatytas paminklas Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kurį sukūrė garsus to meto skulptorius Markas Antokolskis, Vilniuje gimęs žydų tautos atstovas. Ant paminklo galima buvo perskaityti užrašą: "Kas atplėšta - buvo grąžinta". Istorinės aplinkybės lėmė, kad neturtinga vokiečių kunigaikštytė Sofija Frederika Augusta tapo ne tik garsiausia Rusijos imperatore Jekaterina II, bet ir Lietuvos-Lenkijos valstybės duobkase.
Istorikas J. Dainauskas lygiai tą pačią agresijos dvasią įžvelgia ir 1939 m. Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo dokumentuose bei išdavose. Nagrinėdamas to meto Sovietų Sąjungos leidinius, politikų pareiškimus bei prisiminimus, istorikas randa vieną kiaurai smelkiančią mintį: 1939-1940 m. Rusija baigė atgauti dalį žemių, kurių buvo netekusi 1918 m., atkūrus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos valstybes. ( Suomijos valstybė atkurta 1917 m. gruodžio mėn.) Ši paralelė dažnai pamirštama. Tačiau 1939 m. įvykiai taip pat buvo prieš tai vykusių išdava.
1933 m. Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje, 1934-1935 m. Klaipėdos nacių byla rodė didžiulį įtampų lauką, susidariusį tam tikrose Europos politinio žemėlapio taškuose. Tais neramumais puikiai pasinaudojo Kremliaus pypkius. Pasak J. Dainausko, 1937 m. represijos Sovietų Sąjungoje J. Stalino galėjo būti specialiai organizuotos tam, kad būtų atsikratyta internacionalistų žydų, kurių "tautų vadas" nebegalėjo su valdyti. Dar akivaizdesnę ir aršesnę antisemitizmo politiką Vokietijoje varė Hitleris.
Artėjančių audrų akivaizdoje Lietuvos Vyriausybė siekė bet kuria kaina išlikti neutralia - gal audra praūš?
Todėl 1939 m. sausio mėnesį buvo priimtas Neutralumo įstatymas. Prieš tai jau buvo padaryta daug nuolaidų nacistinei Vokietijai. Tik ar viena Lietuva tas nuolaidas darė? Dar 1938 m. kovo mėn. Vokietija užgrobė Austriją, o rugsėjo 29-30 d. pasirašytas Miuncheno sandėris, kuriuo Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės nusiplovė rankas prieš Vokietijos spaudimą užimti dalį Čekoslovakijos. Vėliau užėmė ir ją visą.
Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė vis labiau nuolaidžiavo Vokietijai. Lapkričio 1 d. panaikinta karo padėtis ir spaudos cenzūra Klaipėdos krašte, o prezidentas Antanas Smetona savo perrinkimo proga visiems nuteistiesiems naciams grąžino pilietines teises. Spaudžiant Vokietijai, o Lietuvos vyriausybei vis labiau nuolaidžiaujant, Klaipėdos krašto seimelio rinkimai gruodžio 11 d. baigėsi visiška nacių pergale. Taip buvo parengtas placdarmas Vokietijai šį kraštą aneksuoti. 1939 m. kovo 22 d. Lietuvai buvo padiktuota sutartis, kuria Klaipėdos kraštas ir Klaipėdos uostas atduodami Vokietijai. Kovo 23 d. 10 val. ryte Vokietijos karo laivų eskadra priplaukė prie Klaipėdos. Jūra šėlo, ir šarvuotlaivis "Deutschland" nepajėgė įplaukti į nepakankamai gilų Klaipėdos uostą. Todėl Hitleris torpediniu kateriu pasiekė krantą, išrėžė kalbą iš miesto teatro balkono, ir neilgai trukęs grįžo į laivą.
Versalio taikos sutarties signatarai tylėjo ausis suglaudę, pamiršę visas savo pasirašytąsias taikos sutartis, palikę silpnesnes valstybes plėšrūnų valiai. Lietuvos vyriausybė, netekdama Klaipėdos krašto, dar tikėjosi išsaugoti valstybę. Pastangos buvo bergždžios, neveiklumas tik spartino atomazgą. Agresorių apetitai augo, ir Ribentropo-Molotovo paktas ir jo numatyto scenarijaus įgyvendinimas leis abiems agresoriams "susigrąžinti, kas buvo atplėšta". Sovietų Sąjunga išplės savo sienas į vakarus, o Vokietija - į rytus. Du grobikai, įvykdę sąmokslą, susitiks ties ta pačia siena.
Slaptajame papildomame protokole numatyta, jog šiaurinė Lietuvos siena taip pat esanti Vokietijos ir SSRS interesų sferos siena. Abi protokolą pasirašiusios šalys pripažino Lietuvos teises į Vilniaus kraštą. Sunku rasti didesnį amoralumo pasireiškimą: Lietuva atiduodama visiškon Vokietijos priklausomybėn ir kartu jai pripažįstama teisė į lenkų okupuotą Vilnių.
Ribentropo-Molotovo paktą pasirašyti labai skubėta (pasirašyta po vidurnakčio, t.y. jau rugpjūčio 24 d.), o žemėlapis, ant kurio buvo SSRS ir Vokietijos siena, pasirodė besąs netikslus. Žemėlapis neatitiko kai kurių susitarimo niuansų, todėl į papildomo slaptojo protokolo tekstą buvo įterpta pataisa. Rugpjūčio 25-osios vakare SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras V. Molotovas pakvietė Vokietijos pasiuntinį Šulenburgą ir pasiūlė pakoreguoti tekstą taip: "Tuo atveju, jeigu bus keičiamos teritorinės-politinės ribos sričių, įeinančių į Lenkijos valstybės sudėtį, Lietuvos sienų Vilniaus krašte riba pripažįstama pagal Pisos, Narevo, Vyslos ir Sano upių liniją". Taigi pakoreguotame tekste atsirado naujas geografinis pavadinimas - Pisos upė.
