Roma Mokolaitė

Rašytojas Jokūbas Skliutauskas, taip pat gydytojas, vienas pagrindinių renginio, atidarant parodą Lietuvos medicinos bibliotekoje, pranešėjų bei iniciatorių, turi surinkęs daug medžiagos apie E. Vintelerį. Jis parašė ir minėtos bibliografinės rodyklės įžangą “Viena širdis, padalyta dviem šalims”, smulkiai apibūdindamas tarpukariu buvusio žymaus Lietuvoje medicinos profesoriaus gyvenimo faktus. Jis turi surinkęs medžiagos ir apie Vintelerių šeimos istorines šaknis. Ši šeima Lietuvoje atsirado XIX šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, grafui Pranciškui Pliateriui pakvietus iš Šveicarijos Emilio tėvą Georgą Niklausą Vintelerį dirbti malūnininku Kretingos apskrityje, Platelių valsčiuje, Šateikių dvare.

Emilis Vinteleris gimė ir užaugo Žemaitijoje. Aukštuosius medicinos mokslus baigė Charkovo universitete. Ten 1909 m. apgynė daktaro disertaciją. 1922 m. į Kauną, kuriantis Lietuvos universitetui (vėliau pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu), buvo pakviestas iš Samaros universiteto, kur tuomet dirbo Patologinės anatomijos katedros vedėju ir universiteto prorektoriumi, dalyvauti konkurse ir užimti patologijos anatomijos profesoriaus vietą.

Dalyvauti konkursuose ir dirbti profesoriais universitete buvo leidžiama ir užsieniečiams, bet reikėdavo prižadėti per tam tikrą laiką išmokti lietuvių kalbą ir paskaitas skaityti lietuviškai. Kadangi E. Vinteleris lietuvių kalbos nebuvo užmiršęs, kalbėjo žemaitiškai su vokišku akcentu, tad laimėti konkursą kliūčių dėl kalbos nebuvo.

Vytauto Didžiojo universitete jis dirbo iki 1941 m., nuodugniai analizuodamas ir siekdamas suvokti vėžio, kepenų cirozės, reumato ligas, geografinę patologiją, šių ligų raidos dėsnius. Kruopščiai jas tirdamas, profesorius vadovavo ir šių sričių temomis ginamoms disertacijoms, kaip geriausiai jas išmanantis.

Lietuvoje jis pirmasis pradėjo diegti ir mikroskopinį piktybinio ir nepiktybinio auglio nustatymo būdą – medicinoje vadinamą biopsija. Per 1923–1927 m. biopsinės medžiagos tyrimai buvo atlikti 488 ligonių iš Kauno ir 142 - iš provincijos. Vėliau onkologija jam buvo viena iš svarbiausių vadovaujamų tyrinėjimų krypčių. Vien 1938 m. buvo atlikta 1610 minėto pobūdžio tyrimų. O dirbama buvo nepritaikytomis tam sąlygomis sename ligoninės pastate. Darbo tradicijos tęsiamos dabar Kauno klinikų Patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos laboratorijoje. Išlikęs pastatas Kaune, Sopranų gatvėje, kuriame butą nuomojo ir Vinteleriai.

1933 m. Kaune E. Vintelerio pastangomis įkurta Draugija kovai su vėžiu. Lietuvių kalba jis 1938 m. išleido pirmąją knygą Lietuvoje apie vėžį, kuri ir vadinosi “Apie vėžio ligą”. 1937 m. Kaune V Lietuvos gydytojų kongreso dalyviams buvo pademonstruotas filmas “Vėžio morfologija”, kurį E. Vinteleris sukūrė padedamas bendraautorių. Filmą rodant, komentavo E. Vinteleris.

Nuo 1934 m. veikė jo įkurta Draugija kovai su reumatu. Minėtoms draugijoms jis ir pirmininkavo. Kaip sakė J. Skliutauskas, nesuprantama, kodėl onkologijos, reumato, kepenų cirozės ligų šiandieninėje mokslo istorijoje daugeliu atveju nutylima E. Vintelerio pavardė. Profesorius tarpukario laikotarpiu buvo vienas žymiausių ir geriausiai išmaniusių tas ligas medikų.

Archyvų medžiaga liudija, kad ne kartą jis atstovavo Lietuvai konferencijose ir seminaruose užsienyje, daugiausia Ženevoje, skaitydamas paskaitas ir kartu tapdamas lietuvių ir šveicarų ryšių pradininku medicinos ir kultūros klausimais.

Bibliografinės rodyklės dalyje “Emilio Vintelerio spausdinti darbai” pateikti jo publikuoti darbai bei šaltiniai ir parašytos knygos. O dalyje “Literatūra apie Emilį Vintelerį” šaltiniai, kuriuose E. Vinteleris minimas, remiamasi jo mokslu, kalbama apie jo poeziją, skelbiami pranešimai ar eilėraščiai.

