Prof. Pranas Buckus

Beveik anekdotai iš Vilniaus pedagoginio universiteto gyvenimo

1941 m. gegužės mėn. nutarta jį reorganizuoti į ketverių metų aukštąją mokyklą, rengiančią vidurinių mokyklų mokytojus. Tačiau dėl karo šis persitvarkymas vyko sunkiai. 1992 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutarė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą vadinti Vilniaus pedagoginiu universitetu.

Mokslininkų biografijos dažniausiai sausos ir panašios. Jose nelieka mokslininko individualybės, jo asmeninio gyvenimo pėdsako. Dvidešimt ketverius metus (1963-1987) dirbant Vilniaus pedagoginio instituto (dabar universiteto) prorektoriumi, teko daug bendrauti su žmonėmis. Tarp jų buvo nevienodo talento ir minčių polėkio asmenybių, įvairių charakterių, silpnybių ir keistų, juokingų pomėgių individų. Pasitaikė ir sąmojingų žmonių. Apie visus juos išliko nemažai prisiminimų, dažnai tiesiog kurioziškų atvejų arba juokingų nutikimų, kuriuos galima būtų pasakoti kaip anekdotus. Keletą iš jų čia pateiksime.

Pedagogas prof. Jonas Laužikas (1903-1980) ne visada patiko valdžiai. Kartą jį aplankiusi pedagogė prof. Magdalena Karčiauskienė rado jį prie stalo rašantį. Nejučia išsprūdo: “Profesoriau, tai vis rašote, betgi jūsų darbų nespausdina”. J. Laužikas liūdnai nusišypsojo ir trumpai atsakė: “Gyvenime būna atvejų, kai ir po mirties darbus išleidžia”.

Prieš kelerius metus, tautinio atgimimo laikais, Vilniaus pedagoginiame institute buvo eksponuojamos Staliną ir epochą šlovinančios publikacijos (knygos, vadovėliai, straipsniai, eilėraščiai). Tarp jų buvo ir J. Laužiko straipsnis “Klasinis auklėjimo pobūdis” (“Tarybinė mokykla”, 1948), kuriame minimi Stalinas ir Ždanovas. Pamatęs tai, vienas jau mirusio profesoriaus pažįstamas pasakė: “Tai matai, Jonai, už savo pažiūras buvai atleistas iš darbo, nušalintas nuo pedagoginės veiklos prie Smetonos, prie Hitlerio, prie Stalino. Ir dabar tau neleidžia ramiai ilsėtis”.

Prof. J. Laužikas buvo humaniškas žmogus, padėdavęs bendradarbiams, skolindavęs pinigų. Kartą jis užėjo į namus pas būsimąją profesorę M. Karčiauskienę, kuri norėjo grąžinti profesoriui skolą. Bet J. Laužikas, pamatęs ant grindų gulinčias knygas, pasakė: “Kai knygos bus lentynose, tada atiduosi pinigus”.

Pokario metais grupė Vilniaus pedagoginio instituto darbuotojų po darbo ėjo namo. Priekyje smagiai žingsniavo bibliotekos vedėjas, lietuvių kalbos ir literatūros mokymo metodikos specialistas, būsimasis profesorius Juozas Budzinskis (1903-1986). Instituto vyr. buhalteris ir sako: “Ko tas Budzinskis visur skuba. Ir čia jo nesulaikysi, o bibliotekoje irgi paskubėjo – už blogą darbą parašė papeikimą ir mano žmonai, ir savo”.

Pokario metais aukštosiose mokyklose mokėsi ir vyresnio amžiaus jaunuoliai. Žmogus, užėjęs į Vilniaus pedagoginio instituto aktų salę ir pamatęs tribūnoje aistringai kalbantį praplikusį oratorių, paklausė:”Koks čia profesorius kalba”. Jam buvo paaiškinta, kad tai ne profesorius, o studentas Antanas Janonis (1913-1995), vėliau tikrai tapęs Botanikos katedros profesoriumi. Tais laikais kai kurie posėdžiai vyko rusų kalba, nors ne visi dėstytojai tą kalbą gerai mokėjo. Svarstant studentų praktikų klausimą, botanikas A. Janonis “polevaja praktika” (lauko praktika) vadindavo “polovaja praktika” (lyties praktika).

Filosofijos katedros profesorius Naumas Ickovičius (1906-1984) buvo vedęs, po to išsiskyrė ir antrą kartą vedė. Paklaustas, kaip jam sekėsi gyventi su žmonomis, jis atsakė: “Pirmą kartą vedęs, turėjau žmogų, bet neturėjau moters, o antrą kartą vedęs, atvirkščiai, turėjau moterį, bet neturėjau žmogaus”. 1976 m. prof. N. Ickovičius minėjo savo 70-metį. Iškilmių metu, nenorėdamas klausytis per daug pagyrimų, jubiliatas staiga atsistojo ir garsiai lietuviškai (paprastai jis kalbėjo rusiškai) sušuko: “Draugai, nereikia perdėti” (kirčiuodamas paskutinio žodžio antrąjį skiemenį). Profesorius labai saugojo savo sveikatą, propagavo atskirų kūno dalių masažo ir mišrainės iš 15 komponentų gaminimo “metodiką”. Kai ekonomistai labai gerai vertino Lenino įvestą naująją ekonominę politiką (nepą), kuri, jų žodžiais tariant, pagerino žmonių gyvenimą ir materialinę padėtį, filosofas N. Ickovičius jų klausdavo:”Tai kodėl gi nepo buvo atsisakyta ir vėl grįžta prie blogesnio žmonių gyvenimo”. Profesorius, pats būdamas žydų tautybės, savo bendradarbiams daug kartų kalbėjo: “Ieškau tarnaitės, bet tik su viena būtina sąlyga. Ji turi būti krikščionė, labai tikinti”.

