Apie Vinco Kudirkos vietą mūsų tautos, valstybės ir visuomenės gyvenime Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis dr. Rimantas MIKNYS diskutuoja su “Mokslo Lietuvos” vyriausiuoju redaktoriumi Gediminu Zemlicku.

Prie “varpininkų” telkėsi ir bajorai

“Varpininkų” programoje svarbiausias akcentas suteikiamas moderniai tautai, kuri kūrėsi valstiečių pagrindu. Tiesa, J. Adomaitis-Šernas ir V. Kudirka jau pirmuosiuose “Varpo” numeriuose 1890-1891 m. sako, kad neatstumiami ir lenkiškai kalbantys lietuvių bajorai - “juos glaudžiame prie savęs”. Norima, kad jie grįžtų prie tautos kamieno, bet svarbu, kad kalbėtų lietuviškai, nes tik šios kalbos pagrindu jie gali duoti naudos tautinės veiklos baruose. Bajorų skaičius to meto visuomenės struktūroje sudarė gal 5-6 proc., bet bajorai turėjo ekonominės galios, kultūrinės potencijos.

1891-1892 m. į “Varpą” atėjo G. Landsbergis-Žemkalnis, M. Lozoraitis, G. Petkevičaitė-Bitė ir kt. Pavyko pasitelkti tuos, kurie kalbėjo lenkiškai, turėjo turto ir suprato, kas yra kultūra. Jie įsitraukė į “varpininkų” judėjimą.

Bet ar to meto sąlygomis reikalauti kalbėti lietuviškai nebuvo pernelyg radikalu? Ne taip jau paprasta keisti įpročius, tuo labiau keisti kalbą, prie kurios nuo mažens žmogus buvo įpratęs.

Bajorai buvo skatinami dirbti krašto naudai. Jeigu nori, kad tas kraštas taptų toks pat laisvas, kaip ir Vakarų Europos šalys, tai turi nusileisti iki liaudies - valstiečių - lygmens, ir tuos “brolius” lavinti, mokyti tvarkyti ūkį, skatinti, kad jie savo vaikus šviestų. Bajorai buvo skatinami valstiečius šviesti ir ugdyti ne taip, kaip tėvas vaikus auklėja, bet elgtis kaip lygus su lygiu. O tam reikia ta pačia kalba - lietuvių - kalbėti.

Lygiavimasis į rytus ar į vakarus?

Nemanau, kad reikėtų tiesiogiai sieti su Rusija. Narodnikystė - Rusijos fenomenas. Aš to poveikio “varpininkų” ideologijoje neįžvelgiu. Šį poveikį įžiūriu politiniu lygmeniu 1905-1907 m., kai formavosi liaudiško socializmo idėja. Tada buvo bandoma užmegzti ryšius su narodnikų idėjų tęsėjais - eserais ir liaudies socialistais. Galima teigti buvus Lietuvos valstiečių sąjungos, E. Galvanausko, M. Sleževičiaus ryšių, tai rodo jų susirašinėjimas. Štai tada to liaudiškojo socializmo idėjos atsirado Lietuvos demokratų partijos programoje. 1914 m. programos projekte turime liaudiškojo socializmo modelį, ko gero, perimtą iš rusų.

Bet mūsų aptariamas laikotarpis - XIX a. paskutinysis dešimtmetis - visiškai kita istorinė realybė. V. Kudirka buvo vakarietiškos orientacijos lietuvių tautos ideologas.

Vakarietiškos orientacijos, tačiau socialistas? Nors to ir nenorima prisiminti?

Dėl socialisto galėčiau ginčytis. Tiesa, V. Kudirką buvo mėginama sieti su Varšuvos “Proletariato” organizacija. Tai pirmoji Lenkijos darbininkų partija, veikusi 1882-1886 m. V. Kudirka buvo susižavėjęs laisvės, lygybės, brolybės idėjomis, bet juk tai ne tik socializmo, bet ir liberalizmo idėjos.

Apsiverkė ir “persivertė”?

V. Merkys kelia logišką klausimą: kas V. Kudirka buvo ligi tol, ligi tariamo vos ne stebuklingo “persivertimo”? Kaip ir daugelis to meto šviesesnių valstiečių vaikų, V. Kudirka buvo paveiktas bajoriškosios kultūros. Jai būdinga senoji lietuviškumo samprata, kuri taikytina ir Lietuvai, ir Lenkijai. Lenkiškumas neatrodė kuo nors pavojingas ar ne visai deramas. Tai buvo unijinis mentalitetas. V. Merkys savo pranešime šitai puikiai parodė.

