Nuo klausimo, ar kenkia Lietuvos mokslui publikacijos užsienio žurnaluose, dviejų mokslininkų diskusija išsiplėtė į gerokai platesnį problemų ratą. Tęsiame profesorių Edmundo ZAVADSKO ir Arvydo JANULAIČIO pokalbį “Mokslo Lietuvos” redakcijoje, kuris turėtų būti naudingas daugeliui mokslo bendruomenės narių, susirūpinusių šalies mokslo ateitimi.

ML. Praėjusio pokalbio metu prof. A. Janulaitis pripažino, kad “taip vadinamos reformos metu Lietuvoje nieko rimtesnio neįvyko ir turbūt neįvyks”. Neturime nustatytų prioritetų, susiduriama su didžiuliu pasipriešinimu ir pan. Todėl “bet kokia “reforma” gali būti tik kosmetinė”. Tačiau ne paslaptis, jog daug kas “taip vadinamos mokslo reformos” eigą Lietuvoje sieja būtent su ekspertų komisijų veikla, kurių vienos pirmininku, o vėliau kitos nariu ir buvo gerb. A. Janulaitis. Nemaža dalis mokslo žmonių įsitikinę, kad klaidingos buvo kai kurios Ekspertų komisijos nuostatos. Esą 29 valstybinių mokslo institutų Lietuvoje per daug, todėl reikia tą skaičių sumažinti. Geruosius palikti, o prasčiau dirbančius prijungti prie universitetų arba paprasčiausiai nefinansuoti. Tada gerieji dar geriau prasigyventų blogųjų sąskaita, o pastarųjų neliktų. Štai ir visa reforma.

Čia gera proga prof. A. Janulaičio paklausti, ar iš tiesų vyravo Ekspertų komisijos nuostata, kad 29 mokslo institutų Lietuvoje per daug?

A. Janulaitis. Atsakysiu, koks man susidarė įspūdis ir kokia mano nuomonė. Reforma iš tikrųjų turėtų prasidėti nuo strateginių tikslų numatymo, pirmiausia užfiksuojant, kam Lietuvai apskritai reikalingas mokslas. Juk gyvename iš mokesčių mokėtojų pinigų, o pasaulyje nėra valstybės be mokslo. Paskui tegu ir skaudančia širdimi tektų imtis reformų, kurių būtinybę dar 1995 m. buvo numatę norvegų, o vėliau (1998 m.) primygtinai pakartojo Europos Sąjungos ekspertai. Jų nuomone, Lietuvoje mokslininkų skaičius ir tyrimų įvairovė per didelė, kad tuos tyrimus galima būtų palaikyti reikiamo lygio. Todėl ir svarbu strategiškai nusistatyti, kas šaliai būtina, o paskui tas kryptis bei sritis finansuoti tiek, kad žmonės galėtų normaliai dirbti.

Ekspertų komisija išvis nesvarstė, ar mokslo institutų Lietuvoje daug ar mažai. Mėginta atsižvelgti, kiek mokslo esama universitetuose ir institutuose, norėta įvertinti to mokslo produkciją, lygį ir ką bei kokiomis priemonėmis, neatmetant administracinių pertvarkymų, galima pagerinti.

E. Zavadskas. Norėčiau taip pat paklausti profesoriaus. Ar teisinga, kad mokslo institutai, kaip ir universitetai, turi autonomiją (įtvirtinta Mokslo ir studijų įstatymu) ir gaudami iš valstybės pinigų gali daryti, ką tik nori? Esu įsitikinęs, kad tai neteisinga. Jeigu institutai gauna mokesčių mokėtojų pinigų, tai ir jų tyrimai turėtų būti orientuoti į šalies reikmes, valstybės prioritetus. Gal kai kas ir įsižeis, bet kai kuriems mokslininkams dirbti institute, tai lyg iš valstybės gauti stipendiją...

A. Janulaitis. ... gauti savotišką indulgenciją.

E. Zavadskas. Būtent. Institute ką noriu, tą ir darau, o skaitydamas paskaitas keliose aukštosiose mokyklose užsidirbsiu profesoriaus atlyginimą. Tokia dabartinė praktika. Mokslininkai iš mokslo institutų nenori pereiti į universitetą dirbti visą etatą, nors kai kurie universitetai juos priimtų. Bet mokslininkams neapsimoka. Gaudami atlyginimą institute ir mažiausiomis laiko ir jėgų sąnaudomis pateikdami minimalų darbo rezultatą, tie žmonės visai neblogai verčiasi. Argi ne taip?