Užsitikrinęs SSRS neutralitetą Hitleris galėjo pradėti karo veiksmus: Lenkijos užpuolimas rugsėjo 1 d. reiškė Antrojo pasaulinio karo pradžią. Dar prieš Vokietijos kariuomenei peržengiant Lenkijos sienas ir jau vykdant karo veiksmus. Berlyno atstovas Lietuvoje P. Cechlinas (Zechlin) atsargiai kurstė lietuvius patraukti kariuomenę į Lenkijos pasienį, žygiuoti atsiimti Vilniaus, esą vokiečiai tam reikalui duosią šarvuočių ir paremsiantys aviacijos smūgiais iš oro.
Lietuvos vyriausybei bei Užsienio reikalų ministerijai reikėjo nemažų pastangų, norint atvėsinti nuo tokio žygio kai kurias karštas galvas. Ypač jaunimo. Prisimintina, kad Lietuvos Prezidentas, Vokietijai pradėjus karą prieš Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 1 d. paskelbė Lietuvos neutralumą visų kariaujančių šalių atžvilgiu.
Rugsėjo 17 d. beveik milijoninė sovietų armija įsiveržė į tuometinės Rytų Lenkijos žemes. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga pareiškė apsaugosianti broliškų slavų tautų - baltarusių ir ukrainiečių - interesus, o lenkų tautai atvešianti geidžiamą taiką. Per tris savaites Vokietijos ir SSRS armijos visiškai sutriuškino Lenkijos kariuomenę, kurią sudarė 3 mln. karių. Rugsėjo 25 d. Stalinas ir Molotovas, išsikvietę Vokietijos pasiuntinį Šulenburgą, pareiškė: būtų neteisinga Lenkijos valstybės likutį palikti nepriklausomu. Stalinas pasiūlė Vokietijos naudai iš teritorijų nuo demarkacinės linijos į rytus visą Liublino vaivadiją ir tą dalį Varšuvos vaivadijos, kuri siekia Būgą. Už tai vokiečiai turį atsisakyti pretenzijų į Lietuvą.
Naujoms Vokietijos ir SSRS valstybinėms sienoms nustatyti rugsėjo 28 d. į Maskvą antrą kartą atskrido Vokietijos užsienio reikalų ministras J. fon Ribentropas. Naujoji sutartis buvo pasirašoma visiškoje rugpjūčio 23 d. sutarties ir slaptųjų protokolų dvasioje, tačiau Stalino pasiūlymas įtraukti Lietuvą į SSRS įtakos zoną už teritorines nuolaidas Lenkijoje sulaukė Vokietijos pritarimo. Tiesa, Ribentropas tose derybose kai ką išsiderėjo ir savo naudai. Ir ne šiaip ką, o Lietuvos teritorijos dalį. Neva tam, kad būtų išlyginta Vokietijos siena, jis paprašė vadinamąjį Suvalkų trikampį palikti Vokietijai. Sovietai sutiko.
J. Dainauskas pateikė duomenų, kurie jau buvo paskelbti Vokietijos spaudoje. Ribentropas pavyduliavo Geringui, kad tas turi medžioklės rezervatą Baltarusijoje. Todėl nusitvėrė kažkieno pakištos minties, esą Suvalkų ruože yra daug briedžių - puikiausia vieta rezervatui, galima nušluostyti nosį Geringui. Štai kodėl derybų metu Maskvoje Ribentropas tą Suvalkų dalį pasistengė išsikovoti.
Po poros savaičių Vokietijos užsienio reikalų ministerija pasiuntė į minėtą Suvalkų trikampį savo protokolo skyriaus šefą, kad šis patikrintų, ar tikrai numatytame rezervate yra briedžių. Pasirodo, briedžių būna, bet tik tuomet, kai šie keliauja iš vienos vietos į kitą. Ribentropas buvo įsiutęs. Tris kartus kreipėsi į draugą Molotovą, prašydamas vietos rezervatams - pradžioje Liublino srityje, paskui Ukrainoje. O Suvalkų trikampį vėliau Vokietija pardavė Sovietų Sąjungai už 7,5 mln. auksinių dolerių (aštuntoji dalis - spalvotaisiais metalais). Taip prekiauta Lietuvos žeme.
Štai nuo tokių šios žemės didžiūnų priklausė Europos ir net pasaulio likimas. Ne tik Sovietai, bet ir kitų Europos valstybių politikai apsiskaičiavo. Niekas nemanė, kad per tris savaites kaip muilo burbulas subliukš Lenkijos valstybė, turėjusi tris milijonus karių. Kaip niekas nesitikėjo ir tokios nacistinės Vokietijos galybės. Stalinas, drąsindamas Hitlerį, manė, kad Vokietijos karas su Lenkija užsitęs, o kai nacistinė Vokietija pakankamai nukraujuos (prieš tai, beje, sudorojusi ir žydus), "nenugalimosios ir šlovingosios " raudonosios armijos divizijos pajudės į Vakarus ir atneš Europos tautoms "Pax Sovietica" (sovietinę taiką). Rusų šuolis į Vakarus turėjo reikšti, kad taip būtų "atgautos nuo seno rusiškos žemės". Pasak istoriko J. Dainausko, šiems tikslams įgyvendinti turėjo praversti ir senas, dar nuo Ivano Kalitos laikų taikomas, taip pat ir Lenino labai vertintas principas: žingsnis atgal, o du žingsniai pirmyn.

