Ko vis tik mokslas šiandien nepadaro mūsų žemės ūkiui?

Sakyčiau, kad beveik viską padaro, bet gal ne viskas pasiekia paprastą žmogų – tai jau kitas dalykas. Ūkininkui, žemdirbiui turėtume pritaikyti tas visas technologijas, pvz., augalininkystės pagal jo pageidavimus.

Tačiau prie kiekvieno ūkininko neprisiderinsit.

Ir vis tik galima. Pagal tam tikrus požymius reikėtų grupuoti ir pačius ūkininkus. Vieni jau stovi ant tvirto pagrindo, pvz., tie, kurie pirmieji susigrąžino žemę ir pan. Jie gali nusipirkti trąšų ir kitų chemikalų, o laikydami gyvulius apsirūpina ir organinėmis trąšomis. Vadinasi, jie gali siekti ir didelių derlių. Tokiems ūkininkams galime pasiūlyti technologijas, kuriomis remiantis galima gauti didesnių derlių.

Mintyje turite Vidurio Lietuvos, kitų derlingų rajonų ūkininkus?

Taip, ir tuos, kurie pirmieji ėmėsi ūkininkauti, dar spėjo technikos nusipirkti. Jie šiandien verčiasi jau kaip tikri ūkininkai. Tačiau yra ir kita ūkininkų kategorija, kuriems svarbu išsilaikyti. Jie dar neįstengia įsigyti ir naudoti pakankamo kiekio chemikalų. Mokslas turėtų teikti rekomendacijas ir tokiam ūkininkui. Tegu nepavyks gauti 5 t/ha grūdinių kultūrų, tegu pavyks tik 2 t/ha, bet ir tai jam apsimokės. Jis galės prasimaitinti ir stiprėti – pasiekti vidutinio ūkininko lygį. Taigi ne visiems šiuo metu būtina intensyvi technologija, kai kam gal labiau reikalinga individuali.

Yra ūkininkų, kurie nori užsiimti ekologine žemdirbyste, t. y. apskritai nenaudoti jokių chemikalų. Ir toks ūkininkas turi sužinoti apie jam rūpimą technologiją. Tiek Žemdirbystės institutas, tiek Lietuvos žemės ūkio universitetas visais šiais atvejais ūkininkams turės ką pasiūlyti. Antai universitetas parengė programą, kaip ūkininkauti nenašiose, nualintose žemėse.

Ūkininkauti ar imtis kitos veiklos?

Ūkininkauti gal iš tiesų neapsimoka, tačiau ką daryti, jei žmogus nieko daugiau nemoka, o gyventi juk reikia. Nori užsiauginti vieną kitą gyvulį, sėja javus ir visa kita. Rekomendacijas, kaip tokiems žmonėms ūkininkauti, taip pat gali teikti mokslininkai.

Bet tai tik laikinos priemonės? Juk ne į tokius ūkininkus turi būti orientuojamas tiek Lietuvos žemės ūkis, tiek agrariniai mokslai.

Visiems šiems ūkininkavimo variantams mokslininkai privalo pateikti rekomendacijas, kadangi buvo kaupiami skirtingų vietovių ir įvairių sąlygų tyrimų duomenys. Pvz., Danijoje žmogus nori sėti kokių nors daugiamečių žolių mišinį pašarui. Ūkininkas pasako: turiu priemolį – ten noriu turėti ganyklą. Kokį mišinį geriausiai tiktų auginti? O kitas nori auginti tokį mišinį, kuris būtų labai kokybiškas pašaras – ten turi būti ir ankštinių kultūrų. Kiekvienu konkrečios žemės ir tikslo atveju ūkininkas gauna rekomendacijas, jis gali rinktis įvairius sprendimus.

Kelerius metus galima gauti derlių ir netręšiant žemės, bet ateis laikas žemei grąžinti skolą. O grąžinti galima įvairiai: mineralinėmis trąšomis arba sideracijos būdu – apariant žaliąją trąšą. Užarus lubinus, kaip rodo tyrimų duomenys, 6 metus dirva duos derlių. Augalai gali įsisavinti maisto medžiagas iš yrančios masės.

Gyvulininkystės, mechanizacijos srityje mokslininkai taip pat turi ką pasiūlyti. Sukaupta duomenų tiek apiedidelį, tiek apie mažesnį ūkį. Mokslo įstaigos turi duomenų ir gali teikti pasiūlymų.

Būtų didesnis ir pačių mokslininkų susidomėjimas, jeigu jie matytų didesnį tų savo pasiūlymų poreikį. Labai džiaugiuosi, kad didesnis sėklos poreikis. Ūkininkai pamatė, kad vien gerą sėklą pasėjus, be kitų papildomų sąnaudų, galima gauti 10-15 proc. ar net didesnį derlių. Ūkininkai konsultuojasi dėl veislių, iš anksto užsisako norimos sėklos. Ateis laikas ir kitiems dalykams. Todėl mokslininkams ir nereikėtų pernelyg nerimauti, kad gamybininkai, šiuo atveju ūkininkai, dar per mažai remiasi jų mokslu. Anksčiau buvome pripratę, kad per visokias organizacijas, per ministerijas ir partkomus būtų diegiamas mokslas. Žemdirbiams planine tvarka reikėdavo atsiskaityti – ką naujo įsisavino. Tie žmonės, kurie prie šitokios tvarkos buvo įpratę, lyg ir norėtų, kad jiems kažkas siūlytų. Bet ateis tie, kurie patys jaus poreikį. Pavasarėjant būdavo dienų, kai po 7-8 skambučius išgirsdavau. Štai menininkas susigrąžino žemę, prašo konkretaus patarimo, ką jis galėtų sėti, kaip keisti kultūras ir pan. Man malonu, jau galiu žmogui patarti. Jei toks poreikis kyla – jau gerai.

