Prieš porą dešimtmečių važiuodamas vieškeliu Kulva-Kaunas nustebau: ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus dešiniojo Neries kranto apylinkių reginys, stūksojo aukštas obeliskas. Sustojome. Lietuvių ir rusų kalbomis iškalti žodžiai: “Šiose apylinkėse buv. Kulvos dvare gimė ir mirė Abraomas Kulvietis 1510? – 1545, Lietuvių kultūros veikėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius”. Kada ir kas statė šį paminklą? Kas jo autorius? Tuomet ir liko mįslė. Žinoma tik tiek, jog šis paminklas skirtas lietuvių kalbai ir pirmajai lietuviškai knygai. O ir statytas jis partizaniniu būdu. Ir anais stagnacijos metais apie šį paminklą niekas niekur neužsimindavo. Net ir “Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše” (Vilnius, 1973) šis statinys įvardytas”Kalva” ir paaiškinta, jog “manoma, kad čia palaidotas vienas lietuvių raštijos pradininkų, reformacijos bei humanizmo idėjų skelbėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Abraomas Kulvietis (apie 1510-1545)”.

“Kalva”! Kulva! Abraomas Kulvietis! Ką tai reiškia lietuvių tautai? Gal mums visa tai kur kas daugiau, negu mes manome… O gal Kulvoje mūsų pirmosios knygos jeigu ir ne pradžia, tai bent jos vidurys!?

Skaitytojui teigdami, jog Abraomas Kulvietis XVI a. pirmoje pusėje buvo vienas mokyčiausių lietuvių pasaulyje, tikriausiai nesuklysime. Gimė jis apie 1510 m. Kulvoje (dabar Jonavos rajonas). 1528-1537 m. studijavo Krokuvos, Liubevo (?), Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Kažkuriame iš šių universitetų A. Kulvietis turėjo susitikti ir iš Žemaitijos kilusį savo bendraamžį Martyną Mažvydą. Jaunuoliai galėjo ir studijuoti tame pačiame fakultete ir net tame pačiame kurse bei tapti gerais bičiuliais. Tai liudija ir faktas, jog Abraomui Kulviečiui įsteigus Vilniuje evangelikų aukštesniąją mokyklą (1539-1542) į ją dėstyti pakviečiamas ir Martynas Mažvydas (apie 1510-1563). Kažkuriame Europos universitetų užsimezgusi jaunuolių draugystė Vilniuje turėjo dar sustiprėti. Žinoma, kad Abraomo Kulviečio įsteigtoje evangelikų aukštesniojoje mokykloje Martynas Mažvydas dėstė lietuvių kalbą. Anais laikais, kada dar nebuvo lietuvių kalbos rašytinių šaltinių, dėstyti šią kalbą – tai kartu ir jos raštijos pagrindų kūrimas. Reikia manyti, kad Martynas Mažvydas taip ir darė. Remdamasis kitų kalbų pavyzdžiu rengė konspektus, numatė gramatikos formas, o paskui visą tai perteikė savo mokiniams. Visa tai ir buvo pirmosios lietuviškos knygos užuomazga, kurios pradžia – Vilniuje. Gerai mokėdamas lietuvių kalbą, kaip kad vėliau viename laiške Martynas Mažvydas prisipažino kunigaikščiui Albrechtui, ir dirbdamas Vilniuje jautėsi tvirtai. Bet 1542 m. evangeliškoji aukštesnioji mokykla Vilniuje uždaroma. Reformacijos šalininkai persekiojami. Reikia tikėti, kad prasidėjus persekiojimui Abraomas Kulvietis grįžo į savo tėviškę, likimo valiai nepalikdamas ir savo bičiulio Martyno Mažvydo.

Abraomas Kulvietis, būdamas gerokai veiklesnis už Martyną Mažvydą ir nenorėdamas, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys, kiek paviešėjęs tėviškėje išvyksta į Karaliaučių ir tampa Prūsijos valdovo kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (1490-1568) patarėju. Be šių pareigų Karaliaučiuje jis įkuria ir panašią mokyklą, kokią buvo įsteigęs ir Vilniuje. Iš šios mokyklos išaugo ir Karaliaučiaus universitetas, o Abraomas Kulvietis 1544 m. tapo šio universiteto hebrajų ir graikų kalbų profesoriumi. Tuo metu Martynas Mažvydas, gyvendamas Kulvoje, savo bičiulio Abraomo Kulviečio tėvo dvare, pasislėpęs nuo reformacijos persekiojimų, gerdamas šiltą pienuką, ramiausiai darbavosi prie lietuvių kalbos raštijos tobulinimo, kitaip tariant, rengė spaudai savo pirmąją lietuvišką knygą.