Rusai "ieško" protokolų

1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė užėmė Lietuvą, kuri nustojo būti valstybė. Galima priekaištauti buvusiai Lietuvos vyriausybei, kad ši nuolaidžiavo didžiosioms kaimyninėms šalims, ieškojo kompromisų ir vis viena tapo agresorių auka. Galima kritikuoti šimtatūkstantinės kariuomenės vadus, kurie agresoriui pateikus ultimatumą taip ir nesiryžo iššauti nė vieno šūvio.
Tokio paties istorinio likimo sesėmis mums tapo Latvija ir Estija, nors nė viena iš jų neturėjo tokių problemų kaip Lietuva su okupuotu Vilniumi ir Klaipėdos kraštu. Pagaliau net ir gerokai didesnės valstybės jau buvo praradusios valstybingumą: Čekoslovakija - dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, o 36 mln. gyventojų turinti Lenkija - jau šėlstant karo liepsnai.
Ribentropo-Molotovo paktą didžiosios valstybės ir dabar prisimena nelabai noriai. 1946 m. Niurnbergo proceso metu, kai buvo teisiami nacistinės Vokietijos vadovai, Rudolfo Heso advokatas kėlė į viešumą tą faktą, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo ne viena Vokietija. Buvo Vokietijos ir SSRS susitarimas (Ribentropo-Molotovo paktas), taip pat ir slaptieji protokolai, kuriuose numatyta padalyti Lenkiją, nulemtas ir Baltijos valstybių likimas. Niurnberge sovietų delegacija išsigynė apie slaptus protokolus nieko nežinanti. Teismo pirmininkas taip pat nesiekė šio klausimo eskaluoti, matyt, nenorėdamas griauti Niurnbergo proceso scenarijaus. Taigi Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Lenkijai aktualus klausimas vėl buvo numarintas.
Slaptųjų protokolų klausimas iškilo Sąjūdžio laikais, Lietuvai žengiant į Nepriklausomybę. SSRS Aukščiausioji taryba ir pasaulio numylėtinis M. Gorbačiovas galėjo susitaikyti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominiu savarankiškumu, bet jokiu būdu ne su politiniu. Nepriklausomos valstybės atstatymo galimybė buvo net siejama su "daiktiniu įrodymu" - Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų originalų - radimu. Suprantama, jog susidarius tokioms aplinkybėms SSRS Užsienio reikalų ministerijos bei kituose valstybės archyvuose tų slaptųjų protokolų originalų ilgai nesisekė aptikti. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo M. Gorbačiovo seife.