Gal ir patarsite draugui ar geram pažįstamam, bet visų ūkininkų ar žemę susigrąžinusiųjų akademikas nepakonsultuos.

Mano supratimu, didelį darbą atlieka konsultacinės tarnybos. Į jas visada galima kreiptis. Jeigu nežino ko nors patys konsultantai, tai mokslininkų visada gali pasiklausti. Mūsų ir klausia.

Mokslo institucijų lentynose gali gulėti klodai geriausių mokslo darbų, bet to nepakanka. Kaip padaryti, kad tas turtas taptų prieinamas kuo platesniam žmonių ratui? Juk reikia mokėti rezultatus apibendrinti ir pateikti ūkininkui.

Mokslo institutuose labai sumažėjo žmonių, dalis išėjo į firmas ieškoti lengvesnių darbų. O tie, kurie liko, dažniausiai yra tikri mokslininkai. Jie paprastai jau moka apibendrinti mokslo rezultatus ir juos pateikti. Gal kartais krūvis žmonėms per didelis, bet prisiplakėlių moksle liko mažai. Buvo laikai, kai žmogui nebūdavo, kur dėtis, jį aukštesnės instancijos rekomenduodavo, kad priimtume į institutą – tie laikai seniai praėjo.

O kodėl mokslo institutams neatlikus ir konsultacinių tarnybų vaidmens? Kas gali būti geresnis ekspertas už pačius mokslininkus? Ar būtinas tarpininkas?

Mes tai esame svarstę. Matote, pagal dabartines sąlygas konsultacinė tarnyba gali veikti tik kaip atskira įstaiga arba prie instituto. Institutai neturi lėšų skirti tokiam konsultantui transporto priemonę ar apmokėti komandiruotę. Labai sunki padėtis, institutai vos laikosi. Mažiausios pašalinės išlaidos – jau problema.

Gerai, kad Žemės ūkio ministerija padeda organizuoti didesnes konferencijas, paremia kai kurių aktualių leidinių parengimą ir spausdinimą.

Teko vieno kito ūkininko klausti, kaip jis naudojasi mokslo rekomendacijomis. “Ką mokslas… Jeigu kas neaišku, klausiu kaimynų, jie pataria”. Štai toks atsakymas. Be to, mūsų žmonės labai konservatyvūs, nuo seno įpratę sėti ir sodinti tas pačias kultūras, auginti tuos pačius gyvulius.

Visais laikais tokių žmonių buvo ir bus. Buvo metas, kai visi norėjo užsienietiškų veislių – tik ne lietuviškų. Tačiau atsikando. Dabar atvažiuoja ir prašo, kad padėtume gauti lietuviškos bulvių veislės. Užsienietišką muilą nusibodo valgyti. Atgavęs senelių žemę, mūsų inteligentas mėgina ir ūkininkauti senelių metodais. Bet nusivylęs pradeda galvoti, kaip čia sužinojus daugiau to ūkininkavimo subtilybių. Tada prireikia ir konsultanto, ir mokslininko.

Kai kuriose užsienio šalyse, norint ūkininkauti, reikia baigti atitinkamus žemės ūkio mokslus, turėti licenciją. Ar greitai taip bus ir Lietuvoje?

Dabar žemės grąžinimo etapas. Man teko konsultuoti teatro artistes, kurios atsiėmė žemę ir nori ūkininkauti. Ateis ir kitas etapas, kai prireiks specialistų – jie tą žemę ir supirks, nes iš jos mokės gauti naudos. Atsitiktiniam žmogui, nors jis ir kupinas gerų norų, dirbti žemę bus sunku. Arba teks tobulėti ir ne senelio klausinėti, arba teks bankrutuoti. Kito pasirinkimo nebus.

Kur šiame procese mokslininko vieta? Jie liks nuošalėje, o gal sugebės daryti procesui įtaką, jį reguliuoti?

Dabar mokslą turime vertinti kiek kitaip. Nebūtinai savo rezultatus turi viešai išdėstyti ir pan. Mokslininkas privalo taip dirbti, kad jo mokslo įstaigoje būtų atsakyta į visus klausimus. O konsultacinės tarnybos, išgirdusios apie naujoves, gali surengti kursus, seminarus, atvažiuos tie patys mokslininkai, išaiškins, sureguliuos mašinas iki smulkmenų ir pan.

Konsultacinių tarnybų uždavinys – skleisti plačiau patirtį. Mokslininko laikas pernelyg brangus, kad jis galėtų lankytis kiekviename ūkyje. Štai kokius puikius spanguolynus kai kas įsirengė Lietuvoje – be mokslo nebuvo apsieita. Panašiai ir sodai - žmonės susirado, kas juos pamoko, pakonsultuoja.

O mokslininko darbas – kurti, daryti ir pateikti, kad ir kiti turėtų. O tas, kuris norės žinoti - susiras. Norintis dirbti senelių metodais – šitaip ir dirbs.

Ačiū, akademike, už pareikštas mintis.