Doc. Juozas Čepelė

Maniau, kad užaugęs elektriku nebūsiu

Lietuvoje po savaitę pasisvečiavome pas visus gimines: viena sesuo pasiliko gyventi pas vieną tetą, kita – pas kitą, o motina su manimi ir mano broliu apsistojo gyventi Seredžiaus valsčiuje, Armeniškių dvare (pavadinimas kilęs nuo Armenos upelio, o šis – nuo išartų miškų), kur motina šėrė kiaules. Čia baigiau keturmetę pradžios mokyklą, per metus išmokau lietuviškai (Rusijoje nemokėjau).

Išmokau lauko darbų, eidavome į talkas. Pramokau dainuoti, nes buvo dainingi tos vietovės žmonės. Mūsų kaimas vadinosi Dainaviškiais. Netoli mūsų buvo kompozitoriaus Juozo Indros gimtinė. Ypač daug buvo dainuojama šienapjūtės metu, savaitgaliais ir per šventes. Atvykęs iš Rusijos, Lietuvoje jaučiau asmens laisvę. Kaip išdykėlis buvau žinomas ir aplinkiniuose kaimuose.

Padariau ir pirmą elektromechanikos darbą – įsivedžiau skambutį į palėpėje buvusį mūsų šeimos kambarėlį. Nors valgėme geriau negu Sankt Peterburge, nes jau buvo mėsos, lašinių, obuolių, tačiau ant stalo negaudavome tokių produktų, kokių galima buvo pirkti Seredžiaus miestelio turguje: kiaušinių, grietinės, sviesto, o vakarienės kukulienę ar pusryčių daržovių sriubą baltindavome iš centrifugos išbėgusiu liesu pienu, kurį pildavo ir kiaulėms.

Baigęs keturmetę mokyklą, iš tos laidos tik aš vienas su broliu tęsėme mokslą. Vykau į Seredžiaus miestelį, esantį už 9 km, kur baigiau penktąjį ir šeštąjį skyrius. Už mano gyvenimą pas žmones (maisto produktų gaudavau iš motinos) mama galėjo mokėti tik po 5 Lt per mėnesį.

Mokykloje gavęs iš eilės du dvejetus, nesupratau, kad juos gavau dėl to, jog miestelio mokyklos mokymo lygis buvo aukštesnis už kaimo. Tas žinojimas pakreipė mano gyvenimą laiminga linkme…

Trūkstant lėšų mokytis gimnazijoje (artimiausia - Vilkijos progimnazija), vokiečių okupacijos metais įstojau ir baigiau trimetę Kauno 2-ąją valstybinę amatų mokyklą, gavau pameistrio elektros instaliatoriaus diplomą. Antrą tokį diplomą gavau kartu lankęs ir Suaugusių instituto Žemesnį technikos skyrių.

Amatų mokykloje turėjome gerą tikybos mokytoją tėvą A. Janušaitį, vokiečių kalbos mokytoją J. Mikėną (vėliau jis buvo LŽŪA katedros vedėjas). J. Mikėnas į klasę kartais atsinešdavo smuiką, kuriuo griežė ir mus išmokė kelių dainų.

Mokydamasis Suaugusių institute padariau pirmąjį savo išradimą iš generatoriaus automatinio įtampos reguliavimo, bet karo metai sutrukdė jį įregistruoti.

Materialios sąlygos tada buvo sunkios, stipendija labai maža. Bendrabutyje pusryčiams gaudavome tik karšto vandens. Pietų išsirikiavę eidavome į Laisvės alėją (prie Soboro bažnyčios) valgyti labdaros sriubos. Vakarienę valgydavome iš savo krepšelių, kai kas naudodavosi ir virykle.

1944 m. rudenį apie pusantro mėnesio vėliau atvykau stoti į Kauno politechnikumą, todėl priėmė tik į gamyboje dirbančių skyrių ir tik kandidatu, nes neišlaikiau A. Gavelio matematikos stojamojo egzamino.