1941 metų sukilimas

50 metų pasaulio visuomenei buvo peršamas melagingas mitas apie "savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą". Šį mitą paneigia daug faktų, iš kurių bene akivaizdžiausias - 1941 m. birželio 23 d. sukilimas. Valstybei nustojus gyvuoti, į kovą pakilo tauta, pajutusi atsakomybę už savo likimą.
Tiesa, naujasis okupantas - nacistinė Vokietija - nepanoro bendradarbiauti su Lietuvos laikinąja vyriausybe, kuri siekė atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1944 m. prasidėjus antrajam bolševikmečiui visos žinios apie šį lietuvių tautos sukilimą buvo ne tik griežtai cenzūruojamos, bet ir slepiamos - sovietinėje istoriografijoje sukilimas neegzistavo.
Vykstant pokario represijoms, sukilimo dalyviams teko patiems slapstytis ir slėpti savo bendražygius, jaučiant atsakomybę už jų likimą. Todėl apie šį sukilimą žinios nebuvo skelbiamos. Užsienio lietuviai taip pat nesistengė atskleisti visų pavardžių, faktų, kadangi tiek sukilimo dalyviams, tiek jų giminėms grėsė represijos.
Iš 1941 m. sukilimo išsivystė lietuvių pokario rezistencija - unikalus tautos priešinimosi okupantui reiškinys.
Birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą įsiplieskė sukilimas Lietuvoje. Aktyvistų frontas užėmė Kauno radijo stotį, keliose vietose įsitvirtinę sukilėliai apšaudė besitraukiančius raudonarmiečius. Smarkūs susišaudymai vyko Šančiuose prie "Metalo" fabriko, sovietų kariuomenės divizijai taip pat buvo trukdoma persikelti per Nemuną.
Spontaniški susirėmimai su besitraukiančiais sovietų kariais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Jonavoje, Mažeikiuose, Gelgaudiškyje ir daugelyje kitų Lietuvos vietų.
Kad tie lietuvių sukilėlių smūgiai buvo gana skurdūs, rodo toks faktas. Pirmas Lietuvos sukilėlius visam pasauliui pagarsino SSRS užsienio reikalų komisaras V. Molotovas: birželio 23 d. per Maskvos radiją jis užsipuolė "Lietuvos fašistus", kurie apšaudo Raudonąją armiją. Sovietai greitai susivokė, kad padarė didelę klaidą. Todėl padėtį taisyti ėmėsi Molotovo padėjėjas Lozovskis, spaudoje "paaiškinęs", jog lietuvių puolimas buvęs neteisingai suprastas ir išaiškintas. Esą lietuviai savo sukilimą buvo nukreipę ne prieš sovietus, bet prieš vokiečius.
Vėliau patys vokiečiai pripažino, kad lietuviai sukilimo prieš bėgančius sovietus metu kovėsi narsiai, sugebėjo išlaikyti tris svarbius tiltus per Nemuną ir Nerį. Todėl Reichenau armija, žygį pradėjusi Suvalkuose, galėjo traukti pirmyn, Daugpilio ir Minsko link.
Tačiau vokiečių radijas ir spauda kukliai nutylėjo tai, kas lietuviams buvo svarbiausia ir dėl ko tą sukilimą buvo pradėję - apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekį.

