Habil. dr. Bronislovas Kaulakys

Lyginame Lietuvos mokslo ir mokslo pasaulyje finansavimą

Čia pateiksime tik fragmentinius duomenis ir dalines išvadas apie mokslinių tyrimų finansavimą įvairiose šalyse ir palyginimą su Lietuvos situacija. Be abejo, išsami mokslinių tyrimų raidos ir finansavimo dinamikos analizė, lyginimai su didesniu šalių skaičiumi, įvairių ateities scenarijų modeliavimas keliolikai metų ir dešimtmečiams bus pateikti dabar rengiamoje Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje.

1 pav. Tyrimų (R&D) finansavimas pasaulyje, BVP proc. (1995-1997 m., 10 proc. tikslumu): 1 – Arabų šalys, 2 – Afrika, Lotynų Amerika, Pietryčių Azija, 3 – Lietuva, 4 – Vidurinė Azija, Indija, 5 – Kinija, 6 – NVS, 7 – Italija, 8 – Slovakija, PAR, Seišėlai, 9 – Čekija, 10 – Slovėnija, 12 – JAV, 12 – Suomija, Japonija, P. Korėja, 13 – Švedija

1 pav. sudarytame remiantis Pasaulinio mokslo kongreso medžiaga, žurnaluose "Nature" ir "Science" skelbtais duomenimis bei Lietuvos statistikos departamento informacija, pavaizduotas visas (biudžetinis ir verslo bei privačių įmonių) mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (be karinių tyrimų)

finansavimas (BVP procentais) įvairiose šalyse. Kaip matome, pagal šį rodiklį Lietuva (su 0,43–0,57 BVP procentais 1993–1997 m.) labai atsilieka ne tik nuo Skandinavijos šalių, daugiau kaip 3 kartus šis rodiklis mažesnis nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris siekia 1,84% BVP, bet atsilieka net ir nuo Kinijos, Indijos ir Vidurinės Azijos ir vos ne 3 kartus nuo - Pasaulio vidurkio, kuris yra 1,4% Pasaulio BVP.

Mes esame tarp Azijos ir Afrikos. Buvusio finansų ministro minties “atsisakyti tyrimų finansavimo iš biudžeto (120 mln. Lt)” įgyvendinimas nustumtų Lietuvą į Afrikos vidurį, tarp Arabų šalių ir subsacharinės Afrikos, į Libijos, Sudano, Ugandos, Tanzanijos, Ruandos, Burundžio kompaniją. Tikriausiai pats trumpiausias kelias į Europą yra per juodą Vidurio Afriką. Gerai įsibėgėjus Sacharoje galima peršokti Viduržemio jūrą ir vienu šuoliu atsidurti Vakarų Europoje.

Šioje iliustracijoje, paimtoje iš žurnalo "Science" (v. 281, p. 49, 3 July, 1998) ir papildytoje Lietuvos duomenimis, parodytos 12 išsivysčiusių valstybių mokslinių tyrimų finansavimo tendencijos.

Daugelis ekspertų tvirtina, o šių ir kitų duomenų analizė rodo, kad XX a. pabaigoje mokslinių tyrimų apimtys ir santykinis investicijų į mokslą ir technologinę plėtrą dydis lemia ne tik šalies išsivystymo lygį, bet ir politinę raidą. Šalyje turi būti tam tikras racionalaus, analitinio intelekto potencialas, galintis atsverti pseudomokslų, destruktyvių, pelno besivaikančių bei savanaudiškų jėgų daromą įtaką visuomenės sąmonei ir raidai. Beveik nėra pasaulyje stabilios demokratijos valstybės, kuri investuoja į tyrimus ir plėtrą mažiau nei 1 proc. BVP. Ir atvirkščiai - šalyje įsitvirtina demokratija, o organizuotas nusikalstamumas ir korupcija pradeda mažėti tik po to, kai ši riba peržengiama. Geriausias pavyzdys – Italija, kuri šią kritinę ribą peržengė 1985 m., ir maždaug nuo tada šalyje prasidėjo tikra kova su mafija, išnyko "Raudonosios brigados", o iki tol, spaudos duomenimis, net dalies universitetų rektorius skyrė mafija. Vėliau Italijoje, sumažėjus investicijoms į mokslinius tyrimus, vėl ėmė

