j1.gif - 2682 Bytes

ATMINTIS

Už Atlanto - apie skausmingus Lietuvos kariškiams metus

Vilius Kavaliauskas

Jungtinėse Valstijose išleista knyga, kurios seniai laukta Lietuvoje. Anglų kalba Čikagoje pasirodžiusios monografijos turinį nusako jos pavadinimas - “Lietuviškų karinių dalinių istorija Antrajame pasauliniame kare 1939-1945 metais”. Taip tiksliau reikėtų versti originalų pavadinimą “A History of the Lithuanian Military Forces in World War II 1939-1945”. Lietuvos ginkluotosios pajėgos karo metu jau neegzistavo, nes dvi okupacijos sunaikino pačią valstybę.

Istorinio veikalo leidėjai yra Lietuvių tyrimų bei studijų centras ir Vydūno fondas. Atskirai reikėtų sustoti ties monografijos autoriumi, Amerikos žemyne plačiai žinomu Lietuvos karo istorijos tyrinėtoju bei Lietuvos kariuomenės tradicijų puoselėtoju Henriu L. Gaidžiu. Nė vienas didesnis JAV lietuvių festivalis, kultūros renginys ar įvairių Amerikos bendruomenių istorijai skirti suvažiavimai neapsieina be Henrio Gaidžio stendų su mažai kam matytomis nuotraukomis, tekstais apie Lietuvos kovą už nepriklausomybę.

Dešimtmečius Federaliniame tyrimų biure detektyvu dirbęs H. Gaidis globojo Amerikoje atsidūrusius žinomus Lietuvos kariškius ir jų šeimas, po kruopelytę surinkęs mažai girdėtus karo istorijos puslapius. Dalis šio darbo atsispindi ir pastarojoje monografijoje.

Lietuvos kariuomenės istoriją įvairiais aspektais nagrinėja ir profesionalūs šalies istorikai. Pastaruoju metu pasirodė ir knygos, skirtos Lietuvos kariuomenės likvidavimui 1940-aisiais, Birželio sukilimui, Vietinei rinktinei. Tačiau čia paliesti patys skausmingiausi dalykai: policijos batalionų kūrimas, žydų žudynės pirmosiomis karo dienomis. Ir visa tai pateikiama anglų kalba, nors tai reikėjo seniai padaryti, dėl šio sudėtingo istorijos puslapio pasiaiškinti ir prieš pasaulio bendruomenę.

Knygoje galima rasti daug įdomių ir visiškai negirdėtų faktų - apie lietuvių žygdarbius kovose prieš nacius ir japonus Amerikos kariuomenės daliniuose. Autorius Vakarų archyvuose surado ir nemaža mums nežinomų dokumentų - apie lenkų kariuomenės internavimą Lietuvoje 1939 m. rudenį. Pats faktas, kad trečiosios kartos Amerikos lietuviui buvo prieinami daugiausia Vakaruose esantys šaltiniai, todėl daugelį istorinių klausimų jis nušviečia visiškai nelauktu kampu. Todėl nemaža naujo galima rasti skyriuje, skirtame Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklai Vokietijoje ir Lietuvos pogrindyje, jo ryšiams su abveru ir gestapu (remiantis vokiškais ir amerikietiškais šaltiniais teigiama, kad abveras 1941 m. LAF-o gretose buvo užverbavęs apie 200 buvusių Lietuvos kariškių, kurių dalis buvo parengta slaptoje stovykloje šalia Karaliaučiaus). Mažai žinomas faktas, kad Klaipėdos krašto lietuvius naciai ėmė į du Karaliaučiuje formuojamus pulkus, kurie turėjo būti panaudoti pirmosiomis karo savaitėmis. Vokiečių šaltiniuose nušviečiami Reicho kariuomenės veiksmai Lietuvos teritorijoje 1941 m. birželį (tiltai per Nemuną ties Alytumi buvo užimami padedant abvero parengtoms lietuvių grupėms).