Per drąsu būtų teigti, kad V. Kudirka tą senąją lietuviškumo sampratą - unijinę – staiga vienu mostu būtų atmetęs. Tiesiog jis pasuko modernesnės visuomenės, kurios bazę sudarė naujai suprastas tautiškumas, link. V. Kudirka ir “varpininkų” aplinka buvo to meto visuomeninė jėga, kuri įtraukė naujai visuomenei reikšmingas idėjas, turėjo didžiausią įtaką. Veikdamas modernios tautos labui, V. Kudirka kartu regėjo ir valstybės atkūrimo idėją.

Ne šokčiojant, bet kopiant

Iš tiesų V. Kudirka galbūt ir nekalbėjo apie valstybės atkūrimą, nes nebuvo ir reikalo. Jis pirmiausia kalbėjo apie tautą - modernią, lietuviškai kalbančią tautą. Tai buvo vokiškoji to meto moderni tautos samprata (ne prancūziškoji). V. Kudirkos tautos samprata yra pozityvizmo pasekmė. Vadinasi, praktinio veikimo srityje tai reiškė darbą - parengiamąjį, pagrįstą tam tikrais etapais. Ne šokčiojant per laiptus, bet kopiant laipteliais.

Kai 1896 m. Lietuvos socialdemokratai susibūrė į partiją, jos programą A. Moravskis ir A. Domaševičius parašė lenkiškai, kadangi nemokėjo lietuviškai. Būtent tada ir Vinco Kudirkos bendražygiai - Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis bei Kazys Grinius - pradėjo kalbėti apie partijos būtinybę. Ši trijulė tuo metu redagavo “Varpą”, rūpinosi straipsniais, į lietuvių kalbą išvertė ir socialdemokratų programą. V. Kudirka jau buvo labai ligotas, sunkiai rašė, nors dar vertė Dž. Baironą, bet “Varpo” leidybos ir finansiniais reikalais jau negalėjo rūpintis. Taigi savo bendražygiams - J. Bagdonui, S. Matulaičiui ir K. Griniui V. Kudirka priekaištavo: ką jūs čia darote, kad “varpininkus” norite įtraukti į partiją? Nereikia partijos, turime savo laikraščius, rašykime į juos, švieskime žmones, ir to užteks.

V. Kudirkai partijos nereikėjo

Todėl, kad tiek Varšuvos lietuvių studentų draugijos “Lietuva” programoje, tiek pirmajame “Varpo” numeryje buvo užfiksuotas svarbus momentas, būdingas ir kitoms to meto Europos šalims, kurios propagavo liberalizmo ideologiją, ja rėmėsi ar bent mėgino remtis: naujoji visuomenė negali skaidyti savo jėgų, jeigu ji yra priešų apsuptyje. O Lietuva buvo carinės Rusijos glėbyje.

Tuo metu daugelis inteligentų partijų kūrimą suprato kaip jėgų skaidymą, o V. Kudirkai tautos vienybės idėja buvo svarbiausia. Vadinasi, visiems reikia suspausti kumščius, telktis prie inteligentijos, visas jėgas skirti kultūrai ir ūkiui ugdyti. Kai susiprasime esą lietuviai, iškopsime ūkiškai, tada jau galėsime kelti ir politinius reikalavimus, prireiks partijų. Bet ne dabar.

Užsiminėte, jog ir tarp pačių “varpininkų” šiuo klausimu sutarimo nebuvo.

V. Kudirkai gyvenant jau paskutiniąsias dienas, šitokių diskusijų aptinkame ir “Varpo” puslapiuose. Jonas Vileišis, kuriam skaidymasis į politines grupes tuo metu atrodė taip pat nepriimtinas, rašo: juk dar nesame Vakarų Europa, dar anksti tai daryti. Diskusijos tęsėsi ir po V. Kudirkos mirties. 1900-1901 m. Povilas Višinskis pastebi, jog keičiasi sąlygos ir, norint efektyviau veikti, būtina kurti politinę partiją, laikas formuoti ir politinę programą.

Tai ir buvo padaryta – prisiminkime 1901 m. “Varpo” straipsnius “Credo”, “Kilk ir kelk”. Į šiuos straipsnius atsiliepė ir Jonas Biliūnas, jau pradėjęs “koketuoti” su socialdemokratais, bet dar tebebuvęs su “varpininkais”. Jis taip pat pritaria, kad būtų kuriama partija, nes visuomenė nėra vienalytė – nei tautiniu, nei socialiniu požiūriu. Visuomenės daugumą sudarė vidutiniai ūkininkai, nuo kurių ir turėjo priklausyti krašto visuomenės raida.

