Po Adomo Mickevičiaus ženklu Pabaiga. Pradžia 1998 m. Nr. 22

„Adomas Mickevičius ir lietuvių kalba“, - taip vadinosi akad. prof. Zigmo Zinkevičiaus pranešimas. Tema labai plati, tad nieko nuostabaus, jog pranešėjas apsiribojo tik vienu jos fragmentu. Apie tai prof. Z. Zinkevičius, vienas ir su bendraautoriais, yra rašęs specialiuose akademiniuose leidiniuose, skirtuose daugiau kalbos tyrinėtojams, negu plačiajai visuomenei. Profesoriaus paskaita – akivaizdus liudijimas, kad ir mūsų laikų mokslininko gyvenime dar pakanka žaismės, yra vietos ir dvasios polėkiui.

Prof. Zigmas Zinkevičius

1982 m. įdomiam eksperimentui ryžtis prof. Z. Zinkevičių ir prof. A. Girdenį paskatino Paryžiuje Adomo Mickevičiaus muziejuje saugomas popieriaus lapas. Jame poeto ranka įrašyti trijų lietuvių liaudies dainų fragmentai (strofos). A. Mickevičiaus abu vaikai – sūnus Vladislovas ir dukra Marija Gorecka – nepriklausomai vienas nuo kito aprašė to teksto atsiradimo istoriją. Jokių prieštaravimų aprašyme nesama. Vaikai pasakojo, kad jų auklėtoju buvęs A. Mickevičiaus bičiulis lietuvis Liudmilevas Korilskis.

Kartą jis dainavęs lietuvių liaudies dainą, bet A. Mickevičius užginčijo, tvirtindamas, kad Korilskis dainuojąs klaidingai. Šiam nenusileidus, poetas griebęsis plunksnos ir parašęs strofas, dėl kurių daug metų praėjus kilo ginčų.

Tarpukariu du Vilniaus profesoriai - bibliografas ir kultūros istorikas M. Brenšteinas ir kalbininkas, indoeuropeistas ir lituanistas J. Otrembskis - parašė net knygelę (Brenštejn M., Otrębski J. Dajny litewskie zapisane przez Adama Mickiewicza. Wilno, 1927), kurioje išnagrinėjo A. Mickevičiaus tekstą. Išvada gana griežta: teksto braukymai esą rodo, kad Adomas Mickevičius lietuvių kalbos nemokėjęs, žodžiu, nesupratęs, ką rašo. O poeto vaikų prisiminimais, girdi, taip pat reikią remtis atsargiai.

Šį faktą straipsnyje, išspausdintame „Moksle ir gyvenime“ (1980, Nr. 10), minėjo ir Arnoldas Piročkinas, išreiškęs pageidavimą, kad lenkų profesorių išvados būtų patikrintos. Lyg ir savotiškas paskatinimas – bent jau taip suvokė Z. Zinkevičius. Susiradęs lenkų mokslininkų knygelę, kurios ligi tol nebuvo matęs, ėmėsi nuodugniau tyrinėti. Tačiau knygoje esanti A. Mickevičiaus teksto fotokopija pasirodė besanti tokia prasta, kad tyrinėti buvo beveik tuščias darbas. Tada Z. Zinkevičius kreipėsi į Paryžiuje gyvenusį garsų mokslininką ir savo gerą pažįstamą prof. Algirdą Julių Greimą, prašydamas atsiųsti naują A. Mickevičiaus teksto fotokopiją. Neilgai trukus A. J. Greimas prašomą kopiją atsiuntė.

Net ir ne kalbininkui buvo matyti, kad A. Mickevičiaus tekstas daug taisytas, išbraukytas. Bet Z. Zinkevičius pastebėjo, kad tai ne šiaip braukymai, o žemaitiškų tarmės formų keitimas aukštaitiškomis ir atvirkščiai. Mat Korilskis (tikrasis vardas ir pavardė Liudvikas Kobeckis) buvo žemaitis, o A. Mickevičius žemaitiškai tikrai nemokėjo, tad abu ginčytis galėjo iki iškritimo.

Pagal Korilskio dainos žemaitiško teksto ypatybes prof. Z. Zinkevičius lokalizavo ir tarmę – tai turėjo būti plotas tarp Palangos, Darbėnų ir Lenkimų. Štai tada ir kilo Z. Zinkevičiui mintis padaryti eksperimentą, apie kurį verta priminti.

