Gediminas Zemlickas

Spalio 12 d. vyko lietuvių tautai itin reikšmingos knygos - Danieliaus Kleino “Grammatica Litvanica. 1653. Compendium Litvanica - Germannicum. 1654.” perdavimo Vilniaus universiteto bibliotekai iškilmės. Jose dalyvavo universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis, prorektorius mokslo reikalams prof. Benediktas Juodka, bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė, akademinės bendruomenės nariai ir svečiai.

Danieliaus Kleino knygą VU bibliotekos direktorei B. Butkevičienei įteikė bibliofilas Vidmantas Staniulis, knygyno Kaune savininkas. Jis trejus metus saugojo šią knygą savo seife, ir tai nebuvo jam lengvi metai.

Nepatikėjo savo akims

Kaip tikriausiai ir kiekvienam bibliofilui jo vietoje, V. Staniuliui niežėjo rankos, bet ne mažiau knietėjo ir pasitarti su senosios knygos žinovais. Tokia proga pasitaikė, kai žinomas VU knygotyrininkas prof. Domas Kaunas apsilankė V. Staniulio knygyne. Svečias buvo pakviestas į atskirą kambarėlį, pavaišintas kava, o tuo metu V. Staniulis atrakino seifo užraktus ir prieš nustėrusį profesorių padėjo konvoliutą odiniu viršeliu. “Aš tiesiog visas nutirpau”, - prisimena pirmą įspūdį prof. Domas Kaunas, nepatikėjęs savo akimis, kad prieš jį vienas rečiausių senosios lietuvių raštijos paminklų.

Kaip buvo matyti iš dvigubo pavadinimo, ši knyga - tai konvoliutas, kur po odiniu viršeliu yra dvi Danieliaus Kleino knygos: 1653 m. lotynų kalba išleista pirmoji žinoma spausdinta lietuvių kalbos gramatika ir metais vėliau - vokiška gramatikos santrauka. Abi šios tilžėno lietuvių kunigo Danieliaus Kleino (1609-1666) knygos buvo išspausdintos Karaliaučiuje. Lietuviškos knygos poreikis to meto Prūsijoje vis didėjo, taip pat ir lietuviškai mokančių kunigų. Ir pats D. Kleinas buvo paskirtas kunigu į Tilžę todėl, kad pakeistų lietuviškai nemokantį dvasios ganytoją. Mokėti lietuvių kalbą praversdavo ir kai kurių valdiškų įstaigų valdininkams. Jau buvo pribrendęs poreikis turėti ir lietuvių kalbos gramatiką. Kalba be gramatikos – kaip be pagrindo, - D. Kleinui tai buvo visiškai akivaizdu. Juk jis buvo ne šiaip dvasios ganytojas, bet ir kalbininkas, apsiskaitęs žmogus, mokėjęs ne tik senąsias – hebrajų, graikų, lotynų, bet ir naująsias – vokiečių, prancūzų, čekų, lenkų kalbas. Šiam žmogui gyvenimo prasmė buvo parašyti lietuvių kalbos gramatiką. Štai kaip gražiai apie tai jis pats yra pasakęs: “Kodėl ir mums neišdailinti šios kalbos, kurią daugelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyklėmis, kad nuvalytume tą purvą, kuriuo taip ilgai ji buvo aptaškyta, ir kad ji džiugintų mus visu savo blizgėjimu”.

Savo didžią gyvenimo užduotį Danielius Kleinas įvykdė, panaudodamas gyvuosius kalbos turtus bei tuo metu jau sukauptus ne tokius ir bėdinus senųjų raštų šaltinius. Pasirodo, jog lietuvių kalba turi darnią gramatinę sistemą ir daugeliu požiūriu visiškai nenusileidžia išgirtosioms kitų tautų kalboms. Atsiremdami į lietuvių kalbos gramatiką nuo šiol kiti rašto žmonės jautėsi nepalyginamai drąsiau.

Dėl gramatikos rizikavo savo ir giminių santaupomis

Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metais iš Karaliaučiaus universiteto bibliotekos buvo dingęs dar vienas D. Kleino “Gramatikos” egzempliorius. Galima užtikrintai pasakyti, jog tai tikrai ne šis Kaune aptiktasis, nes Karaliaučiuje buvo ne konvoliutas, bet viena knyga - “Grammatica Litvanica”.

