Dr. Libertas Klimka

Štai tokioje romantiškoje aplinkoje prabėgo mažojo Frico vaikystė. Jos nerūpestingą kasdienybę pertraukė 1807 m. karo įvykiai. Napoleono armijai pergalingai žengiant per Europą, į Klaipėdą slėptis atbėgo Prūsijos karalius su šeima ir dvariškiais. Visiems apgyvendinti trūko butų, ypač geresniųjų - aristokratams. Abu kronprincai, būsimieji Prūsijos monarchai, buvo įkurdinti pirklio Argelanderio namuose. Kai 1863 m. čia buvo steigiamas paštas (dabartinis neogotikinis rūmas statytas vėliau, 1893 m.), Vilhelmas I pageidavo, kad jo prisiminimui mansardos kambariai, kuriuose vaikystėje gyventa, išliktų nepakeisti.

Vaikai lieka vaikais, - nepaisant titulų, berniukai greitai susidraugavo ir žaidė kartu namo kieme ir sode. Karalaičių mokytojas viename laiške pažymėjo, kad Fricas - malonus bei gerai išauklėtas berniukas, bet visur turi savo nuomonę ir drąsiai ją išsako.

Mokslo troškulys jaunuolį išviliojo iš gimtosios Klaipėdos pirmiausia į Elblongo, vėliau į Karaliaučiaus kolegiją. Nuo 1817 m. F. V. A. Argelanderis jau Karaliaučiaus universiteto studentas. Rengėsi studijuoti ekonomikos mokslus ar komerciją, tačiau greit jį patraukė ir sužavėjo profesoriaus F. V. Beselio skaitomas astronomijos kursas. Studento gabumus ir domėjimąsi palankiai įvertino ir pats profesorius, pavedęs jam atlikti kai kuriuos skaičiavimus observatorijai bei savo veikalui “Fundamenta astronomiae”. Metai, praleisti šalia garsiojo astronomo ir matematiko F. V. Beselio, mūsų kraštiečiui nužymėjo viso gyvenimo gaires.

F. V. A. Argelanderis tapo astronomu, kai šis mokslas sparčiai keitėsi, buvo diegiama nauja stebėjimų technika bei metodika. Dėmesio centre vėl atsidūrė žvaigždės, nes Saulės planetų sistema su neseniai atrastais asteroidais jau buvo pakankamai ištyrinėta. Pirmiausia F. V. A. Argelanderis įsisavino mokytojo sukurtuosius stebėjimo metodus, kuriais matavimo paklaidos įvertinamos matematiškai. Šitaip prietaisų galimybės efektyviausiai išnaudojamos. 1822 m. F. V. A. Argelanderis gavo daktaro laipsnį, išanalizavęs Grinvico astronomijos observatorijos direktoriaus Dž. Flemstydo stebėjimus; o paskelbęs teorinį darbą apie 1811 m. stebėtos kometos trajektoriją, buvo habilituotas eiti docento pareigas Karaliaučiaus universitete. Tačiau vis tik F. V. A. Argelanderis pasuko astronomo stebėtojo keliu. 1823 m. vasarą jis išvyko į Suomiją užimti Abo (Turku) observatorijos direktoriaus postą. Po penkerių sėkmingo darbo metų F. V. A. Argelanderis buvo išrinktas vietos universiteto profesoriumi. Abo observatorijoje mokslininkas stebėjo savąjį žvaigždžių judėjimą. Remdamasis gautais rezultatais, apskaičiavo Saulės judėjimą Galaktikoje, patvirtino apekso padėtį. Rezultatai buvo paskelbti Peterburgo mokslų akademijos darbuose 1837 m. Jie pelnė Rusijos pramonininko Demidovo įsteigtą premiją. F. V. A. Argelanderis tapo šios akademijos nariu korespondentu.

Kai 1827 m. Abo miestą nusiaubė baisus gaisras, universitetą teko perkelti į Helsinkį. Ten F. V. A. Argelanderis įkūrė naują observatoriją, rūpinosi jos pastato statyba. Tačiau 1837 m. Prūsijos vyriausybė nutarė Bonoje statyti modernią observatoriją. Direktoriumi buvo pakviestas jau pripažintas mokslo pasaulyje astronomas F. V. A. Argelanderis. Bonoje jis dirbo iki gyvenimo pabaigos. Mirė 1875 m. vasario 17 d. užsikrėtęs šiltine epidemijos metu.

F. V. A. Argelanderio mokslinės veiklos dėka Bonos observatorija tapo vienu žymiausių pozicinės astronomijos centru pasaulyje. 1843 m. čia išleistas visų paprasta akimi matomų žvaigždžių katalogas. Tai “Uranometria nova” - vadovas po šiaurinę dangaus sferą, tapęs parankine kiekvieno astronomo ar astronomijos mėgėjo knyga. Joje patikslintos žvaigždžių koordinatės, pateiktas jų spindesys net dešimtosiomis magnitudės dalimis, griežčiau nubrėžtos žvaigždynų ribos.

Deja, šiame atlase neliko vietos mūsų krašto žymiausio astronomo Martyno Počobuto ištyrinėtai 1773 m. žvaigždžių konsteliacijai, pavadintai karaliaus S. Poniatovskio Jautuku arba tiesiog Jautuku. Žvaigždynas jau buvo pripažintas ir įtrauktas į daugelį žvaigždėlapių.