kilti sumaištis, prasidėjo puolimas prieš kovojančią su organizuotu nusikalstamumu teisėtvarką. Kiti pavyzdžiai: Pietų Afrikos Respublika, Slovakija ir Seišėlai, kur mokslinių tyrimų finansavimas yra apie 1 proc. BVP, o šalys laviruoja tarp tikros demokratijos ir demokratijos imitacijos.

Po UNESCO organizuoto Pasaulinio mokslo kongreso daugelis šalių padarė tam tikras išvadas, rengia jo aptarimus, mokslo plėtros programas. Pavyzdžiui, Islamo šalių švietimo ir mokslo ministrai pasirašė mokslo ir technologijų plėtros musulmoniškajame pasaulyje strategijos juodraštį, kuriame vyriausybėms rekomenduojama skirti bent 1 proc. BVP mokslo ir technologijų plėtrai. Nors jie ir supranta, kad tai pasiekti bus labai sunku. Indija ruošia savo išvadas, o Afrikos šalių atstovai organizuoja specialią konferenciją ir t. t. Lietuvos delegacija Budapešto kongrese buvo viena iš gausiausių, o jos dalyvių išvados ir rezultatai yra gana savotiški. Lietuvos mokslo taryba po šio kongreso 1999 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 75 priėmė siūlymus dėl ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos, kuriuose “siūlo Seimui ir Vyriausybei:

1) Imtis aktyvių veiksmų, kad nuolat didėtų BVP dalis, skiriama mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Per artimiausius dešimt metų mokslui ir eksperimentinei veiklai (neįskaitant išlaidų, skiriamų aukštajam mokslui) skiriama BVP dalis turėtų prilygti bent 2%;

2) Numatyti, kad iki Lietuvos derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą pradžios mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai būtų skiriama ne mažiau kaip 0,8% BVP (šiuo metu ši dalis yra 0,56%), o iki įstojimo į Europos Sąjungą ta dalis siektų 1,2-1,5 % BVP…”

Tačiau valdžios atstovų, kuriuos tikriausiai su kongreso išvadomis supažindino kiti valdžios atstovai, dalyvavę Pasauliniame mokslo kongrese, siūlymas buvo “sumažinti mokslinių tyrimų finansavimą 120 mln. Lt”, t. y. 2 kartus, iki apie 0,27% BVP. Skaitytojas pats gali spręsti apie tai, kas samprotauja daugiau, o kas mažiau valstybiškai ir atsakingai. Vargu ar jo išvada sutaps su pastaraisiais metais propaguojama nuostata apie mokslininkų rinktų atstovų neatsakingumą ir valdininkų atsakingumą bei valstybinį mąstymą...

2 pav. Tyrimų (R&D) finansavimas JAV $/gyventojui (1995-1997 m., 10-15 proc. tikslumu)

2 pav. parodytos mokslinių tyrimų finansavimui skiriamos išlaidos JAV doleriais vienam šalies gyventojui. Kaip matome, pagal absoliutų mokslinių tyrimų finansavimą mes negalime lygintis su labiau išsivysčiusiomis šalimis ir apie 6 kartus atsiliekame net

nuo pasaulio vidurkio, kuris yra apie 90 JAV dolerių vienam pasaulio gyventojui, bei skiriame moksliniams tyrimams apie 23 kartus mažiau už Europos Sąjungos vidurkį, lygų 350 JAV dolerių gyventojui. Tačiau santykinai BVP procentais moksliniai tyrimai Lietuvoje turėtų būti finansuojami netgi daugiau negu kitose vakarietiškos demokratijos šalyse. Juk mes turime jas vytis! Todėl Lietuvos mokslinių tyrimų finansavimas neišvengiamai turėtų būti bent 2–3 kartus didesnis už dabartinį.