j1.gif - 2682 Bytes

NEPANAUDOTI REZERVAI

Sodininkystė ir uogininkystė - perspektyvus verslas

Gediminas Zemlickas

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose grupė Lietuvos žurnalistų, rašančių ekonomikos ir ūkio temomis, lankėsi tą gražų rudens metą, kai rudeniniai obuoliai jau buvo nuskinti, o žieminiai tebenoko. Obelų lapai dar buvo žali, o nuo vaisių apsunkusios šakos nusidažė tokiomis varsomis, kurios galėtų praturtinti bet kurio dailininko paletę.

Išvakarėse institute vyko konferencija, skirta daržininkystei, o prieš kelias savaites instituto darbuotojai buvo lankęsi pažangiuose Lenkijos sodininkystės ūkiuose. Tad suprantama, jog ir susitikime su žurnalistais į daugelį mūsų sodininkystės ir daržininkystės problemų buvo stengtasi žvelgti vertinant pagal kaimynų patirtį. Esmę pakankamai aiškiai apibūdino Instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Sodo augalų selekcijos skyriaus vedėjas, instituto tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Vidmantas Stanys. Lietuva rengiasi stoti į Europos Sąjungą, kur daugeliui žemės ūkio produktų, ypač laukininkystės, bus taikomos pardavimo kvotos. O sodininkystės ir daržininkystės produktams nėra kvotų. Protingai tvarkydamasi mūsų šalis čia galėtų pelnyti nemažos naudos. Pažvelkime, kokios galimybės atsiveria šios produkcijos augintojams.

Kaimyninės šalies sodininkai kol kas ramūs

Mūsų šalyje nuo seno įsitvirtinusi nuostata, kad esame pieno ir mėsos gamintojai. Iš tiesų taip nuo seno ir buvo, išliko ligi šiol, tad ir subsidijos skiriamos pirmiausia šių produktų gamintojams. Visokio plauko Vakarų ekspertai mūsų žemdirbius protina, kad tik labai aukštos kokybės, pigus ir ekologiškas lietuviškas produktas galėtų būti paklausus Vakarų rinkoje, bet štai koks paradoksas. Nors mūsų žemdirbiai ir pagamina kokybišką, pigų ir ekologiškesnį produktą už daugelį Vakarų gamintojų, bet kažkodėl tie lietuviški produktai neįsileidžiami, ir gana. Nors ir gerokai pigesni už tose šalyse gaminamus. Jų įvežimas ribojamas įvairiausiomis kliūtimis. Akivaizdu, kad niekas mūsų pieno ar mėsos produktų ES šalyse nelaukia, o tų šalių vyriausybės dotuoja savo žemdirbius, kad tik kuo toliau iš savo šalių tą produkcijos perteklių išvežtų.

Tad gal iš tiesų verta įsiklausyti, ką siūlo Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai. O siūlo jie alternatyvą ligi šiol mūsų tradiciniams žemės ūkio produktams. Pateiksime mokslininkų argumentus. Bet pirmiausia – bendras įspūdis iš kelionės po Lenkijos sodininkystės ūkius.

Tų ūkių dydis yra nuo 7 iki 10, kartais iki 15 ha, o sodai juose paprastai užima iki 8 ha. Sodininkystę kultivuojantys ūkininkai gyvena labai pasiturinčiai ir yra tikri dėl savo ateities. Lenkijoje dabar svarstoma, kokius nuostolius patirs žemės ūkis, šaliai įstojus į ES. Labai sunerimę pagrindinių augalininkystės šakų atstovai, kadangi jų produkcijai nuolat mažinamos kvotos, ir jie priversti ieškoti alternatyvių augalų, kuriuos galėtų auginti. Kai kas jau bando auginti nendres, vyteles. O sodininkai kol kas ramūs, nors jų Lenkijoje labai daug, kai kuriose vaivadijose sodai užima didžiulius plotus.

Tiek Lenkijoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje didžiausios investicijos reikalingos norint užveisti sodą. Tam reikia didelio pradinio kapitalo. Lietuvos sąlygomis – nuo 30 iki 70 tūkst. Lt 1 ha priklausomai nuo sodo intensyvumo.

Sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymais parodyta, kad iš intensyvių žemaūgių sodų per 5 metus galima gauti tokį pat derlių, kokį iš tradicinių sodų pavykdavo gauti per 10 metų. Taigi įveisiant intensyvius žemaūgius sodus, tuos pinigus daug greičiau galima ne tik susigrąžinti, bet po 5-6 metų ir gauti geroko pelno. Būtent tie Vakarų Europoje plėtojami žemaūgiai sodai perspektyvūs ir Lietuvos sąlygomis, - įsitikinę instituto darbuotojai.

Kas stabdo?

Tad kas šiandien stabdo šią sodininkystės kryptį? Vieną priežastį jau aptarėme – tai didelių pradinių investicijų poreikis ir stoka. Antra priežastis – tam tikri psichologiniai barjerai, trukdantys ligi šiol sodininkystę ir daržininkystę plėtoti kaip prioritetines žemės ūkio šakas. Nors, palyginti su kaimyninėmis šalimis, Lietuvos sąlygomis šias šakas vystyti yra net palankesnės sąlygos. Pvz., mūsų šalyje dar kol kas nepaplitę kai kurių ligų sukėlėjai, vadinasi, galima išauginti ekologiškesnius vaisius ir daržoves. Tokios produkcijos paklausa didesnė. Štai Latvijos gyventojai daržovių, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, suvartoja daug daugiau negu Lietuvos, o išaugina gerokai mažiau. Vadinasi, mūsų daržininkai gali turėti Latvijoje neblogą rinką, per mažai dar panaudojamos ir kitų šalių rinkos.