Duomenis “Uranometrijai” F. V. A. Argelanderis gavo labai kukliu instrumentu - viso labo tik 7,6 cm skersmens objektyvo ir medinio vamzdžio teleskopu. Geresnės įrangos Bonos observatorijoje tuo metu dar nebuvo spėta įsigyti. Tad stebėtojo meistriškumas nepralenkiamas, o ką jau kalbėti apie darbštumą! Šiandien astronomo teleskopas, kaip ypatinga mokslo relikvija, po stikliniu gaubtu laikomas Bonos astronomijos instituto vestibiulyje.

1844 m. mokslininkas paskelbė kreipimąsi į “Visus astronomijos draugus”, ragindamas ypač daug dėmesio skirti kintamojo spindesio žvaigždėms. Jo mokslinė intuicija buvo visiškai teisi - būtent kintamosios žvaigždės gali būti informatyviausios apie dangaus kūnų evoliuciją. 1845 m. baigus naujosios observatorijos statybą, joje įrengtas modernus Pistoro konstrukcijos meridianinis skritulys.

1852-1859 m. F. V. A. Argelanderis kartu su savo bendradarbiais E. Šenfeldu ir A. Kriugeriu sudarė fundamentinį šiaurinio dangaus pusrutulio žvaigždžių katalogą su atlasu, kurie buvo paskelbti 1859-1862 m. “Bonos apžvalgoje”. Tai tarsi žvaigždėto skliauto inventorinė knyga. Joje pateiktos net 324198 žvaigždžių (iki 9-10-osios magnitudės) koordinatės ir spindesiai. Jas matuodami, Bonos astronomai per 625 giedras naktis atliko apie 850 tūkst. stebėjimų. Šie duomenys nepaprastai svarbūs ieškant savojo žvaigždių judėjimo dėsningumų.

Įsivyravus F. V. A. Argelanderio pasiūlytam laipsninio spindesio matavimo principui, atsirado šio metodo techninio sprendimo poreikis. Taip buvo sukonstruoti pirmieji astrofizikiniai fotometrijos prietaisai. Pats F. V. A. Argelanderis naudojosi tokios technikos pirmtaku - Šverdo fotometru. Juo tiriamosios žvaigždės spindesys sudėtingu optiniu būdu - diafragmuojant mažais žingsneliais - palyginamas su per papildomą teleskopinį vamzdį stebimos standartinės žvaigždės spindesiu. Iš viso Šverdo fotometrų buvo pagaminta tik keturi. Juos įsigijo Bonos, Pulkovo ir Vilniaus observatorijos, o vieną pasiliko pats išradėjas, licėjaus mokytojas.

Lygia greta plėtojamos naujos darbo kryptys vargu ar galėjo būti nekoordinuojamos. Tad galima spėti apie Vilniaus observatorijos mokslininkų bendradarbiavimą su žymiuoju Bonos astronomu. Juolab kad ir korespondencijos registracijos knygoje ne kartą įrašyta F. V. A. Argelanderio pavardė.

Vėliau siekta naujausiais fotometrijos metodais nustatyti visų žvaigždžių spindesius bei jų kitimus. F. V. A. Argelanderio raginimu, šia kryptimi imta intensyviai dirbti daugelyje pasaulio observatorijų. Pats Bonos observatorijos direktorius 1838-1870 m. atliko apie 12 tūkst. keturiasdešimties kintamųjų žvaigždžių stebėjimų.

F. V. A. Argelanderio nuopelnai žvaigždžių astronomijoje ir fotometrijoje tapo visų pripažinti; jis renkamas akademijų ir mokslo draugijų nariu, Vokietijos astronomų draugijos pirmininku. Sakoma, kad klaipėdiškio mokslininko darbai suteikė Visatos vaizdiniui dinamikos. Didingas mus supantis kosminis pasaulis - nuolat kintančių materijos darinių visuma.

Amžininkų prisiminimuose F. V. A. Argelanderis išliko kaip malonus, labai kuklus žmogus. Niekada karjerai nesinaudojęs savo draugyste nuo vaikystės su Prūsijos monarchais. Beje, turėjęs subtilų jumoro jausmą. Štai sutikęs Bonoje karalių Vilhelmą I į jo tradicinį klausimą “Kas naujo?” atsakęs šitaip: “O ar viską žinai, kas sena?”

Nedaug žinome, ar dažnai astronomas lankydavosi Klaipėdoje, kas jį siejo su gimtine. To meto miesto plane šalia Danės upės žiočių pažymėtas sklypas su namu, kurio savininku nurodytas Argelanderis.

1993 m. Klaipėdoje prie senojo pašto, kur kadaise stovėjo pirklio Argelanderio namas, pritvirtinta atminimo lenta astronomui. Bareljefą miestui dovanojo savo gražiais labdaros darbais pagarsėjusi vokiečių Taravos Anikės draugija. Tuo buvo tarsi nubrauktos užmaršties dulkės nuo vieno Klaipėdos praeities, kartu ir Lietuvos mokslo istorijos puslapio.