Mokslininkų bendrija susirūpinusi

Įspūdis gal net pranoko lūkesčius. Žinodamas dabartinį mokslininkų pasyvumą, lyg ir atoslūgį, besitęsiantį jau nebe vienerius metus, maniau, kad bus negausi auditorija, kuri aštresnių klausimų nebekels. Iš tikrųjų padarytas neblogas Lietuvos mokslininkų sąjungos nueito 10 metų kelio apibendrinimas, ypač daug kalbėta apie šių dienų aktualijas ir rūpesčius, kurie mūsų laukia, pasitinkant trečiąjį tūkstantmetį. Tai bendras įspūdis.

Kurio nors pranešimo išskirti nenorėčiau. Visi programos pranešimai buvo vykę, auditorija jų atidžiai klausėsi. Remiantis Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) sukūrimo idėjomis, per dabartį buvo pamėginta reikšti - nors gal kiek mažokai - ir sprendimus, ką vis dėlto reikia daryti. Mokslininkų bendrija yra labai susirūpinusi mokslo ir savo dabartine padėtimi. Per tuos 10 metų nuėjome gal ir reikšmingą kelią, bet vis dėlto pirmieji 3-4 atkurtosios LMS veiklos metai buvo daug įspūdingesni, reikšmingesnių sprendimų metai, negu pastarieji 6-7 metai.

Lūžis ar sprogimas?

Atoslūgis užtruko pernelyg ilgai, ir dabar dar sunku numatyti, kada įvyks lūžis. O jo reikėtų. Jeigu nesulauksime lūžio, gali įvykti sprogimas.

Ar Jūs nejaučiate kai kurių naujo potvynio akivaizdžių bruožų?

Klostosi tokia padėtis, kad reikia imtis ryžtingų veiksmų ir iš pagrindų gerinti mokslo padėtį. Mokslo aprūpinimas, finansavimas jau ne pirmus metus sustingęs. Dabartinis finansavimas skirtas mokslui vos išgyventi ir nesudaro jokio pagrindo ateičiai. Išsisėmė iš anksčiau Lietuvos mokslo sukaupti rezervai. Liko dar gyvoji potencialo dalis, bet ji sparčiai sensta. Baigėsi materialūs resursai, kurie būtini, kad ta gyvoji dalis veiktų produktyviai.

VDU rektorius prof. Vytautas Kaminskas priminė ir menką aukštųjų mokyklų indėlį, pačioms bent šiek tiek užsidirbant iš užsakomųjų darbų. Kiek geriau verčiasi KTU, užsidirbantis 4 mln. Lt per metus. Ne kažin koks Vilniaus universiteto laimėjimas, jei sugebama užsidirbti tik 1 mln. Lt. O juk šiam universitetui iš valstybės biudžeto skiriama, jei neklystu, apie 80 mln. Lt.

Galima sutikti. Tačiau būtų nuostabu, jei iš valstybės iždo būtų skiriama bent apytikriai adekvati suma, kurią turėtų gauti universitetai. Šiandien nei žemės ūkis, kuris visiškai nusilpęs, nei vos atsigaunanti pramonė neįstengia rimčiau telktis universitetų ir institutų mokslo ir investuoti į ateitį. Tiek žemės ūkis, tiek pramonė susirūpinę, kaip išgyventi. Todėl ir universitetams daug iš jų tikėtis gal ir ankstoka. Tačiau biudžetinio finansavimo lygis universitetams ir institutams turėtų būti bent jau prilygstantis padoriam.

Iš ko atimti?

Pirmiausia nereikia taip lengvai švaistytis valstybės turtais, kurie dingsta tiesiog akyse. Neatsargūs ėjimai, neprotingi sprendimai privatizuojant valstybės turtą - ar ne ten didžiausi praradimai? Kas gali pasakyti, kur panaudojami gauti pinigai? Juk dalis jų ir turėtų būti skirta mokslo ir studijų reikmėms – geriausiai investicijai į ateitį.

Kaip mokslas eliminuojamas

Būtent to mokslininkų balso sprendžiant svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus ir pasigendama. Valstybės biudžetas planuojamas paslapčia, nežinant net toms mokslo institucijoms, kurios paskirtos būti Vyriausybės ekspertėmis. Nei Lietuvos mokslo taryba, nei Lietuvos mokslų akademija nežino, kas vyksta, o staiga pateikiamas valstybės biudžeto projektas. Tada jau pataisos beveik neįmanomos, nes, norint vienam pridėti, reikia iš kito atimti.

Matau vieną išeitį - reikia ryžtingo politinio sprendimo, kaip buvo skiriant finansavimą krašto apsaugai. NATO reikalauja - mes sutinkame išpildyti, ir 2 proc. BVP politiniu sprendimu bus skiriama krašto apsaugai. O skirdami mokslui, tūpčiojame jau keleri metai apie 0,5 proc. BVP. Jokių poslinkių į gera.

Vadinasi, mokslas šalyje nėra prioritetas. O juk yra ir karo mokslo dalykai, be kurių neišsiversime. Arba teks naujas technologijas ir įvairias mokslo paslaugas pirkti iš kitų šalių - būtų didžiausias nesusipratimas.

Kas palieka mokslą

Čia įžvelgiu mūsų nevieningumą, netgi atsiranda priešprieša. Tie patys mokslininkai, kurie išeina į politinio gyvenimo ar valdymo sritis, nuo kurių priklauso visų kitų likimas, dažniausiai pereina į kitą barikadų pusę.