Vieningu farvateriu

Farvateris buvo vieningas. Svarbiausia buvo siekti formuoti lietuvių tautą. To darbo ėmėsi V. Kudirka. J. Šliūpo, J. Basanavičiaus galvose turėta tautinio veikimo programa gal ir nebuvo taip atvirai ir aiškiai fiksuota, kaip kad “Lietuvos” draugijos programoje padarė V. Kudirka su bendraminčiais, bet ir jų pastangos buvo telkiamos pradedant formuoti modernią lietuvių tautą. “Aušros” veikimas – tai savimonės žadinimas, kuris akivaizdus tiek J. Šliūpo straipsniuose, tiek J. Basanavičiaus programinėse nuostatose, išsakytose pirmajame “Aušros” numeryje.

Tą patį randame ir “Varpe”. Tačiau jau buvo praėję 7-8 metai, pakito tiek visuomenės situacija, tiek ir pats ūkininkas jau buvo kitoks. Jau ėjo spaudiniai, taip pat ir katalikiški, kurie savo skaitytoją kėlė į tam tikrą aukštesnę pakopą. Pagaliau ir tų skaitytojų ratas darėsi platesnis.

Ateities vizija – Lietuvos valstybė

V. Kudirkos gyvenimo faktų ir šiandien surinkta ne ką daugiau negu prieš dešimtį metų. Žinojome, kad V. Kudirkos veikla buvo skatinimas formuoti naują tautą, žadinti sąmonėjimą, to tikslo visų pirma siekiant per švietimą ir kultūrinę veiklą. Lygiai tą patį išgirdome ir šių metų pranešimuose. Bet štai kas nauja: istorikų pasižiūrėta, kokia ideologija buvo vadovaujamasi veikiant ir įgyvendinant minėtus tikslus. Kokios idėjos vertė mąstyti ir veikti būtent taip, o ne kitaip.

Prof. V. Merkys savo pranešime sugebėjo kiek kitaip pažvelgti ir į V. Kudirkos asmenį, jo savimonės ypatybes. Tai nėra atsisakymas nuo kardinalios vyravusios lenkiškos savimonės, bet unijinio mentaliteto raida į lietuviškąjį – naują, modernų. Tai suvokti labai svarbu, norint teisingai suprasti tą laikmetį ir lietuviškojo atgimimo veikėjus.

Be to, prof. V. Merkys pastebėjo, kokia buvo V. Kudirkos Lietuvos samprata. Perspektyvoje jis matė tautinę Lietuvą, ir tai buvo racionalus požiūris. Jis atsispindi “Lietuvos” draugijos programoje ir “Varpo” straipsniuose. V. Kudirka pabrėžia lietuvių kalbos reikšmę, jis simpatizuoja valstiečiams, kurie ta kalba kalbėjo, apskritai visur kalba apie tautinę visuomenę.

Tačiau ne apie pilietinę visuomenę?

Buvo stebima, kas vyksta pas čekus, lenkus. Europoje kūrėsi tautinės valstybės. Pagaliau Italija, Vokietija taip pat kūrėsi ne pilietiniu pagrindu, o būtent kaip tautinės valstybės.

Trečias dalykas, į kurį turiu atkreipti dėmesį ir kuris taip pat buvo pažymėtas prof. V. Merkio pranešime: vis dėlto V. Kudirka jau kalbėjo ir apie Lietuvos valstybę. Tiesa, ne atvirai. Ateityje lietuvių tauta bus lygi kitų Vakarų Europos tautų partnerė, tų tautų, kurios jau turi sukūrusios savo valstybes.

1891-1892 m. tie klausimai lietuvių inteligentų – K. Griniaus, J. Bagdono, J. Adomaičio-Šerno – buvo svarstomi, ir jau buvo prasitariama, kad Lietuvos valstybė bus. Dar anksčiau J. Šliūpas, būdamas Amerikoje, išsitarė apie baltų valstybės sukūrimą. 1896 m. socialdemokratų partijos programoje buvo kalbama apie atskirą nepriklausomą Lietuvos valstybę, tiesa, lygių tautų federacijoje.

Būtina prisiminti ir 1892 m. lietuvių demokratų partijos programą, kur buvo suformuluota programa minimum – Lietuvos autonomija demokratinės Rusijos sudėtyje, ir programa maksimum – nepriklausoma Lietuvos valstybė. Taigi pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės terminą pavartojo buvę “varpininkai”, tuo metu jau susibūrę į Lietuvių demokratų partiją.