Lapkričio 27 d. Matematikos ir informatikos instituto Tikimybių teorijos skyriaus vadovui, Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir statistikos katedros vedėjui, Lietuvos MA tikrajam nariui, Matematikos ir informatikos instituto senato pirmininkui prof. habil. dr. Vytautui STATULEVIČIUI sukaks 70 metų. Tai pakankamai aukšta viršukalnė, nuo kurios toli matyti. Tai mokslinės veiklos metai, pažymėti parašytomis knygomis, apie 100 mokslinių straipsnių. Profesorius buvo 35 disertantų vadovas, 10 jo mokinių tapo habilituotais daktarais ar profesoriais. Prof. V. Statulevičiaus 70-mečiui pažymėti Matematikos ir informatikos institute rugpjūčio 26-28 d. buvo surengta didelė tarptautinė konferencija “Tikimybių teorijos ribinės teoremos”. Profesoriui skirtos parodos bus atidarytos Lietuvos MA bibliotekoje, Lietuvos matematikų muziejuje (veikia Vilniaus universiteto Matematikos fakultete). Iškilaus matematiko sukaktis bus paminėta ir Vytauto Didžiojo universitete. Prisijungdami prie sveikintojų akademiką Vytautą Statulevičių kalbinome jo iškilaus jubiliejaus išvakarėse.

Anksti supratau, kad už viską tenka kovoti

Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet gyvenimas mane gerokai mėtė ir vėtė. Dvidešimt aštuonis metus buvau Matematikos ir informatikos instituto (tada vadintas įvairiais vardais) direktorius. Buvau Mokslų akademijos akademikas-sekretorius ir prezidiumo narys, viceprezidentas. Beje, kaip viceprezidentas buvau atsakingas už mokslo laimėjimų diegimą į gamybą, ne be mano pastangų atsirado ir pirmosios eksperimentinės dirbtuvės, įmonės prie mokslo institutų.

Taip jau nutiko, kad institutas, kuriam vadovavau, tapo atsakingas už patikimumo problemas, kurios siejosi ir su ekologija. Teko skaičiuoti ir norėto statyti naftos gręžimo bokšto D6 prie Nidos patikimumą. Kaip atsimenate, tuometiniai Tarybų Sąjungos naftos ir dujų pramonės vadovai, vadovaujami Viktoro Černomyrdino, buvo užsispyrę pradėti naftos gavybą atviroje jūroje būtent ties Nida, nors tinkamų ir saugių technologijų neturėta.

Panašiai buvo ir statant Kruonio HAE: mūsų instituto skaičiavimai parodė, kad dugno sąnašų nepajudins tik ne daugiau kaip 4 turbinos. Norint kartu paleisti 6 ar 8, reikia ištirti, kokio pavojingumo sąnašos guli dugne, kiek yra sunkiųjų metalų ir t. t.

Teko būti ir TSRS liaudies deputatų grupės nuo Lietuvos seniūnu, daug diskutuoti su M. Gorbačiovu, kai jis siūlė savo išėjimo mechanizmą, reikalavo Lietuvai atsiskiriant nuo Tarybų Sąjungos sumokėti už Ignalinos AE, Kruonio HAE ir kitus tarybų valdžios metais Lietuvoje pastatytus didžiulius objektus. Kartu su N. Medvedevu, A. Jakovlevu parengėme rašto projektą, kad TSRS pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, kurį M. Gorbačiovas pasirašė.

Taigi visą laiką teko būti sūkuryje problemų, susijusių su mokslu bei jo taikymu, suprantama, ir su visos Lietuvos reikalais. Gyvenime daug pamačiau ir anksti supratau, kad už viską reikia kovoti, peštis. Todėl ir pešuosi ligi šiol, kaip Jūs teisingai pastebėjote.