A. Janulaitis. Mėginsiu atsakyti, bet pirmiausia grįžkime prie autonomijos reikalų. Jei iš mokslo institutų akademinę laisvę atimtume, o universitetams paliktume, tai nejaugi būtų tvarka? Juk tiek institutuose, tiek universitetuose atliekami moksliniai tyrimai, todėl jų atžvilgiu turėtų būti ir vieninga valstybės politika.

Nesutinku, kad institutuose visiška anarchija ir ten daroma, kas šauna į galvą. Vyriausybė tvirtina institutų veiklos kryptis. Pagaliau kaip kontroliuoti? Tai labai sudėtingas uždavinys: vienus institutus remti, o kitiems pasakyti, jog jie gal ir reikalingi, bet valstybė šiuo metu nepajėgi jų išlaikyti. Iškart po rinkimų gal kas nors taip ir išdrįstų pasakyti, bet ne dabar. Puikiai mačiau tik ką atėjusios G. Vagnoriaus vyriausybės susidomėjimą mokslu ir norą imtis rimtų reformų. Bet kai tik buvo prieita prie konkrečių siūlymų, prasidėjo traukimasis atgal. Pasitenkinta tuo, kad vieną ar kitą dalyką bandyta spręsti, tačiau niekas nesiryžo valstybės lygiu priimti sunkių ir nepopuliarių sprendimų. Susirūpinimą kelia ir naujojo premjero R. Pakso viename iš pasisakymų praslydusi mintis, kad pirmiausia reikia tvarkyti teisėtvarką, nusikalstamumą ir ekonomiką, o po to atsiras galimybių ir mokslą palaikyti. Taip mąstant, vargu ar tas “po to” kada nors įvyks. Tiesiog nesuvokiamas mokslo vaidmuo valstybės gyvenime. Kaip Ekspertų komisijos pirmininkas buvau pakviestas į konservatorių frakcijos Seime bei kai kurių Seimo komitetų posėdį. Politikams pasakiau: mes buvome ekspertai ir savo nuomonę išdėstėme, o jūs turite priimti politinį sprendimą. Jokio nepriimsite – tai vis viena bus politinis sprendimas. Gyvenimas rodo, jog politikai pasirinko pastarąjį sprendimą.

ML. Kas tuos politinius sprendimus gali ir turėtų daryti? Tik Seimas ir Vyriausybė?

A. Janulaitis. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą pasiūlymus teikti turėtų Švietimo ir mokslo ministerija. Juos parengti gali Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Taigi tiek įstatymų leidėjams, tiek vykdomajai valdžiai priklausytų imtis iniciatyvos. Tačiau ir mokslo visuomenė ją gali rodyti, ieškoti, kas palaikytų pribrendusius siūlymus ir pan. Tačiau kadangi ministerijos sudėtyje yra Mokslo ir studijų departamentas, tai bent jau didžią dalį pasiūlymų inicijuoti turėtų būtent šis padalinys.

Estijoje šie klausimai sutvarkyti geriau negu Lietuvoje ir Latvijoje – visai kitas politinės minties lygmuo. Estijoje mokslo strategijos klausimai sprendžiami vyriausybės lygiu: mokslo taryba veikia prie Ministrų Tarybos pirmininko. Kartu sėdi finansų ministras, Švietimo ir mokslo ministerijos, mokslininkų atstovai. Taigi strateginiai mokslo ir svarbiausia mokslo finansavimo ir prioritetų klausimai sprendžiami premjero.

Visai neseniai teko lankytis Estijoje – ne pirmus metus bendraujame. Ten veikia šiuolaikinis biologijos centras. Skirtingai negu mes Lietuvoje, estai neturi šiuolaikinės biotechnologijos pramonės, užsiima “grynu” mokslu. Premjeru tapęs Martas Laras pasikvietė to centro direktorių ir pareiškė: “Valstybė turi numatyti tam tikrus mokslo prioritetus, nors tos veiklos rezultatai išryškėtų gal ir po 10 metų. Mes pasirinkome biotechnologiją. Galvojame tam skirti 50-60 mln. JAV dolerių. Jūs turite pasiūlyti projektą, kaip šią sritį plėtoti ir jos pagrindu kurti pramonę”. Tai į valdžią naujai atėjusio politiko požiūris.