Lietuvos laikinoji vyriausybė

Nors sukilimas kilo spontaniškai, išnaudojant susiklosčiusias aplinkybes, bet Lietuvos laikinoji vyriausybė pogrindyje buvo sudaryta anksčiau ir patvirtinta 1941 m. balandžio 22 d. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus ir Kauno štabų.
Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku patvirtintas pulkininkas Kazys Škirpa (iš LAF štabo Berlyne, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje). Krašto apsaugos ministru tapo generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius, užsienio reikalų ministru - Rapolas Skipitis ( iš LAF štabo Berlyne), vidaus reikalų ministru - Vladas Nasevičius, švietimo ministru - prof. Juozas Ambrazevičius, finansų ministru - Jonas Matulionis, prekybos ministru - Vytautas Statkus, pramonės ministru - dr. inž. Adolfas Damušis, žemės ūkio ministru - prof. Balys Vitkus, socialinės apsaugos ministru - dr. Jonas Pajaujis, komunalinio ūkio ministru - inž. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, susisiekimo ministru - Jonas Masiliūnas, valstybės kontrolieriumi - Jonas Vainauskas.
Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radijo stotį nuskambėjo Lietuvos himnas, prabilo LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis, perskaitęs LAF atsišaukimą ir pakvietęs gyventojus saugoti visuomenės ir privatų turtą, darbininkams organizuoti įmonių apsaugą, valstybės tarnautojus - saugoti savo įstaigas, neatiduoti jų dokumentų ir turto. Per radiją buvo paskelbtos ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės narių pavardės. Buvo paskelbtas ir atsišaukimas "Atstatoma laisva Lietuva", kurį čia ir pateiksime.

Atstatoma laisva Lietuva

Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.
Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.
Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės valstybės ir socialinio teisingumo pagrindais.
Vilnius, Kaunas 1941 m. birželio 23 d.
(Pasirašo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrai.)

Vienas iš tautos sukilimo organizatorių, Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras Vytautas Bulvičius gestapo buvo išduotas ir birželio 2 d. suimtas NKVD. Vyriausybėje V. Bulvičiaus vietą užėmė generolas Stasys Raštikis. Su V. Bulvičiumi buvo areštuota ir didelė grupė lietuvių 29-ojo korpo karininkų. Birželio 21 d., t. y. dieną prieš nacistinei Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, NKVD suėmė keturis Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrus: Vladą Nasevičių, Vytautą Statkų, Joną Masiliūną ir Joną Vainauską.
Sovietai sudarė bylą ir įkalino Lietuvos patriotus Gorkio kalėjime Maskvoje. 1941 m. lapkričio 11 d. byla buvo perduota kariniam tribunolui. Teismas prasidėjo lapkričio 26 d., o nuosprendis paskelbtas 28 dieną. Kartu su V. Bulvičiumi buvo sušaudytas kapitonas Juozas Kilius, Vilniaus LAF štabo narys, bei 29-ojo korpo karininkai: leitenantas Juozas Sadzevičius, lakūnas Leonas Žemkalnis, advokatas Aleksas Kamantauskas, Vilniaus geležinkelio stoties viršininko pavaduotojas Jurgis Gobis, mokytojai Stasys Mockaitis ir Antanas Skripkauskas. Į Sibirą ištremti Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrai J. Masiliūnas, V. Nasevičius, V. Statkus ir dar septyni nuteistieji.
Kaip tokiu atveju veikė Lietuvos laikinoji vyriausybė? Paaiškėjo, kad Berlyne namų arešte laikomas K. Škirpa, taip pat ir R. Skipitis iš Berlyno negalėjo atvykti. Todėl Laikinojoje vyriausybėje ministro pirmininko pareigas ėjo prof. Juozas Ambrazevičius.
Lietuvos laikinoji vyriausybė veikė 6 savaites, priešinosi naciams ir buvo civilinės vokiečių valdžios suspenduota. Lietuvoje veikęs LAF buvo uždarytas, o jo vadai išsiųsti į koncentracijos stovyklas.