Buvo nesunkiai surasti trys iš Vilniaus krašto kilę lenkai, išsilavinę, bet žemaičių tarmės nemokantys: vienas gerai mokėjo lietuviškai, kitas – prastai, o trečias – visai nemokėjo. Tokį atrasti buvo sunkiausia, bet pavyko. Paskui ieškotas žemaitis, kuris mokėtų tą pačią tarmę kaip ir Korilskis – jis turėjo padainuoti tą liaudies dainą, kad klausytojai ją galėtų užrašyti.

Dabar atėjo metas į darbą įsijungti folkloristams. Paaiškėjo, kad pirmosios dvi A. Mickevičiaus užrašytųjų dainų strofos – tai gerai žinomų dainų „Eik, tėtušėli…“ ir „Visi bajorai į karą jojo“ fragmentai. Bet norint padainuoti dainą, reikia bent jau žinoti melodiją. Lietuvių tautosakos archyve pirmosios strofos užrašyta net 120 variantų, kai kurie su melodijomis. Antrosios strofos – net 500 variantų. Blogiau su trečiąja strofa „Ei, varneli…“. Tokios liaudies dainos nepavyko rasti, tačiau motyvai buvo labai paplitę įvairiose dainose, itin populiarūs tarp 1830-1831 m. sukilėlių. Kadangi L. Korilskis buvo to sukilimo dalyvis ir buvo priverstas emigruoti į Prancūziją, tai padaryta prielaida, kad jis A. Mickevičiui dainavo būtent tarp sukilėlių paplitusį motyvą, o ne imtą iš tautosakos.

Padainuoti žemaitiškai sutiko dialektologas prof. Aleksas Girdenis. Nors jis kilęs šiek tiek toliau į rytus nuo L. Korilskio gimtosios vietos, bet prityrusiam dialektologui ir dar geram dainoriui visai nesunku buvo išlaikyti norimos tarmės ypatybes. Žodžiu, A. Girdenis kiekvieną strofą žemaitiškai dainavo po tris, kartais net keturis kartus, o trys eksperimento dalyviai užrašinėjo tekstą. Paskui buvo paprašyti užrašyti tą patį, bet jau diktuojamą tekstą.

Kokie buvo rezultatai? Klausydamiesi dainavimo pirmą ir antrą strofas visi trys dalyviai užrašė blogiau už A. Mickevičių – privėlė daugiau klaidų. Mat to teksto ligi tol nebuvo girdėję. O poetas veikiausiai mokėjo, tik ne žemaitišką, bet aukštaitišką variantą. Trečiąją strofą du pirmieji užrašinėtojai surašė maždaug taip, kaip pavyko A. Mickevičiui, o trečiasis, visiškai nemokėjęs lietuviškai, pridarė gerokai daugiau klaidų. Diktuojant tekstą visi pirmas dvi strofas užrašė prasčiau už A. Mickevičių. Kitaip su trečiąja strofa. Galima spėti, kad ta daina A. Mickevičiui nebuvo žinoma, ir L. Korilskio padainuotą žemaitišką tekstą jis ne visai suvokė, bent iš pradžių.

Išvados. Net ir gerai mokantis lietuvių kalbą, žemaitišką tekstą užrašo nekaip. A. Mickevičiui pirmos dvi strofos turėjo būti žinomos, antraip taip pakankamai teisingai būtų nepavykę užrašyti. Ne paslaptis, kad poetas lietuvių liaudies dainas labai mėgo, prašydavęs padainuoti. Galima neabejoti, kad mokėjo ne tik tas dvi liaudies dainas, kurias jam Korilskis dainavo. Tėvų namuose Naugarduke būta samdinių lietuvių, tad nuo vaikystės Adomas turėjo girdėti jų kalbą ir dainas. Pagaliau juk netoli gimtųjų A. Mickevičiaus vietų yra Zietelos apylinkės, kuriose mūsų kalbininkai lietuviškai kalbančių sutikdavo kone net iki mūsų dienų. Mokydamasis Vilniaus universitete, mokytojaudamas Kaune, klajodamas po apylinkes, kurias labai mėgo, aišku, girdėdavo daug lietuviškos kalbos. Būdamas profesoriumi Paryžiuje specialiai studijavo lietuvių kalbos tyrinėjimus ir 1843 m. kovo 24 d. ta tema net skaitė paskaitą. Prof. Zigmas Zinkevičius priminė ir tą įstabų faktą, kad A. Mickevičius sukūrė naują ir labai vykusį lietuvišką moters vardą – Gražina. Vardas tautoje prigijo. Ir ne tik lietuvių tautoje; Gražinomis savo dukras krikštija ir lenkai. Sunku įsivaizduoti, kad visai nemokėdamas lietuvių kalbos, nejausdamas jos dvasios, poetas, tegu ir talentingiausias, būtų sugebėjęs tokį vardą sukurti.