Tuo metu prof. D. Kaunas V. Staniulį užtikrino, kad jo rankose yra nacionalinės vertės turtas ir reikėtų padaryti viską, kad jis liktų Lietuvoje. Mat ką žinai, kas gali šauti į galvą tikrajam knygos savininkui.

Ir V. Staniulis, kaip prisiekęs bibliofilas, tokio laimikio iš rankų negalėjo išleisti. Jis ryžosi rizikuoti visomis savo ir giminių santaupomis, dar nemažai pasiskolino. Įsigijęs retenybę pradėjo ieškoti pirkėjų tarp šalies bibliotekų. V. Staniulis neslėpė dėjęs pastangas, kad D. Kleino konvoliutas atsidurtų ne Vilniaus universiteto, bet kitoje šalies bibliotekoje. Deja, net ir didžiausios bibliotekos neapsaugotos nuo gaisrų ir kitų stichinių nelaimių. Štai nelabai seniai gaisras buvo nusiaubęs vieną garsiausių Sankt Peterburgo bibliotekų, o 1968 m. degė ir VU biblioteka, nukentėjo daug senų leidinių. Kadangi pastarojoje bibliotekoje saugoma 1653 m. D. Kleino “Grammatica Litvanica” (tačiau tai ne konvoliutas), tai to paties autoriaus konvoliutą geriau būtų turėti kitoje šalies bibliotekoje, - vis apsidraudimas nelaimės atveju.

Taip mąstė bibliofilas, kuriam gana greitai teko įsitikinti, kad ne visų įstaigų vadovai skuba investuoti pinigus į senąjį lietuvių raštijos paminklą. Gal prašoma kaina jiems pasirodydavo per didelė, gal buvo ir kitos priežastys.

Tiesa, per tuos trejus metus įvyko kai kurie pokyčiai. Prof. D. Kaunas sužinojo apie dar du pasaulyje esančius D. Kleino “Gramatikos” egzempliorius: vienas saugomas Čikagos Newberry bibliotekoje, o kitą pats atkaklusis Lietuvos knygotyrininkas ir iškapstė Vokietijos mieste Volfenbiutelyje. Taigi šiokie tokie stebuklai knygos pasaulyje galimi ir retkarčiais įvyksta.

Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad būtent senojo universiteto biblioteka ir vadovai parodė bene didžiausią susidomėjimą ir atkaklumą, siekiant, kad seniausioje šalies bibliotekoje atsirastų ši knyga. Universiteto vadovai nutarė sutikti su konvoliuto savininko pageidavimais, ir bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė ėmėsi ieškoti rėmėjų. Nors ir nelengvai, beveik trečdalį lėšų sutiko skirti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Laimei, likusios dalies pinigų naujasis savininkas sutiko palaukti iki kitų metų balandžio mėnesio.

Rėmėjų nebus per daug

Kapitalizmo sąlygomis, deja, už viską, bent jau mums, tenka mokėti.

Rektorius taip pat priminė, kad jau bene dešimtmetį keliama naujos universiteto bibliotekos statybos idėja. Tik naujas pastatas gali užtikrinti šios bibliotekos sukauptų vertybių saugumą. Tuo tikslu įkurtas paramos fondas “Mokslo šviesa”, bandoma kaupti lėšas, o prieš kelerius metus buvo skelbtas konkursas bibliotekos pastato architektūriniam projektui sukurti. Konkurso laimėtojai aiškūs, bet laikas bėga, projektas sensta ir reikalauja vis naujų korektyvų.

Taigi, nepaisant finansinių sunkumų, VU biblioteka ir mūsų dienomis sugeba praturtėti knygomis, kurių vertė matuojama ne vien pinigais. Danieliaus Kleino “Gramatika” - tai XVII a. lietuvių tautos orumo ir savigarbos ženklas. Labai knieti pasakyti, jog ir tautos bei valstybės, žengiančios į trečiąjį tūkstantmetį, vienas iš ženklų. Bet drąsiai šiuos žodžius galėsime ištarti tik tada, kai įsitikinsime, jog ta tauta sugeba išugdyti ir tikrus mecenatus. Universitete jų dar laukiama.