1971 m. Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje buvo svarstomas N. Ickovičiaus darbas tema “Apie reliatyvumo kategorijos esmę ir jos santykį su absoliutumo kategorija”, pateiktas habilituoto daktaro laipsniui įgyti. Apibendrindamas diskusiją, katedros vedėjas Eugenijus Meškauskas pasakė: “Aš iš principo nesutinku su disertanto koncepcija šiuo klausimu. Siūlau disertaciją gynimui”. Sprendžiant iš to, kad E. Meškauskas dalyvavo sėkmingo disertacijos gynimo “aplaistyme”, jis taryboje, matyt, balsavo “už”.

Išsiblaškęs profesorius – nuolatinė anekdotų tema. Prieš kelis dešimtmečius į Vilniaus pedagoginį institutą atvyko Potsdamo aukštosios pedagoginės mokyklos profesorius. Pakabinęs lietpaltį laukiamajame, svečias ir jį lydintys žmonės užėjo pas rektorių doc. Vytautą Uogintą (1918-1994). Po pokalbio išėję iš rektoriaus kabineto, visi pamatė, kad nėra svečio lietpalčio. Profesoriui iš Vokietijos buvo paaiškinta: “Matot, pas mus esama “išsiblaškiusių profesorių, kurie per klaidą galėjo jūsų lietpaltį paimti”. Užsienio svečias išvyko iš Vilniaus su jam nupirktu nauju lietpalčiu. Tik nežinoma, ar jis patikėjo legenda “apie išsiblaškiusius profesorius”. O išsiblaškę gali būti ne tik profesoriai, bet ir docentai. Taip Chemijos katedros docentas Juozas Martišius, sutikęs laborantę, paklausė: “Kas šiandien buvo užėmęs mūsų laboratoriją”. Į tai laborantė atsakė: “Docente, taigi ten vyko jūsų užsiėmimai”.

1985 m. kovo 5 d. Vilniaus pedagoginis institutas minėjo žemės ūkio mokslų daktaro Vytauto Sirvydžio 50-metį. Iškilmių metu vienas svečias pasveikino jubiliatą su Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardu, nors tą dieną paskelbtas vyriausybinis apdovanojimas buvo skirtas kitam Vytautui Sirvydžiui – medicinos mokslų daktarui, gimusiam taip pat tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną.

1979 m. tamsų vasaros vakarą Vilniaus pedagoginio instituto studentas Rimantas Puplesis, dirbęs mokslinį darbą, savo tėviškės Klaipėdos rajono miškelyje įjungė ultravioletinę šviesą drugiams vilioti ir gaudyti. Kaimo žmonės, pamatę apšviestą miškelį, nutarė, kad tai arba nusileidusi skrajojantį lėkštė, arba diversantai, ir pranešė apie tai Gargždų milicijai. Po kurio laiko milicininkas su drąsesniais kaimo vyrais, ginkluotais peiliais ir kirviais, apsupo miškelį. Netrukus studentas pamatė prikištą prie smilkinio pistoletą. “Kas jūs toks būsite?”- paklausė milicininkas. “Studentas”, - atsakė R. Puplesis. Bet tuo reikalas nesibaigė. Milicininku jo valdžia nepatikėjo, kad tai studentas. O kaimo žmonės senelę užjautė, kad jos anūkui “kažko trūksta”, “ne viskas tvarkoj”. Šiandien R. Puplesis yra habilituotas gamtos mokslų daktaras, profesorius.

Prieš kelis dešimtmečius Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojai organizavo ekskursiją į “revoliucijos lopšį” – Leningradą. Patekti į vieną muziejų buvo labai sunku dėl didelės žmonių eilės. Dėstytojai “susimetė” po kelis rublius ir praėjo be eilės, kaip “užsienio” delegacija. Dalyvavęs šioje ekskursijoje Mokslinio komunizmo katedros profesorius Mykolas Burokevičius pasakė: “Aš apgaudinėti liaudį negaliu”. Jis iš principo į muziejų nėjo ir kitų elgesį pasmerkė.

Atėjęs į Vilniaus pedagoginio universiteto bufetą, dėstytojas tarė: “Čia labai gerai. Gali pamatyti kregždę, užvalgyti pyrago ir užgerti kisieliaus”. Staiga kažkas sušuko: “Žinokite, kad čia esama dar ir šnipo”. Mat tuo metu dėstytojų eilėje stovėjo psichologas prof. Sigitas Kregždė, fizikas prof. Kazimieras Pyragas, matematikas doc. Jonas Kisielius ir filosofas doc. Leonas Šnipas. Matematiko doc. Viktoro Pipiro ir doc. Audroniaus Vilko, dėstančio kūno kultūros teoriją, tą dieną bufete nebuvo, o Anglų kalbos katedros vedėja doc. Izolda Genienė atostogavo.

Prieš kelerius metus, atsiradus viešumai ir demokratijai, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai ir studentai, įėję į universiteto patalpas, pamatė užsienio prezervatyvų parodą. Apstulbinti tokio netikėto ir nelaukto įvykio dėstytojai ir studentai vieni kitų klausė: “Ar tai ir yra demokratija?”