ML. Mūsų skaitytojams gali atrodyti, kad prof. A. Janulaitis užsiima tam tikru lobizmu sau mielos biotechnologijos naudai. Įdomu, ką sakytų profesorius, jeigu Martas Laras tuos pinigus būtų skyręs, tarkime, estų kalbos ar istorijos tyrimams?

A. Janulaitis. Palaukite. Praktiškai nėra bent jau išsivysčiusių šalių ar to siekiančių, kuriose biotechnologijai nebūtų teikiamas aukščiausias prioritetas valstybiniu lygiu. Nebūna metų, kad JAV Kongresas nesvarstytų biotechnologijos plėtros perspektyvų. Prezidento administracija kasmet svarsto iš biudžeto skiriamų lėšų biomedicininiams tyrimams klausimus ir finansavimą, kuris sudaro bene 8 mlrd. dolerių.

Savo ateitimi susirūpinusių valstybių politinės minties ir strategijos numatymo lygis toks, kad ekspertai politikams pasako, kur yra šalies ekonomikai itin reikšminga sritis. JAV kongrese bene 15-20 metų veikia biotechnologijos komitetas, kurio pirmininku buvo senatorius Edvardas Kenedis. Kongresmenai gauna populiariai parašytą knygutę, kurioje išdėstyta, kuo biotechnologija svarbi valstybei, ir tuos dalykus nagrinėja. Panašūs dalykai vyksta Europos Sąjungos šalyse, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir t.t.

Jeigu palyginsime biotechnologijos laimėjimus Lietuvoje ir Estijoje, tai Lietuva neabejotinai pirmauja. Tą pripažįsta audito ir konsultacinė kompanija “Ernst & Jang”, kuri spausdina duomenis apie biotechnologiją Europoje. Lietuvai toje apžvalgoje skiriama vietos, kadangi ne tik biotechnologijos mokslo laimėjimai akivaizdūs, bet ir į tarptautinę rinką išėjusi ir šios srities pramonė. Latvija ir Estija net neminimos. Užsienio analitikai bei korespondentai, atvykę į Vilnių, stebėjosi, kad tokį centrą Lietuvoje turime. Ir jokio valstybės palaikymo negauname, niekas net prioriteto biotechnologijai neskiria. O kiek girdėta kalbų, kad visokeriopai reikia remti intelektui imlią ir tarptautinėje rinkoje konkurencingą pramonę bei mokslą, sukuriantį tam prielaidas. Jeigu taip bus “remiama”, tai prarasime ir tai, ką turėjome, laikui bėgant prarasime, kas pasiekta. Taip pamažu ir vyksta. O Estijoje dar tik norima ką nors panašaus į tai, ką turime Lietuvoje, sukurti. Tam lėšų negailima ir tai daroma strateginiu valstybės mokslo politikos lygiu.

E. Zavadskas. Didelėse valstybėse mokslu ir technologijomis rūpinasi atitinkami mokslinio tyrimo komitetai. Mažoje Estijoje toks padalinys įkurdintas prie premjero, Lenkijoje yra mokslo tyrimų komitetas, kuriam vadovauja ministras. Lenkijoje tarptautinės programos projektą parengęs žmogus gauna mūsų pinigais 12-16 tūkst. Lt. Nors tie projektai gal ir nelaimės konkursuose, gal nebus įgyvendinami, bet mokslininkai skatinami kurti, dalyvauti tarptautinėse programose. O Lietuvoje mes esame kvailių vietoje, ir net universitete negalime paskatinti kūrėjo.

A. Janulaitis. Estijos pavyzdį iš biotechnologijos pateikiau kaip valstybės politikos pavyzdį, o ne todėl, kad tai ir mano veiklos sritis. Lietuvoje šiuo metu nematau valstybininkų, kurie šitaip mąstytų. Užtat tenka girdėti, kaip net ministro lygio politikai replikuoja: “O ką jūs, mokslininkai, ten veikiate? Straipsnius spausdinate? O kam to reikia?..”

