Apie ką byloja senieji antspaudai (2) Pradžia Nr. 7

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Tęsiame pokalbį su XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo dalyviu, Lietuvos istorijos instituto direktoriumi doc. Edmundu RIMŠA, kurio šiemet išėjęs mokslinis veikalas “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai” gerokai praplečia mūsų žinias apie sfragistiką. Šis veikalas, - teigia istorikas Edvardas Gudavičius, - lietuviškąją sfragistiką išveda į tarptautinį šios tyrinėjimų srities lygmenį.

Pietų kraštuose antspaudams naudoti metalai

Antspaudų gamybai naudotos labai įvairios medžiagos - švinas, auksas, sidabras. Popiežiai visą laiką darė švinines, auksines bules, kurių vienoje pusėje buvo popiežiaus vardas, kitoje – šv. Petro ir šv. Pauliaus atvaizdai. O Lietuvoje pagrindinė antspaudų medžiaga buvo vaškas - nuo seniausių laikų iki XVII a.

Tai atsilikimo požymis?

Ne, visoje Europoje valdovai naudojo vašką. Labai retai buvo naudojami metalai, pvz., auksas (auksinė bulė). Dažniausiai tai būdavo dvipusis antspaudas, įspaudžiamas tam tikromis replėmis.

Norint metale įspausti antspaudą, reikėdavo ir jėgos.

Naudotos įvairios priemonės. Nedidelius antspaudus įspausdavo replėmis, o didelius įkaldavo kaip monetą. Buvo matrica arba spaudas apačioje, ant jos padėdavo švininę ar kito metalo plokštelę, o iš viršaus būdavo dedamas kitas spaudas. Iš viršaus kūjuku kaldavo - visai kaip monetą gaminant. Popiežiai turėdavo net plaktukus bulėms įkalti - “bulatorium”. Kiti turėjo ir tam tikrų iš abiejų pusių susukamų suveržimo priemonių. Jų yra įvairiausių, bet Europoje pastarųjų nėra daug. Labiausiai bulės buvo paplitusios Bizantijoje ir Senosios Rusios kultūroje. Rytų kraštuose švininių antspaudėlių arba bulių, kaip mes dabar jas vadiname, buvo labai daug - kitokių ir nenaudojo.

Vaškiniai antspaudai Rusijoje atsirado vėliau. Akad. Valentinas Janinas yra paskelbęs dvitomį veikalą “Senosios Rusios aktų antspaudai”, jame pateikiami antspaudai iki XV a. Tame veikale rasime tik bules, t.y. švininius antspaudus.

Matyt, galime pakalbėti apie tam tikrą tų bulių gradaciją, reikšmingumo ar kokybės skirtumą? Yra auksinė bulė, yra švininė. Popiežiškojo mosto padarinys, bet, matyt, skirtingos vertės? Pagaliau vaškinius antspaudus palyginus su švininiais - ar čia tam tikru požiūriu nebuvo kokybės skirtumų?

Tai ne visai atsitiktiniai dalykai. Matote, gal Vatikane ar kituose pietų kraštuose tų vaško antspaudų būtų ir gerokai daugiau, bet ten pernelyg šiltas klimatas. Vaškas labiausiai paplito nuo Alpių į šiaurę, kur klimatas vėsesnis. Karšto klimato kraštuose vaškas mažai naudotas. Ten dar sutinkamas vadinamasis Maltos antspaudas (vokiečiai sako “Malta Siegel”), kuris būdavo gaminamas iš tam tikros rūšies molio. Beje, vokiečiai antspaudo terminą perėmė iš lotyniško “Sigilium” - tai reiškė ženklą, atvaizdą.

Taigi nesistebėkime, kad pietų kraštuose labiau plito metalai. Bizantiškąją kultūrą po krikšto perimant Kijevo Rusiai, ten įsigalėjo ir bizantiški antspaudai. Nors Romos popiežiai naudojo bules, bet visi Europos karaliai jau naudojo vašką. Ši tradicija išplito ir Lietuvoje, tuo labiau, kad vaško čia nestigo - pusę Europos aprūpindavome vašku. Tai mūsų pagrindinė eksporto prekė iš Vilniaus, Polocko, Bresto ir daugelio kitų miestų. skaitant Rygos aktus matyti, kad daugiausia konfliktų, nesusipratimų ir bylų tarp LDK ir Rygos miesto kildavo būtent dėl vaško ir jo kokybės, apgavysčių ir pan.