Viskas prasidėjo nuo gerų mokytojų

Turėjau gerus mokytojus. Iš pradžių mano mokslinis vadovas buvo prof. Jonas Kubilius, o aspirantūrą baigiau Sankt Peterburgo (tada Leningradas) universitete, kur man vadovavo akad. Jurijus Linikas. Pirmasis mano mokytojas J. Kubilius daugiau dirbo skaičių teorijos srityje, paskui pasinėrė į tikimybinę skaičių teoriją. Taip jau atsitiko, kad po aspirantūros tapau pirmuoju kvalifikuotu tikimybių teorijos specialistu Lietuvoje.

Buvau pratęs prie studentiško triukšmo, universiteto atmosferos, o mano mokytojas J. Kubilius pasikvietė mane ir sako: “Dirbsi Matematikos institute”. Net nežinojau, kur tas institutas yra. Nupėdinau į Kosciuškos g. Nr. 33. Po laiptais anglių krūva, siauri laipteliai, apibrizgusi siena… Man akyse beveik ašaros - nejaugi čia turėsiu kiurksoti? J. Kubilius pasakė: “Taip reikia, jeigu norime, kad Lietuvoje būtų matematika. O universitete paliksime pusę etato, galėsi paskaitas skaityti ir studentų turėti”.

Metus teko dirbti Maskvos universitete, į kurį buvau pakviestas prof. Andrejaus Kolmogorovo, vieno iš šiuolaikinės tikimybių teorijos pagrindėjų.

Vienu metu turėjau net 9 aspirantus (doktorantus), nors pats buvau vos tik ką prasikalęs iš lukšto. Nesiekiau, kad mano mokiniai tik parašytų disertacijas, norėjau, kad išeitų į žmones, kad jų darbai būtų žinomi, anksčiau ar vėliau patektų į pasaulinės matematikos apytaką. Manote, buvo lengva? Važinėdavau pas prof. A. Kolmogorovą, kitus garsius matematikus, tardavausi, prašydavau pagalbos. Apskritai mokydamasis ir dirbdamas Leningrade, Maskvoje įgijau daug tikrų draugų.

Paskui teko daug kartų išvykti į JAV, kur tobulinausi ir dirbau vizituojančiu profesoriumi ar mokslininku. Sudėjus visą tą laiką, kiek praleidau JAV universitetuose, į krūvą, manau, išeitų kokie treji metai. Aplankiau daugelį pasaulio universitetų. Gal lengviau būtų išvardyti šalis, kuriose nesu buvęs. Lankiausi ir tokiose egzotiškose šalyse, kaip Australija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Indija, Meksika, Zimbabvė, Pietų Afrika. Visa tai praplėtė akiratį.

Kaip Berklio simpoziumai tapo Vilniaus konferencijomis

Stažuojantis Kalifornijoje, JAV, pas prof. Jerzy Neimaną, kartą jis prisipažino, jog jam jau daug metų ir sunku vadovauti jo pradėtiems garsiesiems Berklio simpoziumams. O jaunimas vengia organizacinio darbo. Todėl J. Neimanas ir siūlė tuos simpoziumus perkelti į Tarybų Sąjungą. Kadangi J. Neimanas jau pažinojo kelis lietuvius matematikus - J. Kubilių ir mane - be to, Lietuva buvo arčiau Vakarų valstybių, tai ir pasiūlė simpoziumus perkelti į Lietuvą… Kaip sykis tuo metu JAV lankėsi TSRS Mokslų akademijos prezidentas akad. Mstislavas Keldyšas, vienas iš labai žymių pasaulio matematikų, tai J. Neimanas ir pamėgino tą idėją jam įteigti. Mus palaikė ir A. Kolmogorovas, J. Linikas ir J. Prochorovas.

