Prof. Ona Voverienė

Age Meyer’is Benedictsen’as (1866-1927) - Danijos istorikas, etnologas ir humanistas, praeito šimtmečio pabaigoje (manoma, paskatintas žymaus kalbininko Fortunatovo) keletą kartų lankėsi Lietuvoje, susipažino su Lietuvos kultūra ir istorija, to meto lietuviais inteligentais – Kriaučiūnų šeima Plokščiuose, Vincu Krėve, Liudu Gira, Sofija Čiurlioniene, Georgu Juliumi Sauerweinu ir kt., pamilo Lietuvą ir parašė knygą apie ją “Lietuva. Bundanti tauta. Lietuvos kultūros vaizdai”. Ji buvo išleista Kopenhagoje 1895 m.

Knygoje A. Meyer’is Benedictsen’as garsiai ir nedviprasmiškai priminė visam pasauliui, kad yra tokia Lietuva, tolima ir pavergta tauta, kuri savo kultūra ir tautinėmis vertybėmis nusipelno būti nepriklausoma ir priešintis neteisybei.

1924 m. taip pat Kopenhagoje pasirodė jos angliškasis leidimas “Lietuva. Bundanti tauta. Studija apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį” (“Lithuania. The Awakening of a Nation. A Study of the Past and Present of the Lithunian People”). Ir tik 1997 m. doc. L. Pažūsio paskatinta jo mokinė Skirmantė Ramanauskaitė knygą išvertė iš anglų kalbos į lietuvių (su danišku originalu palygino Daiva Novikaitė), ir leidykla “Tyto alba” ją išleido.

Turėjo praeiti dar dveji metai, kad knyga būtų “atrasta” Lietuvos knygynuose p. Gražinos Tulevičienės, perskaityta jos šeimos ir jos vyro Vytauto Tulevičiaus, Vytautų klubo prezidento, ir įgytų naują kvėpavimą. Kaip jis pats prisipažino, jam knyga paliko “stulbinantį ir neišdildomą įspūdį”. Jį sužavėjo A. Meyer’io Benedictsen’o “meilė Lietuvos gamtai, pavergtiems jos žmonėms, lietuvių kalbai, tautosakai, etnografijai, istorijai, gilus lietuvių gyvenimo būdo pažinimas, lietuvių charakterio bruožų atskleidimas”.

Vėliau sekė derybos su Lietuvos ir Danijos draugija ir Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje – pasiūlymas organizuoti mokslinę konferenciją bei knygos “Lietuva. Bundanti tauta” pristatymą buvo sutiktas geranoriškai ir entuziastingai.

Nors knyga tada, dar praeito šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio pradžioje, ir nebuvo išversta į lietuvių kalbą, o buvo prieinama tik nedidelei Lietuvos inteligentų saujelei, mokėjusiai anglų kalbą, manoma, kad per juos knygai teko reikšmingas vaidmuo lietuvių tautos laisvėjimo procese.

Knyga, tarsi parašyta šiandien, yra aktuali ir dabar. Štai kaip tada A. Meyer’is Benedictsen’as apibūdino Lietuvos situaciją: “Į lietuvių tautos gyvenimą geležinkeliais ir garlaiviais braunasi aplinkinis gyvenimas, žmonės viską mato ir girdi, bet visiškai nesugeba suprasti ir teisingai pasirinkti (...); seni įpročiai ir papročiai nyksta, tiktai grubumo ir girtavimo nemąžta. Jie užmiršta savo liaudies dainas ir traukia kvailas ir nešvankias dainuškas”.

Argi nepanašus Lietuvos gyvenimas dabar? Tik gal geležinkelius ir garlaivius pakeitė lėktuvai.

Danijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje Per’as Carlsen’as dėkojo konferencijos organizatoriams ir A. Meyer’io Benedictsen’o anūkėms, atvykusioms į konferenciją, už gražų renginį ir pastebėjo, kad A. Meyer’is Benedictsen’as buvo nenuilstantis tyrinėtojas, daug keliavęs ir kovojęs už mažų pavergtų tautų laisvę. Tačiau jo nėra paminėta “Danijos enciklopedijoje”, jo darbai užmiršti. Išsaugoti tik jo darbai apie Lietuvą ir Armėniją, šeima išsaugojo laiškus, straipsnius, dalis jų publikuota, dalis taip ir liko rankraščiuose. Ambasadorius teigė, kad jam malonu, jog Lietuvoje pagerbtas jo kraštietis, ir išreiškė viltį, kad ši konferencija ir tolesni A. Meyer’io Benedictsen’o kūrybos tyrinėjimai bus dar vienas kultūros tiltas, jungiantis Lietuvą su Danija.

A. Meyer’io Benedictsen’o anūkė Charlotte Seyer Andersen nuširdžiai dėkojo už pakvietimą dalyvauti konferencijoje ir pagarbą jos seneliui. Ji kalbėjo: “Nuostabu, kad žmonės Lietuvoje taip gerbia A. Meyer’į Benedictsen’ą, kuris tos garbės nesulaukė Danijoje, taip ir mirė nežinomas”.

Ji ir jos sesuo Irena senelio nepažinojo. Tačiau jis šeimoje buvo legenda ir apie jį buvo daug kalbama. Ji papasakojo apie šeimos gyvenimą Jutlandijoje, rodė šeimos nuotraukas.