Autorius surado šaltinių, teigiančių, kad vokiečių spaudai buvo draudžiama minėti faktą, kad Lietuvos miestai dar iki įžengiant vermachto daliniams buvo užimti lietuvių pajėgų. Iš dalies Birželio sukilimas ir jo mastai vokiečiams buvo visiškai nelaukti. Knygoje cituojami nacių aukšto pareigūno daktaro Grefės žodžiai, kad Laikinoji vyriausybė buvo suformuota be vokiečių žinios. Ta proga autorius primena faktą, kad per Birželio sukilimą žuvo 4083 lietuviai, o per 8 tūkstančius sukilėlių buvo sužeista. Tomis dienomis NKVD sušaudė ir apie 2 tūkstančius politinių kalinių.

Henris Gaidis skelbia pasipriešinimo rudajai okupacijai ir skaičius apie nacių terorą: 100 tūkstančių Lietuvos piliečių buvo išsiųsti vergiškam darbui į Reichą, 32 tūkstančiai sukišti į koncentracijos stovyklas.

Neapeinamas ir pats skausmingiausias mūsų kraštui klausimas - žydų išnaikinimas. Į TSRS gilumą pasitraukė nedaugelis: autorius teigia, kad tarp pabėgusių nuo nacių 20 tūkstančių tarybinių aktyvistų 8500 buvo žydai. Likusiems buvo lemta tapti nacių rasinio genocido aukomis. Henris Gaidis teigia, kad vienai iš kelių rasinio holokausto nacistinių “einzacgrupių” buvo siekiama inspiruoti vietines antisemitines jėgas ir jos rankomis atlikti kruvinus darbus. Niurnbergo tribunole ne kartą minėtam Baltijos šalyse “einzackomandų” veiklai vadovavusiam SS-grupenfiureriui Štalekeriui (Stahlecker) buvo nurodyta sukurti vaizdą, kad vietiniai gyventojai spontaniškai žudo žydus, keršydami už ilgametį lietuvių engimą bei pastarųjų laikų kolaboravimą su tarybiniu režimu. Antrasis argumentas iš tiesų buvo veiksmingas.

Frontui nusiritus į Rytus, vokiečiams prireikė jėgos, kuri saugotų jų užnugario komunikacijas. Baltijos šalyse buvo numatyta sukurti 44 savisaugos batalionus. Numeriai nuo 1-ojo iki 15-ojo buvo rezervuoti Lietuvai. Kiekvieną lietuviškąjį batalioną prižiūrėjo ne žemesnio kaip kapitono laipsnio SS karininkas. Kaip rašo autorius, tuo nacių atstovas pirmaisiais po raudonosios okupacijos mėnesiais buvo panašus į komunistų komisarus.

Tačiau lietuviai kariai neprisiekė Adolfui Hitleriui, kaip latvių ar estų legione. Iš pradžių batalionai privalėjo saugoti tik komunikacijas, tačiau vėliau buvo mesti ir į kovą prieš komunistus bei lenkų partizanus. 11, 12 ir 15-asis batalionai su tokia misija buvo pasiųsti į Baltarusiją bei Ukrainą (vienas iš lietuvių batalionų karo pabaigoje atsidūrė net Jugoslavijoje).

1942 m. vasarą susikomplikavus vokiečių padėčiai fronte buvo sumanyta papildomai įsteigti 15 lietuvių batalionų (numeriai nuo 250 iki 265). Jie jau buvo lipdomi su dideliu vargu, ir niekada nebuvo baigti formuoti.

Kai kurie lietuvių daliniai jau buvo metami ne prieš partizanus, o į frontą. 7-asis batalionas net pakliuvo į apsupimą ties Stalingradu, tačiau sugebėjo prasiveržti. 33 šio bataliono kariams buvo įteikti “Geležiniai kryžiai”.

Mažai žinoma, kas atsitiko su 1800 vyrų iš 5, 13 ir 256-ojo batalionų, kuriuos vokiečiai karo pabaigoje pasiuntė į “Kuršo katilą”. Tarp išsigelbėjusių ir keliais laivais Švediją pasiekusių karių buvo 7 estai, 11 lietuvių ir 149 latviai. Bemaž visus juos Švedijos vyriausybė, karo metais taip sėkmingai bendradarbiavusi su naciais, išdavė tarybinei valdžiai. Paskui dėl šito vykę protestai išgelbėjo nuo susidorojimo 36 tūkstančius civilių pabėgėlių iš Baltijos šalių.