Parodoje, kurią susirinkusiems pristatė Lietuvos medicinos bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Regina Vaišvilienė, eksponuojamos E. Vintelerio ir jo šeimos nuotraukos, daugiausia iš to laikotarpio, kai Vinteleriai gyveno Lietuvoje. Čia yra ir keli profesoriaus mokslo darbai, įvairi medžiaga, spausdinta “Medicinos” žurnaluose. Greta pateikti ir jo buvusios asistentės prof. J. Lašienės atsiminimai apie E. Vintelerį. Ant sienos popieriuje didelėmis raidėmis išrašytas jo eilėraštis “Helvecija ir Lietuva” .

E. Vinteleris eilėraščius rašė vokiečių kalba ir, gyvendamas Lietuvoje, spausdino juos vokiečių kalba tuo metu ėjusiuose žurnaluose.

Kaune 1938 m. jis išleido lyrinių eilėraščių knygelę “Träume und Gedanken” (“Sapnai ir mintys”). Šią knygelę J. Skliutauskas atsitiktinai aptiko 1992 ar 1993 m. Vokietijoje. Knygelėje buvo įrašas “Lietuvos žinių” redaktoriui Jonui Kardeliui: “Gerbiamam p. J. Kardeliui nuo autoriaus E. Wintelerio 7/XII 1938”. Čia ir buvo įspėta slapyvardžio mįslė.

Vėliau Vokietijoje E. Vinteleris išleido dar dvi poezijos knygeles, poetine kalba išpasakodamas savo sielos pojūčius, ilgesį, prieraišumą gimtajam kraštui. Jam rūpėjo ne tik žmogaus kūnas, mokslas apie jį, bet ir su žmogaus prigimtimi susiję jausmai. Šis vidinis nusistatymas, vadovavimasis jausmais, lėmė ir jo elgesį su kitais žmonėmis. Kiekvieną, nepaisydamas tautybės ir tikėjimo, vertino vienodai, buvo malonus ir pagarbus su visais.

Tokį profesorių prisiminė renginyje Lietuvos medicinos bibliotekoje susirinkę ir keli jo buvę studentai, žilagalviai profesoriai, atėję pareikšti pagarbos savo mokytojo atminimui Kazys Ambrozaitis, Jonas Lėlys, Marijonas Krištopaitis, Antanas Sučyla. Jie prisiminė kartu su prof. E. Vinteleriu dirbusią vyresniąja asistentę prof. J. Lašienę, jo bendradarbį prof. A. Starkų. Pasakojo, kaip prof. E. Vinteleris jiems dėstė, egzaminavo, prisiminė vieną kitą epizodą, kaip jis pagarbiai elgėsi su studentais, kitais žmonėmis. Profesorius buvo su visais džentelmeniškas, tolerantiškas, nepasitaikė, kad bendraudamas kada būtų kėlęs balsą, kad ir būdamas kuo nepatenkintas. Mokslinę prof. E. Vintelerio veiklą apibūdino prof. Laima Griciūtė.

Kaip prisimenama, likimo jėgos taip pat neįtikėtinai lėmę jo gyvenimą, ypač gyvenant Vokietijoje, Hanoveryje, karo metais. Naktinio puolimo metu 1943 m., anglų aviacijai bomborduojant miestą, namas, kuriame gyveno Vintelerių šeima, buvo sugriautas ir jame buvę gyventojai žuvo. Išliko gyvi tik Vintelerių šeimos nariai. Profesorius tą naktį budėjo ligoninėje, o kiti šeimos nariai buvo išvykę į kaimą.

Mirė E. Vinteleris 1972 m. Getingene, kur paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo ir gyveno. Atidarant E. Vintelerio gyvenimui atminti skirtą parodą, dalyvavo Šveicarijos ambasados Rygoje Baltijos valstybėms ambasadorius Pierre Luciri. Kaip pasakojo ambasadorius, pradėjęs dirbti, jis taip pat pasidomėjo, kas siejo Lietuvą ir Šveicariją praeityje. Šitaip ir aptikęs E. Vintelerio pavardę. Ne kartą svarstęs, kaip Lietuva ir Šveicarija galėtų geriau šiuo metu bendradarbiauti kultūros, sveikatos apsaugos srityje. Plėtojami bendri projektai, ypač programos, vaikų gydymo ir jų ligų tyrinėjimo srityse. Paminėtini saitai ir kultūros ryšių srityje. Taip pat jis perteikė Šveicarijos istorikų draugijos padėką visiems Lietuvoje besirūpinantiems E. Vintelerio atminimu, ir bibliotekos direktorei Salvinijai Kocienei, padėjusiai, kad profesorius būtų pagerbtas viešame renginyje ir su jo gyvenimu būtų supažindinta plačiau.

Poetas J. Macevičius susitikimo metu paskaitė keletą E. Vintelerio eilėraščių vertimų į lietuvių kalbą.