Lietuvos-Danijos draugijos pirmininkė dr. Svetlana Steponavičienė charakterizavo A. Meyer’į Benedictsen’ą kaip pranašą, prieš šimtą metų išpranašavusį Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir Lietuvos bei Skandinavijos šalių suartėjimą. Jo didžioji meilė buvo Islandija. Jo motina buvo islandė. Jis daug prisidėjo prie Islandijos nepriklausomybės atgavimo. Po Islandijos buvo Lietuva. Jo meilė jungė abi šalis. Jis jose įžiūrėjo daug bendro. Praėjus šimtmečiui Islandija buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę.

Draugiški ryšiai sieja Lietuvą su Islandija ir su Danija. Visų pirma knyga “Lietuva. Bundanti tauta”, parašyta prieš šimtmetį. Vydevangas – Bendictsen’ų šeimos namai, kuriuose yra daug lietuviškų daiktų, pirmasis knygos “Lietuva. Bundanti tauta. Lietuvos kultūros vaizdai” leidinys 1835 metais. Tysene, netoli Vydevango pastatytas lietuviškas kryžius su Vyčiu ir Gedimino stulpais, kurį prižiūri Danijos karininkai ir kareiviai. Vyborge dislokuotas Princo pulkas, kuriame stažuojasi Lietuvos kariai. Jame tarnavo ir Valteris Normantas, žuvęs Bosnijoje. Jo atminimas gerbiamas ir saugomas Danijoje.

Prof. S. Skrodenis pažymėjo, kad A. Meyer’io Benedictsen’o vardas į Lietuvą grįžo dar 1996 m., kai Plokščiuose buvo organizuotas seminaras, skirtas to krašto šviesuoliams Kriaučiūnams ir suomės rašytojos Mailos Talvijo-Mikkolos atminimui.

Dr. L. Pažūsiui knyga “Lietuva. Bundanti tauta” – tai unikali istorinė ir etnografinė studija apie Lietuvą, parašyta su didele meile ir nuoširdžiai.

Istorikui V. Mažeikai – tai danų tiltas į Lietuvą ir Lietuvos tiltas į pasaulį.

Kalbėdama knygos vertėja Skirmantė Ramanauskaitė ypač akcentavo, kad “Benedictsen’as gynė mažų tautų teisę išlaikyti visuomeninę savastį ir siekti nepriklausomybės”. Kiekviena tauta turi teisę gyventi savo gyvenimą, nes kiekviena tauta yra unikali, su nepakartojama kultūra ir psichologinėmis savybėmis”.

Prof. Eleną Bukelienę A. Meyer’io Benedictsen’o knygoje sužavėjo “išskirtinis dėmesys mažų pavergtų tautų likimui, geras pasirengimas ir mokslinis objektyvumas: analizė paremta stebėjimo faktais ir pačių lietuvių veikalais. Objektyviam, kritiškam vertinimui netrukdanti suinteresuoto lietuvių tautos gynėjo pozicija, dėmesio sutelkimas į esminius dalykus – dvasinę tautos kultūrą, kūrybą, papročius, religiją, istorinį patyrimą, mentalitetą, įtikinami psichologiniai, moraliniai (tiek teigiami, tiek neigiami) tautos savitumo argumentai ir t.t.”.

Konferencijoje kalbėjo akad. Zigmas Zinkevičius, Baltoskandijos akademijos direktorius Silvestras Gaižiūnas, A. Benedictsen’o anūkė p. Irena Benedictsen, prof. Vacys Milius, filologijos dr. Saulė Matulevičienė, kiti dalyviai.

Tarsi apibendrindamas visų konferencijos dalyvių mintis vienas iš organizatorių Vytautas Tulevičius tarė: “Mes tikime, kad po 10 ar daugiau metų, mes, lietuviai, žvelgsime į Lietuvą su tokia pat meile, kaip ir A. Benedictsen’as. Dabar reikia budinti ne tik Lietuvą, bet ir Daniją, ir visų pirma Danijos universitetą, kad jis pripažintų vieną ryškiausių savo sūnų A. Meyer’į Benedictsen’ą”.

Konferencija buvo puikiai organizuota. Aktorė Eglė Tulevičiūtė skaitė Prano Vaičaičio eiles, skirtas Lietuvai (“Yra šalis, kur upės teka...”), skambėjo Lietuvos-Danijos vaikų choro “Vieversėliai” atliekamos dainos, L. van Bethoveno “Marmotte” (“Keliautojo daina”), buvo platinama skandinavų rašytojų literatūra.

A. Meyer’io Benedictsen’o knyga “Lietuva. Bundanti tauta” neabejotinai atėjo į visų konferencijos dalyvių namus, dar ilgai žadins mintį, skatins naujus tyrinėjimus, budins, kaip ir prieš šimtmetį, lietuvių tautą. Pranašiškai ir šiandien skamba A. Meyer’io Benedictsen’o žodžiai: “Tačiau ne vienas, stebėjęs šios tautos kovą kelis pastaruosius dešimtmečius, susipažinęs su ankstesnių kartų padėtimi ir dabartine situacija, neabejoja, kad tai viena iš tautų, kurios žodis skambės tame daugiabalsiame (tautų – O. V.) būryje, kuris po tamsos metų sukurs naująją erą”.