Taip prasidėjo garsiosios tarptautinės Vilniuje rengiamos tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijos (1-oji vyko 1973, o 7-oji 1998 metais). Šių konferencijų svarbą matematikams sunku pervertinti. Tarybų Sąjungoje tai buvo vienos pirmųjų tokio lygio tarptautinės matematikų konferencijos. Daugeliui rusų, žydų ir kitų tautybių mokslininkų labai sunku būdavo išvykti į užsienio šalis. Nedaug kas žino, jog įvairūs ribojimai ir draudimai galiojo ir užsienyje gyvenusiems lietuviams mokslininkams. Antai VLIK’as buvo priėmęs nutarimą, kuris draudė Vakaruose gyvenantiems lietuviams bendrauti su socialistinių šalių piliečiais, išimtis buvo daroma tik giminėms. Mes į Vilniaus konferencijas kviesdavome matematikus iš įvairių šalių, taip pat ir užsienio lietuvius. Mūsų sostinė buvo ta vieta, kur galėjo bendrauti viso pasaulio matematikai.

Kaip matote, ir iš šio mano atsakymo išeina, kad visas gyvenimas buvo toks, jog nuolat teko dėl kažko pergyventi, įveikti pasipriešinimą.

NATO svarbiau už mokslą?

NATO priklausyti gerai, tai ir Lietuvos saugumas. Bet stojimui į NATO skiriamos didžiulės lėšos, o mokslui jos mažinamos. Mokslas – tai Lietuvos ateitis. Lietuva be mokslo bus niekam neįdomi. Mokslas – kiekvienos tautos ateitis. Širdies gilumoje tikiu, kad sveiko proto užteks, ir mokslas bus remiamas. Matau, kad Lietuvos mokslui iškyla didelių problemų. Lengviausia – sugriauti ir čia daug proto nereikia. Tos griovimo patirties turime nemažai: sugriovėme Mokslų akademiją, žemės ūkį.

Kai važiuoji Pasvalio ar Suvalkijos keliais, tai laukai atrodo dirbami. Bet kas važiavo iš Vilniaus į Uteną, tai pastebi, kad tik kur ne kur žaliuoja rugiais užsėtas žemės plotas. Kitur žemė jau seniai nedirbama. Kai važiuoji per Italiją ar Vokietiją, tai nematai nedirbamos žemės nė mažiausio lopinėlio.

Mes su seserimi Pakalniuose apėjome visą apylinkę. Tik trys šeimos norėjo ir galėjo tapti ūkininkais. Reikėjo jiems padėti įsigyti technikos. Kitur buvo jau senyvi žmonės, jokių ūkininkų iš jų nebūtų išėję. Vietoje to, kad būtų sukurtos didesnės bendrijos, išdalijome po tris hektarus, o pagrindinė technika – arkliukas, akėčios ir plūgas. Atsimenu, sutiktos poros Laisvės alėjoje klausiu – ar žinote, kas yra akėčios ir plūgas? Atsakymas - ko gero, muzikos instrumentas.

Man kaimas visada rūpėjo, nes iš ten ateidavo doriausi žmonės. Po karo būdavo užduodamas toks klausimas: kas yra vilniečiai? Atsakydavo: kauniečiai arba kaimiečiai.

Lietuvos MA prezidentas akad. Benediktas Juodka Lietuvos mokslininkų kongrese pabrėžė, jog jo vadovaujama akademija reformavosi, persitvarkė ir dabar yra tokia, kokios valstybė norėjo.

Akademijos sudėtyje veikė mokslo institutai, o pati akademija dirbo ministerijos teisėmis, ją tvarkė mokslui labai artimi žmonės. Šiuo metu pagrindinis valstybės ekspertas ir patarėjas mokslo srityje yra Lietuvos mokslo taryba. Dabartinėje Taryboje nėra nė vieno matematiko, nors sparčiai vystosi tokios labai aktualios šakos, kaip matematinė ekonomika, finansų matematika, draudimo matematika, socialinių mokslų matematika.

MA priklauso tikrai aukšto lygio specialistai, akademikai, nariai-korespondentai, nariai-ekspertai, patekę čia didelio konkurso keliu. Neatsimenu nė vieno atvejo, kad Mokslo tarybos nariai būtų atsiklausę skyriaus nuomonės.