Ir štai 1545 m. pavasarį iš Karaliaučiaus jau sunkiai sirgdamas į tėviškę grįžta Abraomas Kulvietis. Po trejų nesimatymo metų bičiuliai vėl susitinka. Ir džiaugsmas, ir neviltis. Artėjančios laidotuvės ir naujai gimstanti knyga. Gulėdamas mirties patale Abraomas Kulvietis Prūsijos valdovui Albrechtui Brandenburgiečiui rašo rekomendacinį laišką: “Jūsų Šviesybe, kai gausite šį laišką, manęs jau nebebus šiame pasaulyje. Asmuo, kuris įteiks Jūsų Šviesybei šį raštą, – geras mano bičiulis – Martynas Mažvydas. Tai mokslo vyras. Jis parengė knygą Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ir Prūsijos kunigaikštystės žmonėms lietuviams, kad jie geriau pažintų Dievo žodį. Jūsų Prakilnybe, maldauju, pasirūpinkite šiuo mokytu vyru taip, kaip rūpinotės manimi, dar ir dėl to, kad ir jo, o ir Jūsų gyslomis teka tos pačios tautos kraujas… (Albrechtas Brandenburgietis buvo DLK Žygimanto Senojo sesers Sofijos sūnus. - B. A.) Tai paskutinysis Jūsų mirštančio tarno ir bičiulio prašymas. Abraomas Kulvietis. Kulva, 1545 Viešpaties metai”. Ir 35 metų Karaliaučiaus universiteto profesorius, Prūsijos valdovo patarėjas Abraomas Kulvietis 1545 m. birželio 6 d. iškeliavo amžinybės. Palaidojęs savo bičiulį Martynas Mažvydas paliko svetingąją Kulvą ir per Žemaitiją pėsčias iškeliavo į karalių miestą – Karaliaučių. Pakeliui aplankęs savo gimtąsias apylinkes įžengė į kitą valstybę, kuri jam tapo antraisiais namais.

Rekomendacinis Abraomo Kulviečio laiškas Martynui Mažvydui stebuklingai padėjo. Kunigaikštis su svečiu tikriausiai lotyniškai pasikalbėjo, nes M. Mažvydas tuomet dar vokiškai nemokėjo. Albrechtas sudarė sąlygas ir 1547 m. pasirodė Martyno Mažvydo parengtoji pirmoji lietuviška knyga “Katechismusa prasty žadei”. O dar toliau ir “Bralei, seseris, imkiet mani ir skaitikiet”…

Ir vėlesniuose Martyno Mažvydo rašytuose laiškuose kunigaikščiui Albrechtui juntama, jog tarp šių vyrų būta draugiškų ryšių. Laiškuose išryškėja M. Mažvydo nesusitvarkymas ir su savo parapijiečiais, ir materialinės paramos prašymas iš kunigaikščio. Ir tai, ką Ragainės kunigas M. Mažvydas rašė ir prašė kunigaikščio, rodo, jog juodu buvo pažįstami asmeniškai. O tą pažintį, ko gero, ir bus nulėmęs Abraomo Kulviečio rekomendacinis laiškas, kuris ir jungė šiuos tris mokytus vyrus į vieną bendros pažangos grandinę. Ir tik mūsų dienomis poeto J. Marcinkevičiaus ištarti žodžiai: “…Ko nepadarė kardas, / Tą padarys knyga ir Dievo žodis. / Ir taip pasakė ne bet kas, o buvęs / Kryžiuočių ordino magistras”, - mirtinai išgąsdino pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą.

Ir ši publikacija parašyta Martyno Mažvydo biografijos “Baltosios dėmės” (1542-1545) pagrindu. Manau, kad ši hipotezė turėtų sulaukti ne tik skaitytojų susidomėjimo, bet ir diskusijų.