Prof. Grigorijus Rozovskis
Prof. Algirdas Vaškelis

A. Prokopčikas gimė 1924 m. Kaune. Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, kuri garsėjo aukšta dėstymo kokybe.

Po karo jis studijavo chemiją Kauno universiteto Technologijos fakultete, kur 1946 m. pradėjo dirbti Fizikinės chemijos katedros vyr. laborantu. 1948 m. baigęs universitetą dirbo jame iš pradžių asistentu, vėliau – vyr. dėstytoju (reorganizavus Kauno universitetą, Kauno politechnikos institute nuo 1950 m.). Čia jis atliko savo pirmuosius mokslinius darbus, kuriuos apibendrino kandidatinėje disertacijoje (1952 m.). Jo darbo vadovas buvo vienas žymiausių to meto Lietuvos chemikų prof. Jonas Janickis, mokslus baigęs ir mokslinį darbą pradėjęs prieškario Vokietijoje.

1953 m. Arianas Prokopčikas kviečiamas dirbti į Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institutą Vilniuje direktoriaus pavaduotoju ir instituto Neorganinės chemijos laboratorijos vadovu. Naujasis vadovas visų pirma jauniems laboratorijos specialistams, kurie anksčiau vykdė atsitiktinius tyrimus, numatė perspektyvias (“disertabilias”) temas.

Per pirmąjį dešimtmetį A. Prokopčiko kartu su bendradarbiais institute atlikti tyrimai buvo skirti įvairių oksidatorių kataliziniam skilimui tirti. Remdamasis šiais darbais A. Prokopčikas 1964 m. apgynė daktaro (dabar atitiktų habilituoto daktaro) disertaciją. Joje tarp kitų vertingų duomenų buvo pateikti jo su bendradarbiais jau publikuoti “egzotiško” trivalenčio vario junginių tyrimų rezultatai. A. Prokopčiką galima laikyti šių neįprasto oksidacijos laipsnio, tada mažai žinomų vario junginių tyrimų Sovietų Sąjungoje pradininku.

Už 1959-1980 m. paskelbtų darbų apie trivalenčio vario junginių chemiją ciklą prof. A. Prokopčikui (kartu su G. Rozovskiu) 1983 m. suteikta Lietuvos valstybinė premija chemijos mokslų srityje. Didelė praktinė tokių junginių tyrimų reikšmė paaiškėjo po 1987 m., kai šveicarų mokslininkai atrado plačiai pagarsėjusį pasaulyje aukštatemperatūrį superlaidumą ir pasirodė, kad būtinas tų superlaidininkų komponentas yra trivalenčio vario junginiai.

Kai instituto darbų tematika buvo susiaurinta – liko tik metalinių dangų gavimo tyrimai, 1965 m. A. Prokopčiko laboratorija tapo metalocheminių dangų tyrimo laboratorija. Šiuo trečiu savo mokslinės veiklos periodu jis kartu su bendradarbiais tiria reduktorių, kurie naudojami cheminės metalizacijos procesuose, katalizinę oksidaciją, metalų nusodinimą cheminiu būdu bei dielektrikų metalizaciją. Verta paminėti vieną iš paskutiniųjų šios srities disertacijų, kuriai vadovavo prof. A. Prokopčikas – aspiranto M. Baranausko darbą, kuriame nagrinėjamas elektrai laidžių vario sulfidų sluoksnių formavimosi ant plastikų paviršiaus mechanizmas. Šio darbo teoriniai rezultatai buvo labai svarbus indėlis Chemijos institute kuriant originalius plastikų metalizavimo technologinius procesus, kurie neturi tiesioginių analogų Vakarų šalyse. Todėl dvi naujos elektrocheminio plastikų metalizavimo technologijos, kai taikomi ploni metalų sulfidų sluoksniai, 1993 ir 1999 m. buvo instituto parduotos Vakarų firmoms pagal licenciją.

Kalbant apie A. Prokopčiko mokslinę veiklą (jis paskelbė per 150 mokslinių darbų), verta pažymėti, kad pokario metais jis pirmas iš Vilniaus chemikų pradėjo skelbti tyrimų rezultatus moksliniuose žurnaluose už Lietuvos ribų.

1968 m. A. Prokopčikui buvo suteiktas profesoriaus vardas, o 1972 m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, ilgai buvo šios akademijos Chemijos ir biologijos mokslų skyriaus akademiko-sekretoriaus pavaduotoju. Svarbus ir nuolatinio dėmesio reikalavo visuomeninis darbas “Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų” redakcijoje. Kai 1990 m. buvo pradėtas leisti mokslinis žurnalas “Chemija”, A. Prokopčikas buvo jo redkolegijos pirmininkas, o nuo 1994 m. – pirmininko pavaduotojas.

Prof. A. Prokopčiką galima laikyti mokslinės mokyklos įkūrėju ir vadovu, nes iš 25 jo disertantų bei kitų bendradarbių, laikančių jį savo mokytoju, 5 (P. Norkus, G. Rozovskis, A. Vaškelis, A. Sadūnas, A. Kazragis) tapo profesoriais, vienas jų – Lietuvos MA akademiku. A. Prokopčiko mokiniai jau turi savo mokinių, sėkmingai apgynusių disertacijas. Atsirado jau šios mokyklos naujos kartos habilituoti daktarai: Z. Jusys ir E. Norkus.

Ne vieną dešimtmetį stebėdami Arianą Prokopčiką, artimiausi jo mokiniai susikūrė mokslinio vadovo įvaizdį. Be sugebėjimo vadovauti sprendžiant mokslines problemas ir profesionalumo savo srityje, A. Prokopčikas yra ir puikios humanitarinės erudicijos. Domėjimasis literatūra, filosofija, tapyba, aukšta bendra kultūra suformavo įdomų, tolerantišką žmogų ir plačios mąstysenos mokslininką.