Vašką antspaudui reikėdavo gerai paruošti

O, tai ištisa ir speciali technologija. Vaško antspaudus atspausti nėra taip jau paprasta. Senoji atspaudimo technologija labai sudėtinga. Juk antspaudą sudaro dvi dalys: išorinis kiautas, kuris apsaugo patį antspaudą, ir specialiai antspaudui paruoštas vaškas. Naudoti įvairių formų kiautai, o juos gamindavo iš mažiau išvalyto geltono vaško, sumaišyto su kreida, gipsu, kad kiautas būtų tvirtesnis. Antspaudui naudotas vaškas buvo labai gerai nudažytas ir sumaišytas su sakais, terpentinu ir kitomis medžiagomis. Iš pradžių tekdavo tą vašką įmaigyti į spaudą ir jau su spaudu spausdavo į kiautą. Įsivaizduokite Vytauto laikų majestotinį antspaudą - jo skersmuo 100 mm. Pabandykite įspausti kad ir į gerai išmaigytą vašką tokį antspaudą. Tuo metu imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio antspaudas buvo 140 mm, karaliaus Jogailos - 122 mm skersmens. Kaip matyti, tų antspaudų dydžiai priklausė nuo antspaudo savininko visuomeninės ir politinės gradacijos. Specialūs žmonės raštinėse sugebėdavo tuos antspaudus atspausti. Vėlesniais laikais, kai antspaudų dydžiai sumažėjo, juos buvo paprasčiau padaryti: įliedavo į kiautą ploną vaško sluoksnį ir į jį įspausdavo.

Jeigu neprieštarausite, šiek tiek pasukime į lingvistines lankas. Truputį glumina pati sąvoka “antspaudas”, tiksliau pateikiama sąvokos reikšmė. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (1993 m.) tuo pačiu žodžiu vadinamas tiek įrankis tam tikram ženklui įspausti, tiek ir tuo įrankiu įspaustas ženklas, nors tai ir labai skirtingi dalykai. Pernelyg didelė galimybė nesusišnekėti.

Mes įpratę žodį “antspaudas” vartoti norėdami pavadinti tai, kas atspausta. O pati priemonė tą antspaudą daryti - tai spaudas. Esame susitarę šitaip tas sąvokas skirti.

Kad nesuklaidintų žodynas

Atspaudas - bendresnis žodis. Kartais galima pasakyti, jog turime tušinį atspaudą, tarkime, atspaustą violetiniu tušu. Bet galima pasakyti, jog tai yra antspaudas. Šnekamojoje kalboje šios dvi sąvokos neskiriamos. Ir ne vien Lietuvoje antspaudu vadinamas ir spaudas, ir tai, kas juo atspausta. Lenkijoje vadina “pieczęc”, Vokietijoje - “Siegel”, Rusijoje - “pečatj”.

Mokslinėje spaudoje tuos dalykus skiriame, nes taikomi visai kitokie tyrimo metodai. Prisiminkime, spaudas metalinis, rankena medinė ir t. t., o antspaudas – vaško, lako, tušo ir pan. Pagaliau svarbu ir chronologija: sakysime, valdovų spaudo ir antspaudo skirtumas gali būti daugiausia 50 metų. Tarkime, Vytautas valdė nuo 1392 iki 1430 metų. Jo majestotinis spaudas atsiranda 1407 m. ir naudotas iki 1430 m., bet yra miestų antspaudai, kurie savo viduramžių spaudus naudojo iki XX a., pavyzdžiui, Gdanskas. Jo spaudas pagamintas maždaug 1400 m., ir išliko iki 1923 metų. Specialiu Gdansko savivaldybės senato sprendimu buvo patvirtinta, jog ir toliau jis galios tik žymiausiems arba garbės dokumentams, paprastai pergamentiniams, antspauduoti ir pan. Toks spaudas tampa unikalia retenybe, jo ir apsauga kita. Jis dažnai yra sidabrinis. Senieji spaudai turi gana giliai įrėžtą legendą, spaudo turėtojo herbą ar kitą simbolį, skirti spausti į vašką, vėliau į laką. Kai kurie tų senųjų gotikos laikų spaudų naudojami ir mūsų, kompiuterių amžiuje.

Senaisiais spaudais jų savininkai – miestai, vienuolynai ir kt. - labai didžiuodavosi.

Savotiškai taip. Lietuvoje tokių senų išlikusių spaudų neturime. Mūsų miestai patekdavo iš vieno karo į kitą, pagaliau ir tokių didelių miestų, kaip Vakarų Europoje, nebuvo. Be to, mūsų miestai daugiausia buvo mediniai, dažnų gaisrų siaubiami. Pakanka pavartyti Vlado Drėmos knygą “Dingęs Vilnius”. Suskaičiuota apie 30 didelių gaisrų, jau neįskaitant mažų, kurie siaubė Lietuvos sostinę, todėl mūsų seniausios vertybės neišliko. Yra mūsų miestų, kurie savo spaudus naudojo iki 200 metų, bet vėliau jie dingo. Ypač daug spaudų prarasta XVII a. vid., kai Vilnių buvo užėmusi Maskvos didžiojo kunigaikščio Aleksėjaus Michailovičiaus kariuomenė. Beveik kiekvienas miestas po karo gamindavosi naują spaudą, nes senasis paprastai neišlikdavo. Degė miestai, rotušės, archyvai, kiti specialiai būdavo naikinami. Jeigu spaudai būdavo pagaminti iš sidabro ar kito tauraus metalo, tai jį perlydydavo, panaudodavo kitiems tikslams. Sidabrinius spaudus turėjo Lietuvos valdovai, Vilniaus magistratas, brolijos, bet jie Lietuvoje neišliko. Vieni pateko į Maskvą, kiti – į Lenkijos archyvus ir muziejus.