E. Zavadskas. Man yra tekę išgirsti kiek kitokius žodžius: “Nematau pagrindo, kodėl profesoriui reikėtų mokėti daugiau negu melžėjai?”

A. Janulaitis. Tai pavyzdžiai, kaip nesigėdinama rodyti menką intelekto lygį bei visišką politinį nesubrendimą, nevalstybišką mąstymą. Jeigu aukštas pareigūnas tokius žodžius pasakytų kurioje nors Europos valstybėje, tai žiniasklaida jau kitą dieną jį taip priremtų prie sienos, kad beliktų atsistatydinti.

Tiek buvusioje, tiek dabartinėje Vyriausybėje matau žmonių, kurie nėra abejingi mokslui, ir tais dalykais rūpinasi, bet neužtenka jėgų ar politinės valios pradėtus darbus užbaigti. Man akivaizdu, kad dalis mokslo institutuose daromų darbų nėra mokslas. Tai profesinių žinių panaudojimas, kaip aš sakau, lauko bandymų lygiu. Žinant, pavyzdžiui, kaip pasėti grūdus, ar tankiai, kaip prižiūrėti sklypus, išmatuoti ir pan.

ML. Ar ne nuo to prasideda selekcija?

A. Janulaitis. Selekcija ir genetika – tai jau mokslas. Bet kai tau atvežamos rajonuoti sėklos, ir tai atliekama turint profesinį pasirengimą, ir dar būnant mokslininku – labai gerai. Bet toje veikloje nėra mokslo. Galėčiau pateikti daug pavyzdžių, taip pat ir iš technikos srities. Tie darbai svarbūs Lietuvai, tačiau juos finansuoti turėtų užsakovai. Jeigu dabar Lietuvoje ūkininkai ar įmonės nepajėgios mokėti, tai yra juk ir atitinkamos ministerijos. Jose sėdi atsakingi specialistai, kurie išmano, ko Lietuvai reikia ir kokius užsakymus taikomiems tyrimams būtina teikti.

E. Zavadskas. Bent jau iki šiol ministerijos tokiems užsakymams lėšų beveik neskyrė, o jei ir skiria, tai visai kitiems dalykams. Veikiau skiria UAB’ams, o ne mokslininkams.

A. Janulaitis. Taikomosios srities darbus, jų būtinybę ir rezultatus ypač svarbu teisingai įvertinti, nes po kiek laiko paaiškėja, kad daugelio darbų gal išvis nereikėjo daryti. Yra ministerijos, kurios atsako už vieną ar kitą sritį, ūkio šaką. Tegu užsako ir kontroliuoja tuos darbus. Štai Lietuvos žemės ūkio ministerija turi pinigų, skirtų užsakomiesiems tyrimams, bet kai jai buvo pamėginta atiduoti mokslo taikomosios veiklos finansavimą ir kontrolę, kilo baisus triukšmas ir pasipriešinimas. O juk Švietimo ir mokslo ministerija negali ir neturi kontroliuoti darbų, kurie gal ir yra svarbūs ūkiui, bet nėra mokslas. Mokslui ir studijoms lyg ir nemažai lėšų skiriama, bet finansuojant sritis, kurių nereikėtų šiai ministerijai finansuoti, nelieka pakankamai nei tikrajam mokslui, nei studijoms. Ir iš vis kuriozas, kad iš mokslo lėšų finansuojamas Molėtų etnologijos centras, gerontologijos ligoninė ir t.t.

E. Zavadskas. Dar reikėtų prisiminti ir Krašto apsaugos ministeriją, kuri taip pat mokslui yra numačiusi tam tikrą kiekį lėšų. Nors neteko girdėti, kad kas būtų gavęs iš šios ministerijos užsakymų mokslo tyrimams.