Kodėl tas persivertimas įvyksta taip lengvai? Ar Jums neatrodo, kad pirmiausia išeina būtent tie, kurie ir moksle buvo tik pakeleiviai - jiems išeiti paprasčiausia? Beje, kur garantija, kad valdymo grandyse ar politinės veiklos srityse atėjusieji tikrai užims savo vietą?

Tie žmonės nesuvokia, kad tokiu savo požiūriu į buvusių kolegų darbą jie diskredituoja ir savo pačių praeitį. O svarbiausia, kad labai blogą įvaizdį kuria tiems pareigūnams ir valdininkams, kurie yra tolėliau nuo mokslo reikalų, juos mažiau išmano. Jeigu jau patys mokslininkai menkina savo buvusius kolegas ir mokslą, tai ko laukti iš kitų esančių valdžioje? Štai tada tokių asmenų lūpose ir pasigirsta frazės, kad “mokslo Lietuvoje per daug”, “mokslas menkas, neduoda rezultatų”, “mokslo našta Lietuvai nepakeliama”.

Mokslas yra jėga?

Mokslas yra jėga, bet šiandien tai prislopinta ir nedrąsi jėga - galbūt per daug pripratusi nuolankiai priimti likimo smūgius. Mokslininkai bijo. Ir šiandien buvo parodyta kodėl. Todėl, kad jau pasenę, nekaringi. Bijo, nes tuojau pat gali patys likti anapus borto. O karingųjų, jaunų žmonių, perspektyva taip pat visiškai neaiški. Šiandien buvo parodytas labai tolimas žiburėlis: jeigu po 20 metų studijų ir įtempto mokslinio darbo jaunas žmogus ir taps profesoriumi (toli gražu ne kiekvienas) ir gaus tik tą, ką gali gauti bent kiek apsukresnis absolventas, tai kodėl jam aukoti savo gyvenimą to mokslo labui?

Ar nebus kaip su krepšiniu?

Labai blogą rezultatą turėsime. Dėl savieigos bus tokia būklė, kad vėliau iš valstybės iždo prireiks daug daugiau investicijų padėčiai gelbėti. O jaunimą į mokslo sferą patraukti bus nepalyginamai sunkiau.

Mokslo ateitis bus panaši į Lietuvos krepšinio ateitį: kai patys žaisti nebesugebame, kviečiamės juodaodžių, kroatų, serbų. Jie, kaip senovės Romos gladiatoriai, kaunasi, garsina Lietuvos krepšinį, o mes jiems mokame. Šitaip bus ir Lietuvos mokslui – gal kviesimės mokslininkus atvykti iš Baltarusijos, Rusijos. Tik iš kur imsime sidabrinių?

Jeigu tektų pasikviesti mokslininką iš užsienio, kad jis čia dirbtų - ir ne iš patriotizmo, kaip mūsų žmonės, o už normalų atlyginimą - tai už kelis tokius atvykėlius mokėtume kelis kartus daugiau negu už visą dabar dirbančių mūsų mokslininkų būrį. Habil. dr. Bronislovo Kaulakio pranešime buvo vykusiai parodyta, kad mūsų mokslininkų produktyvumas yra nė kiek ne mažesnis už Vakarų šalių mokslininkų, o už kai kurių šalių netgi geresnis.

Kodėl šitie skaičiai nepadaro įspūdžio tiems, nuo kurių turėtų priklausyti sprendimai, taigi ir Vyriausybės nariams?

Grįžtame prie to paties: mes patys nesugebame ginti mokslo interesų. Tie, kurie užkopia į valdžios viršūnę, jau nebeatstovauja mokslui ir mokslininkams. To ir tereikia tiems, kurie mokslo iš viso nevertina, jo nesupranta.

Aukštųjų mokyklų rektoriai, mokslo institutų direktoriai patys gali puikiausiai pasidalyti lėšas, kurios išskirtos pagal mokslo ir studijų eilutę biudžete. Tam darbui valdininkų sprendimo nereikia. Vienaip ar kitaip, bet tų institucijų vadovai patys susitars, nes geriau už valdininkus mato stiprias ir silpnas vienas kito vietas. Nepasitikėjimas mokslo savivalda lemia vienašališkus valdininkų sprendimus.

Kaip šluotos rykštės

Tokia tendencija yra. LMS šioje vietoje ir galėtų būti ta vienijanti jėga. Tai ir būtų vienas iš jos svarbesnių darbo barų pradedant naują veiklos dešimtmetį. Savo įžanginiame trumpame žodyje užsiminiau, bet giliau neplėtojau štai tokios minties. Kai aktyviausieji Mokslininkų sąjungos nariai išėjo į vadovaujančias sferas, tai daugelis mokslininkų nusiramino: išsirinkome geriausius, tad jie tegu ir sprendžia, gina mūsų interesus… Deja, aukštai iškilę retai prisimena, kad ir jie buvo mokslininkų šeimos nariai. Pajutę savyje tiesos monopolį, pradeda spręsti ir už tuos, kurių dėka jie buvo iškelti.

Tad pabaigoje gal palinkėkime, kad Mokslininkų sąjunga būtų ta organizacija, kurioje ir labai aukštas pareigas užimantis, ir labai ryškių mokslo laimėjimų pasiekęs, ir tik ką “iškeptas” mokslo daktaras pasijustų vienos šeimos nariai, jaustų atsakomybę už šalies mokslo ateitį. Ačiū už pareikštas mintis.