Prisiminkime Mindaugo antspaudą

Antspaudo viduryje paprastai vaizduojamas valdovas, valstybės herbas (jeigu valstybės antspaudas) arba miesto simbolis. O legenda - tai yra kas aplink parašyta. Joje rašoma, kam tas antspaudas priklauso. Pvz., lotyniškas užrašas “Sigillum civitatis Vilnensis” reiškia Vilniaus miesto antspaudas. Tai štai 1255 m. majestotiniame Mindaugo antspaude, kuris išlikęs, tos legendos kaip tik ir nėra. Vaizduojamas soste sėdintis valdovas, su skeptru, valdžios obuoliu, karūna. Viskas kaip reikiant, tačiau legendos nėra.

Yra kitas, teisingiau - tariamas Mindaugo antspaudas. Jeigu jame yra raidė M, tai keista matyti kryžių po raide. Kryžius paprastai būna viršuje. Tada tą raidę tektų skaityti kaip W, su kryžiumi vidurinėje raidės dalyje. Kirilica yra įrašas, kurį galima skaityti kaip “Mingdov”.

Švino maras nežino gailesčio

Tačiau įsivaizduokite, kad tas N. Lichačiovo Mindaugui priskirtasis antspaudėlis tėra 15 mm skersmens. Mano supratimu, tai greičiausiai yra plomba, kuriomis paprastai būdavo antspauduojamos prekės didmeninėje prekyboje. Pvz., rietimai gelumbės būdavo antspauduojami - žymuo, kad prekės nepaliestos, pristatytos saugiai. Tokių švininių plombų, naudotų prekyboje, randama ganėtinai daug. Blogiausia, kad nėra kitų aiškių valdžią rodančių požymių. Net ir vardas “Mindaugas” mums ne kažin ką pasako. Tai tik vardas. Anais laikais daug svarbiau buvo pasakyti karalius, kunigaikštis Mindaugas, nes asmenų, šio vardo turėtojų, yra daug. Žinomas Kernavės pirklys Mindaugas, kuris Rygos skolų knygose minimas XIV a. O tas įrašas, kuris šiuo atveju mums rūpi, galėtų būti ir XIII a., ir XV a. - datuoti pagal įrašą neįmanoma.

XV a. tas ženklas, kurį bandoma priskirti Mindaugui, yra lenkiškas Syrokomlės herbas, kurį Lietuva priėmė 1413 m. Horodlės akto metu. Taigi ši plomba, kurią dabar naudoja daug Mindaugo organizacijų ir draugijų, yra labiau abejotina, negu tas majestotinis antspaudas, kuris išlikęs prie dokumento. Pirmiausia nėra titulo. Turime daugybę viduramžių antspaudų, kuriuose asmens vardas trumpinamas iki kelių raidžių, o jau titulas - pagrindas. Jeigu būtų uždėtas bent koks papildomas ženklas - mitra ar karūnėlė - būtų visai kitas dalykas. O dabar tėra ženklas ir kitoje pusėje trijų eilučių įrašas (sunkiai įskaitomas).

O kokiais argumentais tada vadovavosi N. Lichačiovas, tą antspaudą priskirdamas Mindaugui?

Jis perskaitė “Mingdov” ir jam Mindaugas tėra tik Lietuvoje. Parašė tais laikais labai įdomų straipsnį. N. Lichačiovo išvadas vėliau perėmė istorikas Vladimiras Pašuta, rašydamas veikalą “Lietuvos valstybės susidarymas”. Prof. Edvardas Gudavičius tą antspaudą mini knygoje “Kryžiaus karai Pabaltijy”.

Visais atvejais tą antspaudą reikėtų dar labai gerai patikrinti.

Ką reiškia “gerai patikrinti”? Kaip šiuo atveju siūlytumėte veikti?

Pirmiausia reikėtų atlikti cheminį antspaudo datavimą. Tačiau švinas taip sunykęs ir jo reikėtų tiek paimti, kad iš to antspaudo ne kažin kas liktų, be to, šiems dalykams datuoti laikai netolimi, tad gali būti pernelyg didelė paklaida. Pagaliau tai padaryti nėra lengva, nes tas antspaudas, rastas kasinėjant Novgorodą, saugomas Rusijoje - Ermitaže.

Antrasis kelias – užsienio archyvuose ieškoti daugiau tokiu antspaudu antspauduotų dokumentų.

O dėl majestotinio Mindaugo antspaudo, kuris yra Slaptajame Karaliaučiaus archyve Vokietijoje?

Ten tas dokumentas išlikęs, bet, kaip minėjau, antspaudo legenda sugadinta, lyg nutrupinta. Dėl to dalis tyrinėtojų mano, jog ir dokumentas sufalsifikuotas. Antspaudas 90 mm skersmens, kaip ir kitų to meto Europos valdovų. Bent jau Danijos karalių buvo tokio dydžio antspaudai.