1943 m. sausio 25-ąją Hitleris patvirtino Himlerio pasiūlymą kurti baltijiečių SS dalinius. Latvijoje buvo padaryta paprasčiausiai: Latvių policijos batalionas buvo pertvarkytas į Latvių SS legioną (vėliau Latvijoje atsirado dvi SS divizijos - 15-oji ir 19-oji). Kitur buvo bandoma sudaryti iniciatyvos iliuziją, nors mainais už SS dalinių suformavimą Baltijos kraštams buvo žadamas autonomijos miražas. Tačiau net tokie daliniai turėjo būti vadovaujami nacių karininkų.

Kai latvių esesininkams ėmė vadovauti buvęs Latvijos karo ministras R. Bangerskis, panašios pareigos Lietuvoje buvo pasiūlytos generolui St. Raštikiui. Tačiau jis, kaip ir kiti aukštesnio laipsnio karininkai, atsisakė pasiūlymo, jeigu tam negaus suverenios Lietuvos vyriausybės pritarimo. Tada nuspręsta lietuvius karininkus imti į SS dalinį kaip rekrūtus. Tačiau visi 25 karininkai, iššaukti į karo policijos būstinę Vilniuje tarnybos SS legione atsisakė.

Ir nors generolas P. Kubiliūnas 1943 m. kovo 3 d. pasirašė kreipimąsi dėl stojimo į lietuviškąjį SS legioną, jo nebuvo paisoma, o į rekrūtų šaukimo punktus pasitikrinti atvyko mažiau nei penktadalis šauktųjų. Tada naciai pradėjo prieš kraštą plataus masto represijas, prasidėjusias 48 intelektualų išsiuntimu į Štuthofą bei universiteto uždarymu. Per visas priverstines akcijas nepavyko surinkti daugiau kaip 200 lietuvių rekrūtų. Juos pasiuntė į policijos batalioną arba į Reicho darbo tarnybą. Naciams galų gale teko paskelbti, kad lietuviai neverti turėti SS legioną.

Tuo lietuviai kartu su lenkais ir graikais įėjo į istoriją, kad būdami okupuoti atsisakė formuoti SS dalinius. Vietinės rinktinės sukūrimui ir ypač jos nuginklavimui knygoje paskirtas didelis skyrius. Tai daugiausia iš pirmųjų dalyvių lūpų išgirsta ir parašyta Lietuvoje beveik neskelbta medžiaga.

Dar mažiau žinomas vienas paskutiniųjų karo etapų – kaip vėlyvą 1944-ųjų vasarą ir rudenį Žemaitijoje formuotoji Tėvynės apsaugos rinktinė (žinoma ir kaip “Žemaičių rinktinė”). Nors vokiečių daliniams čia vadovavo jų didvyris pulkininkas Helmutas Mėderis (Hellmuth Mäder - apdovanotas Riterio kryžiumi su kardais ir briliantais), rinktinę vokiečių vadovybė tik žadėjo apginkluoti. Staigus Raudonosios armijos puolimas ties Seda - Telšiais sugriovė visus planus. Tik nedidelė rinktinės kovotojų dalis galėjo atsitraukti į Rytprūsius. Kaip žinoma, šiuose įvykiuose dalyvavo ir jaunas gimnazistas Valdemaras Adamkavičius.

Berlyno archyvuose rastais duomenimis, karo pabaigoje - 1945-ųjų sausio pabaigoje - įvairiuose vermachto pagalbiniuose daliniuose dar tarnavo 5400 lietuvių. Šie žmonės, kaip rašo knygos autorius, nekariavo už Hitlerį ar Reichą. Jų vienintelė viltis liko Lietuvoje.