Grįžkime prie universitetų ir mokslo institutų veiklos palyginimo. Lietuvoje aukštosioms mokykloms tyrimų srityje keliami tie patys reikalavimai, kaip ir mokslo institutams. Tai neteisinga, nes universitetai tiriamajai veiklai ir mokslui skiria gal tik ketvirtį viso darbo laiko. Autonomija aukštajai mokyklai – fakultetams ir katedroms – teikia teisę rinktis mokslinės veiklos kryptis. Praktiškai mokslininko veiklos šiais laikais niekas nereguliuoja. Sovietų laikais buvo planuojama ir reguliuojama, temos tvirtinamos. Profesūrai privalu palaikyti savo lygį, siekti, kad jis būtų aukštas – tik taip galės perteikti savo žinias, parengti jaunimą gyvenimui. Nemanau, kad tas lygis vienodai geras visose aukštosiose mokyklose, bet neteisinga tvirtinti, jog Lietuvoje tėra tik vienas ar du universitetai, kuriuose mokslas aukščiausio lygio, o visur kitur antrarūšis. Juk ne taip yra – absoliutinti nereikėtų.

Tačiau kai matau, kad viename universitete nuo mokslinio darbo atleidžiama dalis dėstytojų, o kitame to nėra, tai negalima ir laimėjimų palyginti. Svarbu žiūrėti, kad aukštosios mokyklos darbai – visų pirma kvalifikaciniai – būtų pakankamai aukšto lygio, ir kad mokslininkams privalu publikuoti straipsnius užsienyje. Bet nereikėtų pamiršti įvertinti ir konkrečias sritis. Turi būti atitinkamas tų sričių reitingas, lygiai kaip ir mokslo žurnalų. VGTU statybininkus ar mechanikus lyginkime su KTU atitinkamais specialistais, bet ne su VU fizikais ar matematikais.

A. Janulaitis. Atsiprašau, bet man jau nebeaišku, dėl ko ginčijamės.

E. Zavadskas. Dėl mokslo institutų. Man atrodo, kad jie turėtų vykdyti valstybės užsakymus. Universitetai vykdo valstybės užsakymus parengdami šaliai specialistus – tai ir yra svarbiausia universitetų paskirtis. Mokslo institutai pirmiausia turi kurti mokslo žinias. Jeigu valstybei reikia kitko, ne to, kas daroma, tai reguliuojama turėtų būti griežčiau. Institutų mokslininkai taip pat privalo eiti į auditorijas, pas studentus ir juos supažindinti su savo tyrimų rezultatais. Mažoje valstybėje tai būtinybė, nors yra mokslininkų, kurie nėra perskaitę nė vienos paskaitos.

ML. Tačiau ir universitetai turi būti suinteresuoti telktis institutų darbuotojus. Argi panorėjęs kiekvienas gali ateiti ir dėstyti studentams?

E. Zavadskas. Tai problema. Kai kuriuose universitetuose personalo per daug, o studentų per mažai. Žmogui iš šalies sunku įsidarbinti. Tačiau esama ir nenoro tos veiklos imtis. Pagaliau didelį įtarimą man kelia ir tvarka tuose institutuose, kurių darbuotojai gali praktiškai nedirbti tiesioginio darbo, o skaityti paskaitas keliuose universitetuose.

ML. Ar gerbiamas rektorius kritikuoja savo universiteto dėstytojus ir profesorius, kurie taip negerai daro?

E. Zavadskas. Kritikuoju sistemą, kuri leidžia taip daryti. Kai rektoriams daromos pastabos, kad profesoriai negerai daro, tai kiekvieno profesoriaus rektorius juk nesukontroliuos. Mūsų universitete nustatėme, kiek valandų ir kiek dienų per savaitę profesorius turi būti savo darbo vietoje. Dabar sunkiau vykti skaityti paskaitų į Kauną, Šiaulius ar Panevėžį. Yra Vilniuje profesorių, kurie katedros vedėjais dirba Kauno universitetuose, nors sugeba gal tik kartą per savaitę ar mėnesį į tą universitetą nukakti. Tai kaip iš tokių profesorių darbdavys gali pareikalauti vertingos mokslinės produkcijos? Ir dar pagal tarptautinius reikalavimus.

ML. Turite teisę tokių profesorių neperatestuoti.