Mokydamasis dėl sunkios materialinės padėties, be to, norėdamas gauti darbo pažymą, ieškojau darbo. Savo pasirinktos elektriko specialybės nekeičiau. Nei šios specialybės, nei kitokių vadovėlių nebuvo. Grįžęs iš užsiėmimų, kaip ir mokydamasis amatų mokykloje ir suaugusių institute, kasdien dailiai perrašinėjau dalykų užrašus, savo noru išsprendžiau visus dviejų matematikos uždavinynų uždavinius, kurių vieno (trigonometrijos) leidimui gavau geras recenzijas, tačiau tuometinis ministras V. Niunka nesutiko išleisti.

Technikumo daug dėstytojų dėstė ir Kauno aukštosiose mokyklose: I. Saudargas, V. A. Graičiūnas, L. Rašauskienė, J. B. Garmus ir kt. Taip pat turėjome gerų ir paties technikumo dėstytojų: A. Gavelis, J. Matulionis, R. Kelbauskienė, A. Novodvorskis ir kt. Kuklumo ir nuoširdumo mokiausi iš elektros mašinų dėstytojo K. Petrulio (jis vėliau buvo LŽŪA katedros vedėjas), kuris buvo ir mano diplominio projekto “Elektros mašina” vadovas. Tai vienintelis dėstytojas, kuriam mūsų laidos elektrikai buvo davę pravardę Paganelis (mokslininkas iš Žiulio Verno romano “Kapitono Granto vaikai”). Mums atrodė, jog jis užmiršta mus ir visą pasaulį, o mato tik savo elektros mašinas…

Po technikumo iškart stoti į aukštąją mokyklą buvo leidžiama tik iki 5 proc. baigusiųjų, be to, bendras mokymosi vidurkis turėjo būti artimas pažymiui “labai gerai”. Mūsų laidai teko 2,5 žmogaus. Dviem absolventams davė leidimus, o mano vidurkis buvo truputį mažesnis, todėl leidimo nedavė. Direktoriui A. Gaveliui pasakiau, jog trupmeninis skaičius yra ne kokiems nors litrams, o gyviems žmonėms, todėl logiška jį apvalinti iki 3,0. Tačiau direktorius pareiškė, kad be ministro nieko negalįs man padėti. Nuvykau pas ministrą, turėjau teigiamą direktoriaus charakteristiką. Priėmė ministro pavaduotojas, kuriam iš karto parodžiau savo išspręstą uždavinyną. Jis labai nudžiugo, charakteristikos neskaitė, o davė leidimus man ir kitiems dviem iš kitų mokyklų, išgirdęs, kad jie irgi iš Kauno (nors šie nuopelnų neturėjo).

Apie darbus ir bendradarbius

Instituto studentų bendrabutyje (prie buvusių ir dabar vėl atgautų Vyskupų rūmų) prie Neries ir Nemuno santakos gyvenau vienerius metus. Rytais, prieš paskaitas, eidavau į Nemuną maudytis (tais laikais vanduo buvo švarus). Iš šios jaukios aplinkos ilgam liko geri prisiminimai. Į studijų meto pabaigą parengiau Vilniaus, Kauno, Lietuvos pajūrio, K. Šimonio kūrinių reprodukcijų ir nuotraukų albumus.

Rektorius K. Baršauskas asmeniškai patarė stoti į partiją, bet aš nesutikau.

Mokydamasis amatų mokykloje, technikume ir institute visus sekmadienius praleidau namuose braižydamas, nes karo ir pokario metais trūko elektros, tad vakarais braižyti buvo labai sunku, o užduočių buvo daug. 1953 m. vedžiau žmoną gydytoją Liuciją Bulikaitę.

Mano materialinė padėtis buvo sunki, todėl mokytis stengiausi labai gerai, kad gaučiau didesnę stipendiją. Dėstytojas A. Nemura elektros pavarų valdymo egzaminą įvertino “gerai”. Atostogaudamas Palangoje, mėgavausi sveiku oru, gražia gamta. Atokiau už Birutės kalno sėdėdamas aukštoje pušyje per dvi savaites pasirengiau perlaikyti šį egzaminą ir gavau laukiamą įvertinimą “labai gerai”. Amatų mokyklą, technikumą ir institutą baigiau su pagyrimu.