Didelį skyrių Henris Gaidis dedikuoja 16-ajai divizijai, kariavusiai Raudonosios armijos pusėje. Ji buvo formuojama iš pabėgėlių iš Lietuvos. Bene didžiausias žmonių rezervas tam, kaip rašo autorius, buvę žydai, nes iš 23 tūkstančių pabėgėlių 15 tūkstančių buvo žydų kilmės. Kita dalis buvo iš Lietuvos pasitraukę 29-ojo teritorinio korpuso kariai bei seniai Rusijoje gyvenę lietuviai. Autorius pristato ir kitus Raudonojoje armijoje formuotus “lietuviškus” junginius, pateikia juose tarnavusių prisiminimus.

Nepaprastai daug naujos informacijos skaitytojai ras skyriuose, skirtuose užsienio kariuomenėse tarnavusiems tautiečiams. Tikriausiai nedaug kas žinojo, kad kariuomenės vado Stasio Raštikio adjutantas majoras Mykolas Gecevičius, karo metais atsidūrė lenkų generolo Vladislavo Anderso armijoje, priklausė Italijoje kariavusio lenkų 2-ojo korpuso štabui. Daug lietuvių buvo ir drauge su generolu Andersu iš Rusijos išvykusio korpuso 5-ojoje Vilniaus šaulių brigadoje, korpuso 13-ame, 14-ame ir 15-ame batalionuose.

Labai įdomus knygos skyrius, skirtas Antrojo pasaulinio karo frontuose kariavusiems lietuviams - Amerikos kariams. Garsiausias jų - Prancūzijoje narsumu pasižymėjęs seržantas Stasys Bendorius (Stanley Bender). Jis buvo apdovanotas aukščiausiu Jungtinių Valstijų apdovanojimu - Kongreso garbės medaliu. Jo garbei vėliau Amerikoje buvo pavadintas net tiltas.

Kovose prieš japonų kariuomenę pasižymėjo karo laivyno pilotas Edvardas Bakutis, virš Ramiojo vandenyno numušęs 11 priešo lėktuvų, apdovanotas Laivyno kryžiumi ir karinę karjerą baigęs kontradmirolu.

Povandeniniams bei transporto laivams vadovavo jūrų frontuose pasižymėjęs kontradmirolas Petras Moncevičius (Peter N. Moncy). Bombonešio pilotu fronte prieš nacius pradėjo būsimas generolas majoras Frankas J. Simokaitis. Viena pirmųjų JAV Nuopelnų legiono ordinų buvo apdovanota karo medicinos tarnybos kapitonė Ona Agnieška Bernaitytė (Ann Agnes Bernaititus), gydžiusi savo ir priešo karius Ramiojo vandenyno salose.

Pirmuosiuose reiduose prieš Tokiją pasižymėjo bombonešio seržantas Teodoras Labanauskas. Aviacijos kapitonas Viktoras Brasokas pelnė Nusipelniusios tarnybos kryžių už labai slaptą skrydį, kai jo lėktuvu į Šiaurės Afriką su žvalgybine misija skrido generolai Eizenhaueris ir Klarkas. Karo jūreivis Zenonas Lukošius vieną aukščiausių JAV apdovanojimų už asmeninę narsą - Sidabro žvaigždę - pelnė už operaciją, kai buvo užgrobtas nacių povandeninis laivas. Tarp pasižymėjusių kovose su naciais buvo ir autoriaus tėvas, dėdė, kiti artimi žmonės.

Knyga Amerikoje platinama per įvairias lietuvių institucijas, iš jų per Baltimorės lietuvių muziejų (netoli Baltimorės esančiame Olney mieste gyvena ir autorius). Knygos kaina - 28,5 dolerio. Manau, kad šioje knygoje (ypač kai jos tiražo dalis pasieks ir Lietuvą arba ji bus išversta į lietuvių kalbą) daugelis skaitytojų ras įdomių faktų.

Pažymėtina ir tai, kad joje vienodai, nejuodinant ir neieškant priešų, traktuojami visi Antrojo pasaulinio karo frontuose kovoję lietuviai. Daug mūsų tautiečių žuvo. Tai buvo jų auka Lietuvai – nesvarbu, kaip ją kiekvienas suprato.


A History of the Lithuanian Military Forces in World War II 1939-1945 by Henry L. Gaidis. Lithuanian Research and Studies Center, Inc., Vydūnas Fund, Inc. - Chicago, Illinois, 1998 m., 300 psl.