E. Zavadskas. Šiandien universitete vidutinis profesoriaus amžius 58 metai, o gali ateiti tokie laikai, kai jų išvis neturėsime. Reikia kitos atestavimo sistemos. Tačiau jeigu tą sistemą diegsime kelerius metus, kaip buvo su mokslo permainomis tik paskelbus nepriklausomybę, tai per tą laiką viskas sustos. Argi jaunimas liks dirbti universitete, jeigu dabar rengiamo Aukštojo mokslo įstatymo projekto kai kurie straipsniai gali visiškai panaikinti jaunimo suinteresuotumą imtis mokslinės veiklos. Kai kas mano, kad habilitacija nereikalinga, kad nereikalingi ir mokslo vardai, o galima apsiriboti tik pareigomis. Bet nepaprastai svarbu, kad į aukštąją mokyklą atėjęs darbuotojas turėtų socialines garantijas. Giriame JAV mokslo sistemą, o juk toje valstybėje labai gerai įgyvendinamos socialinės garantijos. O Lietuvoje mokslininkas neturi jokių garantijų. “Sodrai” mokame didelius pinigus, bet tai nereiškia, kad išėję į pensiją bent dalį atgausime. Ar taip pasaulyje? Jeigu JAV profesorius per metus uždirba 120 tūkst. dolerių, tai ir išėjęs į pensiją gaus ne kažin kiek mažiau.

Mūsų docentai sukasi kaip vijurkai, bet pagal savo pajamas negali gauti net paskolos namui ar butui statytis. Ką kalbėti apie doktorantus ar magistrantus, nors daugelis bendrabučių iš aukštųjų mokyklų atimta, juos privatizuojant. Visi šie dalykai susiję. Žmogus mokslinei veiklai turi atsidėti ir aukotis, jeigu norime iš jo gauti išties aukšto tarptautinio lygio darbus, publikacijas prestižiniuose žurnaluose. Štai pro redakcijos langą matau bažnyčių bokštus. Vienoje bažnyčioje net ir naktimis darydavau savo mokslinius darbus, vargdamas prie konstrukcijų bandymų. Ar šiuo metu daug jaunuolių norėtų tiek jėgų skirti mokslui? Ne, jie bėga iš universitetų į pelningesnį darbą. Štai kodėl reikia valstybės politikos, kad visi tie dalykai būtų sutvarkyti, kad atsirastų suinteresuotumas dirbti universitete.

A. Janulaitis. Užsirašiau Jūsų, profesoriau, klausimus, į kuriuos dar nespėjau atsakyti. Dėl mokslo institutų. Sutinku, jie turi būti valstybės reguliuojami, iš jų reikia pareikalauti daryti tai, kas valstybei šiuo metu reikalinga. Grįžtame prie išeities taško: kol nebus politinės valios nustatant mokslo prioritetus ir strategiją, tol nebus pagrindo ir institutams kelti atitinkamus reikalavimus.

Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta, kad institutams privalu dalyvauti mokymo procese. Biotechnologijos institutas bendradarbiauja su VU, VGTU, VDU, KTU. Mums net pavyko institute atskirą mokymo laboratoriją įsteigti, parėmė Lietuvos – Italijos dvišalis fondas bei Švietimo ir mokslo ministerija.

Dalyvavimas studijų procese iš mokslininko atima daug laiko ir priklauso ne vien nuo instituto požiūrio į šią veiklą. Dėl atlyginimo, kurį gauni dėstydamas universitete, tikrai neapsimokėtų gaišti laiką – daugeliui mokslininkų geriau būtų dirbti savo darbą. Be to, ne kiekvienas gali atsidėti pedagoginiam darbui, ne visi moka rišliai perteikti savo mintis. Daug priklauso ir nuo aukštosios mokyklos. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu suVilniaus Gedimino technikos universitetu. Biotechnologiją sudaro dvi dalys: biologinių objektų savybių tyrimas ir jų potencijos realizavimas praktiniams tikslams. Tai jau technologijos bei pramonė. Todėl biotechnologijai reikia ir biologų (genetikų, mokrobiologų, ląstelės biologų, imunologų ir t.t.). Taigi ryšiai ir bendradarbiavimas ne tik su Vilniaus ir Vytauto Didžiojo, bet ir su Vilniaus Gedimino technikos bei Kauno technologijos universitetais šalies biotechnologijai yra vaisingi. Mums visiems pasisekė, kad buvo geranoriški santykiai ir abipusis interesas. Tačiau bėda ta, kad didelės dalies jaunimo, kuris studijuoja minėtuose keturiuose universitetuose, nesugebėsime įdarbinti, nes ribotas darbo vietų skaičius. Kodėl taip yra? Dėl to, kad neturime aiškių prioritetų ir strategijos. Kokį dalyką ar veiklos sritį bepaimtume, visur trukdo tos pačios priežastys.