Kitas klausimas – kiek gerai jis išmanė lietuvių kalbą, kiek suprato, o gal net galėjo susikalbėti? Į šiuos klausimus atsakymo neturime, ir vargu ar koks eksperimentas bepagelbės. Poeto vaikai taip pat negalėjo į šį klausimą atsakyti. Prof. Z. Zinkevičiui nekyla abejonių, kad A. Mickevičius lietuviškai tiek nemokėjo, kad būtų įstengęs šia kalba rašyti eilėraščius. Pagaliau juk ir tas lietuviškų dainų strofas jis užsirašinėjo emigracijoje 1851 ar 1852 metais (taip tvirtino poeto sūnus Vladislovas laiške, rašytame 1921 m.), praėjus kone trims dešimtmečiams nuo to laiko, kai poetas visiems laikams buvo priverstas atsisveikinti su Tėvyne Lietuva.

Apie minėtą eksperimentą Z. Zinkevičius parašė straipsnių žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“ (1982, Nr. 11), „Baltistica“ (1983, 19 t. (1)) bei kartu su Šimkauskaite Lenkijos kalbos kultūros leidinyje „Język Polski“ (1984, Nr. 1-2).

Filmo apie Adomą Mickevičių kūrėjai - habil. dr. Algis Kalėda ir prodiuseris Arūnas Stoškus

1984 m. prof. Z. Zinkevičių susirado Lietuvos kino studijos režisierius Aleksandras Digimas ir pasiūlė apie vykusį eksperimentą sukurti dokumentinį filmą „Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai?" Toks filmas ir buvo sukurtas, dalyvaujant tiems patiems „artistams" – prof. Z. Zinkevičiui, prof. A. Girdeniui ir, žinoma, lenkams, kurie turėjo užrašinėti žemaitiškų dainų fragmentus. Bet štai koks kazusas. Ponia, kuri eksperimento metu visiškai nemokėjo lietuviškai, dabar su prof. Z. Zinkevičiumi pradėjo šneką lietuviškai. Išmoko per porą metų. Eksperimentui nebetinka. Ponia į ašaras, juk atėjo išsipusčiusi, pasiruošusi tapti ekrano „žvaigžde". O filmuotojai nekantrūs, skubina pradėti, tad kur čia dabar surasi lietuvių kalbos nemokantį vaidintoją. Žodžiu, ponia filmuke pasižadėjo kuo nuoširdžiausiai vaidinti nemokančią lietuvių kalbos. Teko su tuo sutikti.

Bet Lietuvos MA jubiliejinėje sesijoje, skirtoje Adomo Mickevičiaus 200 metų sukakčiai, šio filmuko taip ir nepavyko pamatyti. Rodytojai pasisukiojo ir skėstelėjo rankomis – tehnika užsispyrė. Tik vėliau paaiškėjo, jog anksčiau rodžiusieji filmą pamiršo atsukti jį į pradžią.

Todėl visas auditorijos dėmesys buvo sutelktas į kito dokumentinio filmo, skirto didžiojo poeto jubiliejui, premjerą – „Adomas Mickevičius. Realybės versijos“. Gaila, premjeroje nedalyvavo režisierius Raimundas Banionis, todėl pristatyti filmą teko scenarijaus autoriui literatūrologui habil. dr. Algiui Kalėdai ir prodiuseriui Arūnui Stoškui.

Kūrėjai nepasitenkino gryna dokumentika. Kadangi poezijos paskirtis – užvaldyti žmonių vaizduotę, tai tam tikrą literatūrinių ekskursų ir vaizduotės žaismą rasime ir filme. Tuo labiau, kad jame filmuotis sutiko ir du žymūs aktoriai – Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis. Vaikštinėdami poeto takais, jie bando atsakyti į klausimus, kas yra mums ir Lietuvai Adomas Mickevičius, kaip suvokti jo tautinę priklausomybę ir kai kuriuos gyvenimo poelgius, nenuoseklumus.

Klausimai, kurie bus keliami tol, kol gyva bus žmonių atmintis ir poezijos poreikis.