Tuo metu baigusius aukštąsias mokyklas skirstė po Sovietų Sąjungą dirbti. Priešdiplominę praktiką atlikti keli mūsų laidos studentai buvo siunčiami į Magnitogorsko metalurgijos kombinatą (Pietų Uralas). Kai grįžome, diplominio projekto temą reikėjo rinktis iš praktikos vietos. Pasirinkau temą “Lankinės plieno lydymo krosnies elektriniai įrengimai”. Tuos įrengimus reikėjo parinkti, jų parametrus pagrindžiant skaičiavimais. Darbo vadovas A. Nemura ir aš vienas kito nepasigedome. Gerai mokėjau aukštąją matematiką, tad moksliniame “Električestvo” žurnale susiradau naujausią vieno akademiko straipsnį apie krosnies anglinių elektrodų dinamiką, išreikštą diferencinių lygčių sistema.

Aukštoji matematika ir tapo mano diplominio projekto pagrindine dalimi. Viešai ginant projektą komisijos nariai pareiškė, kad mato pirmąjį konstrukcinį darbą, pagrįstą aukštąja matematika. Buvau įvertintas ir gavau elektromechaniko inžinieriaus diplomą.

Įsidarbinau Kaune, respublikiniame Malūnų pramonės treste, paskyrė vyriausiojo energetiko pareigas, neužilgo pradėjau dėstyti ir KPI Elektromechanikos fakultete.

Plečiantis elektrifikacijai, atsirado poreikis elektrifikuoti malūnus (iki tol juose naudojo skysto kuro variklius). Tada per trejus metus privačiai parengiau kelių malūnų elektrifikavimo projektus, kurie buvo įgyvendinti. Dirbant treste man įtaką darė Maisto pramonės ministras E. Bilevičius.

Žemės ūkio statybos projektavimo instituto projekto vyriausiasis inžinierius, kurso draugas V. Tervydis pakvietė šioje įstaigoje eiti antraeiles projektuotojo pareigas. Pagal paskyras čia ir rengiau žemės ūkio objektų elektrifikavimo projektus.

Turėjau galimybę dirbti malūnų tresto vyriausiuoju inžinieriumi, tačiau būtų reikėję keisti specialybę, o to aš nenorėjau. Po trejų metų trestą reorganizavo į ministerijos padalinį ir perkėlė į Vilnių. Dėl šeimyninės padėties ir mokslinio darbo perspektyvų aš pasilikau Kaune. Nuolatinį darbą gavau Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Jame dirbau per šešerius metus, ėjau projektų vyriausiojo elektriko pareigas. Per tą laiką teko parengti ir vadovauti apie 550 įvairių žemės ūkio objektų elektrifikacijos projektams, iš kurių stambesnės grupės tokios: aukštųjų mokyklų, mokslinio tyrimo institutų, technikumų, MMS, MTS, RTS objektai ir jų kompleksai. Iš jų rengiau LŽŪU gamybinių padalinių ir Centrinių rūmų kairiojo fligelio elektrifikacijos projektus.

Nuo darbo šiame projektavimo institute pradžios prasidėjo mano veiklos intensyvus laikotarpis. Sukūriau kelis išradimus (pirmąjį Maskvoje pripažino 1958 m.), tais pačiais metais pradėjau rašyti straipsnius, o nuo 1960 m. pradėjau rašyti knygas ir skaityti viešas paskaitas. 1960 m. buvau paskirtas prie KPI, kad neatsitraukdamas nuo gamybos rašyčiau kandidato disertaciją. Disertaciją parengiau ir apgyniau Minsko politechnikos institute metais anksčiau nei planuota. Minske teko gintis todėl, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo nei vieno habilituoto daktaro arba profesoriaus elektriko. Kad disertacijos žinias galėčiau panaudoti gamyboje, 1961 m. buvau priimtas į KPI Mokslinio tyrimo sektorių eiti jaunesniojo mokslinio bendradarbio antraeiles pareigas. Čia dirbant du mano užbaigti moksliniai darbai buvo įregistruoti Maskvos valstybinės registracijos, padariau kelis išradimus pagal savo darbo temą, Vilniuje atspausdinta pirmoji mokslinė knyga. Plačiai įsitraukiau į visuomeninę veiklą Išradėjų ir racionalizatorių ir Mokslinėje energetinės pramonės draugijose. Pastarojoje laimėjau penkis sąjunginius geriausio mokslinio techninio darbo konkursus, iš kurių vienas buvo apdovanotas akademiko G. Kržižanovskio premija.