Dabar apie tuos, kurie dirba 3-4 etatais. Man atrodo, kad jų Lietuvoje vienetai. Į minėtą priekaištą atsakysiu pavyzdžiu. Mano gyvenime, formuojantis asmenybei didelę įtaką padarė prof. Tadas Ivanauskas 1960 m. Tada buvau Kauno medicinos instituto pirmakursis ir bendrosios biologijos kursą mums dėstė šis profesorius. Jo asmenybė studentams paliko neišdildomą įspūdį. T. Ivanauskas ŽŪA Kaune mokė miškininkus, dėstė Vilniaus universitete, nors jo pagrindinė darbovietė buvo Kauno medicinos institutas. Dabar manau, kad daugelis Lietuvos studentų būtų labai nuskriausti, jei T. Ivanauskas nebūtų dirbęs trijose vietose. Todėl ir dėstymą 3-4 universitetuose vertinčiau labai individualiai. Jeigu tai vienintelis tos srities ir aukštos kvalifikacijos specialistas, tai būtų neteisinga jo paslaugų atsisakyti. Tokiems žmonėms, jeigu jų yra, darbo valandų nenustatinėčiau.

E. Zavadskas. Visiškai sutinku, kad jaunimui labai svarbu bendrauti su iškiliausiais mokslininkais, tikrai turinčiais ką pasakyti studentui ir sugebančiais patraukti paskui save, uždegti noru dirbti mokslinį darbą. Jiems tik tenka padėkoti už jų dalyvavimą kelių universitetų studijų procese. Tokie mokslininkai paskelbia ir pakankamai publikacijų tų universitetų, kuriuose dirba, vardu. Jie yra išties talentingi ir produktyvūs. Išreikšdamas savo neigiamą požiūrį į dirbančius keliose vietose, aš turėjau omenyje tuos atvejus, kai profesoriai prastai atliekantys savo pareigas pagrindinėje darbovietėje, dar susiranda darbų kituose universitetuose, kituose miestuose ir dirba kaip blogi amatininkai. Jų paskaitų nemėgsta studentai, jie nepaskelbia rimtesnių mokslo darbų pripažintuose žurnaluose. O kai ateina laikas juos atestuoti ir perrinkti kitai kadencijai katedros vedėju ar katedros profesoriumi, prasideda graudūs verksmai. Ir dažnai atsitinka taip, kad pagrindinės darbovietės fakultetų tarybos tokių mėgėjų prastai darbuotis keliuose universitetuose paprasčiausiai neperrenka. Bet iškyla klausimas, o kodėl gi profesoriai taip nori dirbti keliose vietose, vietoje to, kad tobulintųsi, dirbtų mokslinį darbą, įgytų tarptautinį pripažinimą. Atsakymas labai paprastas – už sąžiningai atliekamą profesoriaus darbą vienoje darbovietėje mokama tiek mažai, kad gaunamas atlygis tikrai neparodo specialisto kvalifikacijos lygio, taip pat kenkia ir pačio mokslo prestižui visuomenėje.

Sutinku su prof. A. Janulaičio teze, kad nėra valstybinės strategijos mokslo atžvilgiu bei nėra nustatyta mokslo šakų ir krypčių prioritetų. Tačiau nėra pagrindinio prioriteto, kad turi būti atlyginama už darbą pagal kvalifikaciją. Lietuvoje gi labai dažnai į mokslininkus žiūrima kaip į profesiją ir jie dažnai gretinami su gydytojais, inžinieriais, mokytojais, kaip jau minėjau – net melžėjomis. Nenorima suprasti, kad ir gydytojas, ir inžinierius, ir mokytojas gali būti ar nebūti mokslininku, kad mokslininkas – tai aukščiausia specialisto kvalifikacija, kurios siekiama daug metų ir kuri turi būti palaikoma ir neprarandama daug ir intensyviai dirbant praktiškai visą gyvenimą.