Neseniai Kauno technologijos universitete vyko išvažiuojamoji MA sesija, skirta informacinės visuomenės kūrimui, mokyklų kompiuterizavimui. Juk visi žino, kad nedidelių miestelių mokyklose dažnai yra po vieną kompiuterį. Ką jos parengs – tarnų visuomenę. Nebuvo nė vieno Seimo nario.

Atleiskite, bet kas trukdo prireikus Lietuvos mokslo tarybai pasitelkti savo ekspertinei veiklai bet kurį mokslininką ar net visą kolektyvą, tarp jų ir matematikų?

Tačiau ar nors kartą Lietuvos mokslo taryba kreipėsi kad ir į Lietuvos MA Fizikos, matematikos ir chemijos skyrių, bandydama išsiaiškinti, ką vienu ar kitu klausimu mano čia susitelkę specialistai? Nė karto nebuvo kreiptasi, lygiai kaip ir į kitus akademijos skyrius. O juk skyriuose suburtos geriausios šiuo metu mūsų mokslo jėgos. Tad ir išeina, kad mokslininkų nuomonė nereikalinga, o mokslas šitaip eliminuojamas iš valstybės gyvenimo. Juk patiems mokslininkams nuolat rodyti iniciatyvą, lįsti į akis pabosta, o ypač, kai jaučiasi nereikalingi.

Plytgalis filosofo rankose – ne stipriausias argumentas

Matote, mokslininkas yra kultūringas žmogus. Plytgalis jo rankose - ne pats stipriausias argumentas. Suktybėmis dideliu mokslininku nepasidarysi. Tegu profesorius pamėgina iškrėsti kokią šunybę, tegu apgaudinėja, meluoja. Aš tikiu, kad iš tokio profesoriaus paskaitos išeis visi studentai, o garsas nuvilnys per visą Lietuvą. Mokslas nėra nedorų žmonių užsiėmimas, sukčius čia neišsilaikys.

Panašiai man kalbėjo ir Vyriausybės patarėjas švietimo ir mokslo reikalais, mūsų universiteto auklėtinis A.Žalys: kodėl jūs, mokslininkai, verkiate, kad jums blogai, nieko nedarote, kad būtų kitaip? Kodėl bent kažką mėgina veikti tik prof. A. Janulaitis?..

Šiandien mokslininkui paskelbti savo mintis per televiziją ar dienraščius labai sunku, beveik neįmanoma. “Mokslo Lietuva” - bene vienintelis laikraštis, į kurį dar gali patekti mokslininko mintis. Bet ar daug kas “Mokslo Lietuvą” skaito? Ar daug politikų paima į rankas? Kodėl redakcijai neišsiuntinėjus laikraščio Seimo nariams? Gal mokslo bendruomenė tas išlaidas galėtų kompensuoti?

Labai priimtinas pasiūlymas. Beje, kaip valdžios vyrai reaguoja į mokslininkų pasiūlymus? O ir patys mokslininkai ar mąsto pakankamai valstybiškai? Įdomu būtų Jūsų asmeninė patirtis.

Į mokslininkų pasiūlymus vis tik atsižvelgiama. Valdžia, jeigu ne kvaila, negali nereaguoti. Bet štai ką pastebiu. Seimo nariui reikia žinoti ekonomikos, teisės, politikos ir daugybę kitų dalykų. Tai kodėl nė vienas nepasako: štai paprašiau universiteto katedros, instituto ar MA skyriaus pareikšti savo nuomonę tokiu ir tokiu klausimu. Ši nuomonė šiek tiek skyrėsi nuo mūsų pozicijos, todėl teko dar tartis, galvoti, ir štai kokį pasiūlymą dabar galiu pateikti… Ar teko girdėti, kad mūsų valdžios pareigūnai ar Seimo nariai remtųsi ekspertų, specialistų nuomone? Nė už ką neprisipažins, nes jie įsivaizduoja, kad žino viską patys geriau už kitus. Čia didelė visų mūsų bėda.