Gediminas Zemlickas

Talentas atsiskleidė atkūrus valstybę

O lapkričio 16 d. mūsų garbiajam istorikui buvo nelengva ir, sprendžiant iš visko, labai šviesi diena. Lietuvos MA bibliotekoje atidaryta jam skirta jubiliejinė paroda, o Lietuvos MA didžiojoje salėje vyko akademiniai skaitymai, kurių metu jubiliatas perskaitė paskaitą “Lietuva po Liublino unijos: Lietuvos piliečių politinė kultūra”.

A. Tylos mokslininko istoriko ir visuomenininko talentas atsiskleidė ir sužibo būtent atkūrus Lietuvos valstybę. Kitaip ir negalėjo būti – kad ir dėl kai kurių biografijos faktų. Istoriko brolis pokaryje kovojo partizanų gretose ir žuvo prie Rubikių ežero gimtajame Anykščių rajone; tėvai, sesuo ir brolis patyrė tremtinių dalią.

1956 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Tyla istorijos mokytojo karjerą pradėjo Veiviržėnų vid. mokykloje, Klaipėdos raj., bet neilgai užsibuvo. 1958 m. pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos MA Istorijos institute. Ten tebedirba jau keturis dešimtmečius. Pradėjęs nuo jaunesniojo mokslinio bendradarbio, apgynė mokslų kandidato (“1905 m. revoliucija Lietuvos kaime”, 1964), vėliau ir daktaro (habilitacijos, “Lietuvos ir Švedijos feodalų kova dėl Livonijos XVII a. pabaigoje – XVIII pradžioje”, 1988) disertacijas, vadovavo Archeografijos skyriui (1989-1992 m.), ėjo ir instituto direktoriaus (1992-1999 m. vidurys) pareigas.

1988 m. atgaivinus Lietuvos istorijos draugiją, A. Tyla buvo jos valdybos narys, vėliau ir pirmininko pavaduotojas. Istorikas prisidėjo prie Sąjūdžio renginių ir akcijų – negi galėjo būti kitaip? Nuo 1991 m. gruodžio iki šių metų rugsėjo jis buvo Lietuvos mokslo tarybos narys.

1994 m. A. Tylai paskirta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija, o šiais metais jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.

Tai plačios erudicijos istorikas. Jį jaudina ir skrupulingam tyrinėjimui atsidėti verčia XVI ir XVII a. LDK valstybiniai, politiniai, diplomatiniai, kariniai ir kitokie santykiai su Rusija, Švedija ir kitomis valstybėmis. Jaudina XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio atgimimo klausimai, spaudos draudimo byla ir knygnešystės fenomenas. Visa tai galima rasti ir istoriko mokslinėse publikacijose, ir daugelyje publicistinių straipsnių, kuriuos parašyti A. Tyla jaučia ir pilietinę pareigą.

Platus interesų ratas netapo paviršutiniškumo sinonimu. Šio istoriko publikacijoms būdinga tai, jog jis neparašo nė sakinio, jeigu negali pasiremti archyvais ar kitokiais šaltiniais. Jo darbuose jaučiama ypač didelė pagarba istoriografijai, - teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. Edmundas Rimša, pakeitęs šias pareigas ėjusį Antaną Tylą.

A. Tyla visiems reikalingas. Štai Mažosios Lietuvos tarybos vicepirmininkas istorikas dr. Algirdas Matulevičius, sveikindamas vyresnįjį kolegą, dėkojo jam už neabejingumą Lietuvos vakariniam sparnui, o akad. Zigmas Zinkevičius, spausdamas A. Tylai ranką, kvietė ir toliau nepamiršti Pietryčių Lietuvos. Štai ir Juozo Baldausko, jau daug metų vairuojančio žurnalo “Mokslas ir gyvenimas” vairą, pastebėjimas. Užteko jam kartą prieiti prie A. Tylos ir pasisveikinti, o šis, nelaukdamas, nė ką tas pasakys, iš tolo skuba užtikrinti: “parašysiu, būtinai parašysiu”. Žinia, ko dar gali reikėti žurnalistui. Štai koks istoriko pareigingumas.

Lietuvos mokslo taryboje A. Tyla, tarsi pateisindamas savo pavardę, dažniausiai sėdėdavo tylus ir nugrimzdęs tik į jam vienam žinomus minties tolius. Tačiau jeigu būdavo nusižengiama tiesai ir reikėdavo ginti kokius nors principus, A. Tylos balsas būdavo girdimas ir pakankamai tvirtas. Visiems būdavo akivaizdu, jog tai didelė asmenybė. Apie tai prisiminė jubiliatą sveikindamas prof. Leonas Kadžiulis, daug metų buvęs Lietuvos mokslo tarybos pirmininku.

Akad. Vytautas Merkys Lietuvos MA bibliotekos surengtoje parodoje pasigedo vieno, bet gal ir esminio dalyko – neparodyta, kaip sėkmingai A. Tyla vadovavo Lietuvos istorijos institutui per visą mokslui labai nelengvą pastarųjų kone aštuonerių metų laikotarpį. Jei daugelis mokslo institutų per tą laiką gerokai suvargo, tai Istorijos institutas ne tik sėkmingai dirba, bet ir sugebėjo pasistatyti naują puikų pastatą. Tai irgi neabejotinas buvusio direktoriaus nuopelnas.

Dalyvaudamas įvairiose valstybinėse ir visuomeninėse komisijose, A. Tyla nenutraukė ryšių ir su gimtuoju Anykščių kraštu, yra Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas. Tad nieko nuostabaus, jog tarp nuoširdžių sveikintojų žodžių jubiliatui nuskambėjo ir anykštėnų balsai.

1929-ieji – iškilių istorikų gimimo metai

Žinoma, akademikas tik hipoteze neapsiribojo, bet pamėgino projektuoti ir artimiausio septyniasdešimtmečio ateitį. Kadangi mes taip pat gyvename jau beveik dešimtmetį atkurtosios valstybės sąlygomis, tai tikriausiai jau dabar galima laukti gimstant būsimųjų istorijos “žvaigždžių”, kurių 70-mečius jau kitų kartų mokslininkai gal šioje pat MA salėje ir minės. Kas bent kiek pažįsta diplomatiškąjį akad. B. Juodką, nė kiek neabejojo, jog šiais samprotavimais jis taikėsi nušauti iškart du zuikius (to neslėpė ir pats prezidentas): pasveikinti jubiliatą Antaną Tylą ir priminti akademiniuose skaitymuose dalyvavusiai Rasai Rastauskienei, kuri buvo tik ką tapusi Seimo vicepirmininke, jog nuo Seimo narių darbo labai daug priklauso, kad Lietuvos mokslininkai galėtų dirbti palankiomis sąlygomis.

Beje, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Vytautas Kaminskas užtikrino, kad tikrai nereikės laukti ateinančių 70 metų, kad galėtume pasidžiaugti kita iškilių Lietuvos istorijos tyrinėtojų karta. Būtent prof. A. Tylos ir jo bendraminčių pastangų dėka VDU ir Lietuvos istorijos instituto bendrojoje doktorantūroje nepriklausomybės metais jau apginta daugiau jaunų istorikų disertacijų, negu visose kitose šalies mokslo institucijose kartu paėmus. Belieka priminti, jog A. Tyla nuo 1991 m. vasaros yra VDU Lietuvos istorijos katedros vedėjas, daug pastangų įdėjęs kuriant šioje aukštojoje mokykloje doktorantūros studijas, kurios pasirodė esančios išties labai vaisingos.