Ką reiškia seniausiai šalyje - Vilniaus universiteto bibliotekai Danieliaus Kleino “Gramatika”? Juk fonduose turite sukaupę 180 tūkst. senų ir labai retų knygų.

Man atrodo, kad mums Danieliaus Kleino knyga - tai lietuvių kalbos pradžia, kuri užfiksuota popieriuje. O kas yra mums lietuvių kalba? Pagrindinis skiriamasis mūsų tautos bruožas, pasauliui bylojantis, kad esame sena ir garbingos kultūros tauta. Ir tai ne vien Lietuvai svarbu. Šia Danieliaus Kleino knyga mes dar kartą primename, jog savo kalbą išsaugojome nuo senų senovės, o XVII a. vid. jau turėjome išspausdinę ir savo kalbos gramatiką. Ar labai daug kitų Senojo žemyno tautų galėtų tokiu dalyku pasididžiuoti?

Štai kas mūsų bibliotekai ir mums visiems yra ši knyga.

Ar daug čia mes rūpime Europai, užsiėmusiai savais reikalais? Tad ar ne per dažnai ir mes, kaip nesubrendę vaikai, apeliuojame į Europą?

Gal nelabai kam rūpime ir Lietuvoje - mintyje turiu bibliotekas, su knyga ir žmonėmis dirbančius darbuotojus. Štai ir į šį renginį bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje, kurį pavadinome iškilmėmis, susirinko ne tiek jau ir daug kviestų žmonių. Kur intelektualai, kuriems pirmiausia juk ir turi rūpėti knygos ir tautos dvasinės kultūros likimas? O juk šis renginys vertas dėmesio.

Matau atėjusį buvusį ilgametį VU rektorių prof. Joną Kubilių - jis ateina į daugelį svarbiausių universiteto renginių. Matau Kauno apskrities viešosios bibliotekos kelis darbuotojus, mūsų akademinės bendruomenės narius, pačias VU bibliotekos darbuotojas. O kur Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos institutų darbuotojai, nejaugi visi jie taip užsiėmę, kad negalėjo ateiti į tokį reikšmingą ne vien akademinei bendruomenei renginį? O gal nesuvokiama šio įvykio reikšmė?

Taigi. Kadangi dažniausiai vertiname iš savo pozicijų, tai ir aš sakau: jeigu daugiau ir nieko nepadarysiu, dirbdama šioje bibliotekoje, vis viena mes jau sugebėjome atlikti vieną didelį darbą - įgyti savo bibliotekai Danieliaus Kleino “Gramatiką”. Manau, kad tai reikšmingiausias mano profesinės veiklos rezultatas per visus 36 darbo universiteto bibliotekoje metus.

Jūsų pirmtakas ir mokytojas, buvęs ilgametis VU bibliotekos direktorius prof. Levas Vladimirovas sugebėjo pasiekti, kad iš Odesos viešosios bibliotekos į šią biblioteką atkeliautų Martyno Mažvydo “Katekizmas”. Kai VU bibliotekai vadovaujate Jūs, toje bibliotekoje dabar atsiranda Danieliaus Kleino “Gramatika”. Savaime peršasi šitokie sugretinimai.

Tai ir yra bibliotekininko gyvenimo visa prasmė. Manau, jog kiekvienas bibliotekininkas turi siekti, kad vertingiausios knygos patektų į jo biblioteką – šitaip įsivaizduoju savo specialybės žmonių darbą.

Kokia yra mūsų dienų bibliotekininkų savijauta? Jaučiatės esą sielų vadovai, o gal aukos, kai visuomenė, išsiveržusi iš vieno būvio, nepatenka į kitą?

Manau, kad bibliotekose liko dirbti tie, kurie jaučiasi galį būti žmonių sielos vadovai. Kurie nesijautė, - išėjo. Likusieji dirba iš pašaukimo, kaip kartais sakau, plaukiantys ant debesėlio. Jiems atrodo, kad knyga žmogaus gyvenime yra svarbiausias dalykas. Šiandien VU rektorius prof. Rolandas Pavilionis taikliai pastebėjo: jeigu vietoj kompiuterio kartais mūsų vaikų mokyklų bibliotekoms padovanotume kelias dešimtis knygų, tai jos galėtų padėti išauklėti gal ir ne vieną žmonių kartą. Knygos – galėtų, o kompiuteris – labai abejotina. Manau, kad tai puiki mintis.

Mintis puiki, tačiau kaip, šiek tiek polemizuojant su gerb. Rektoriumi, padaryti, kad tarp knygos ir kompiuterio nebūtų priešpriešos? Kaip susieti kompiuterį, internetą ir knygą? Gal tada būtų dar geresnis rezultatas?

Teisingai, tačiau knyga turėtų spindėti tos piramides viršūnėje.

Ko reikia, kad spindėtų?

Mus smukdo nuolatinis pinigų stygius. Išleidžiama daugybė gerų knygų, tačiau jos nepasiekia bibliotekų. Visuomenė ateityje tai skaudžiai pajus.

Būsimosios kartos stebėsis, kad nepriklausomybę paskelbusi Lietuva XXI a. prieangyje pasižymėjo puikiai išleistomis knygomis ir merdėjusiomis bibliotekomis. Tos knygos bibliotekų nepasiekdavo. Šalyje buvo puikių leidėjų, bet neatsirado, kas būtų rėmęs bibliotekas. Kas mes tokie buvome ir koks kataklizmas mus ištiko? Ką apie mūsų kartą galės pasakyti mūsų įpėdiniai ir ainiai, jeigu mes jiems nesugebėsime palikti knygų apie mus pačius?

Juk ir apie XVII a. savo gentainius, jų kalbą kažin ką šiandien žinotume ir galėtume pasakyti, jeigu ne Danieliaus Kleino ir kitų to meto autorių raštai, knygos ir tuose spaudiniuose įamžintos jų mintys. Tuose raštuose mūsų kalbos istorija. Jeigu rašytinės kalbos istorijos neturėtume, ką apskritai apie lietuvių kalbą įstengtume pasakyti? Tik tiek, kad buvo sena kalba.

Tačiau galime pasiguosti bent tuo, kad mūsų ainiai gal ras progą pasidžiaugti, jog baigiantis antrajam tūkstantmečiui, per patį bibliotekų sunkmetį, mūsų kartos žmonėms buvo lemta savo seniausiai bibliotekai įgyti pirmąją lietuvišką gramatiką. Ne kiekvienos kartos bibliotekininkams tenka tokia laimė. Ačiū Jums.