Aišku, kad be ilgalaikių lengvatinių valstybės kreditų ūkininkai, norintys užsiveisti intensyviuosius sodus, neapsieis. Mokslininkai įsitikinę, kad sudarius palankias kreditavimo sąlygas, ypač pradedantiems sodininkams, jie be baimės galėtų imtis sodininkystės verslo. Šiuolaikiškai prižiūrimi ir tvarkomi našūs sodai duotų didelį pelną. Todėl pats laikas laužyti įsisenėjusias nuostatas, kad sodininkystė – tai antraeilė žemės ūkio šaka. Priešingai – šis verslas turi puikių galimybių tapti alternatyva kitoms tradicinėms ūkininkavimo formoms.

Žinia, vien kreditavimo neužteks. Reikia, kad sodininkystei atsidėti sumanę ūkininkai būtų užtikrinti, jog jų užauginti obuoliai bus supirkti, neiškils kliūčių jų išvežti ten, kur yra rinka. Štai Lenkijos ūkininkai išaugina labai didelius kiekius obuolių, tačiau dėl realizavimo nesijaudina, nes žino, kad jų produkcija bus supirkta.

Pradėjus nuo uogų

Tarkime, esu pradedantysis ūkininkas, technikos neturiu ir mano perspektyvos su 3 ha žemės ne kažin kokios. Net ir sodo žmogus neįsiveisi, nes tokiam plotui reikės apie 210 tūkst. Lt. Be paskolos neišsiversi. Instituto mokslininkai mus ramina: tokiame plote žmogus gali normaliai verstis pradėjęs plėtoti uogininkystės verslą. Tai gali būti desertinės uogos mūsų rinkai. Jeigu auginsime braškes, tai reikia turėti galvoje, kad šios uogos turės paklausą taip pat Rygoje ir Taline, kadangi ten vėliau prinoksta. Vadinasi, šia niša mūsų augintojai turėtų pasinaudoti.

Kitas, ir gal dar svarbesnis, momentas - tai šaldymui skirtų uogų auginimas. Europos Sąjungos, taip pat Šiaurės šalys noriai perka šaldytas uogas iš Lenkijos, regis, pradeda dairytis ir į Lietuvos uogų augintojus. Žinoma, nori pirkti kuo pigiau, nes šaldytos uogos – žaliavos produktas. Kol kas Lietuvos augintojus ta kaina patenkina (gal priklauso ir nuo to, kokie metai).

Sodo agrotechnikos skyriaus vedėjas dr. Nobertas Ūselis siūlo iš akių neišleisti ir dar vienos srities – koncentruotų sulčių gamybos. Jos dažniausiai spaudžiamos iš prastesnių obuolių ar kitos žaliavos. Lietuviškos sultys išvežamos į Vokietiją, ten perdirbamos ir toliau keliauja po pasaulį. Žinovai tvirtina, kad palyginti su Maroko sultimis lietuviškos daug geresnės. Todėl vokiečiai jomis ir skiedžia marokietiškas – šitaip gauna gana gerą produktą. Kadangi Lietuvoje turime įmones, kurios gali iš vaisių spausti sultis, tai dr. N. Ūselis ir siūlo šia galimybe naudotis. Juk vaisių žaliavos turime, jų priauginame ir kolektyviniuose soduose.

Prakutus

Prakutus iš uogų auginimo jau galima pradėti investuoti ir į sodą. Dr. N. Ūselis mato neblogą perspektyvą, kai derinamos įvairios žemės ūkio šakos. O verslinę sodininkystę reikėtų plėtoti auginant desertinius obuolius. Jų Lietuvoje išauginama dar nepakankamai. Jeigu norime išvežti pieno ir mėsos produktus, tai juos tenka dotuoti, o desertiniais obuoliais neaprūpiname net vidaus rinkos. Tokią produkciją Lietuvos sąlygomis galima ir būtina išauginti, bet tam – jau minėjome – prireiks nemenko pradinio kapitalo. Auginant desertinius obuolius mokslininkai siūlo galvoti ir apie jų eksportą. Į Vakarų rinką neprasimuši, tačiau juk yra Latvija, Estija, pagaliau ir Šiaurės šalys, kur sąlygos sodininkystei plėtoti daug prastesnės.

Laikas specializuotis

Perdirbimo įmonių pastangos telkti savo augintojų būrį turėtų Lietuvoje stimuliuoti sodininkystės ir uogininkystės verslą. Štai AB “Anykščių vynas” sudaro sutartis su augintojais, kad šie daugiau augintų serbentų, vyšnių. Bendrovė garantuoja, kad visą išaugintą produkciją supirks, be to, įsipareigojo net nupirkti uogų rinkimo kombainą. Tai brangus malonumas, augintojams ne pagal kišenę. Tiesa, diskusijos dalyviai šį faktą vertino nevienareikšmiškai: užuot tobulinusi gamybą, technologinius procesus, įmonė priversta pirkti kombainus augintojams. Kai kam atrodo, kad įmonė užsiima ne savo darbu, kiti tokį bendradarbiavimą vertina teigiamai. Juk ir užsienio įmonės Vengrijoje, Bulgarijoje turi savo tiekėjus, sudaro ilgalaikes sutartis – tiek su uogų, tiek su cukrinių runkelių augintojais. Perdirbėjams svarbu žinoti, kas jam vaisius augina, nori matyti net auginimo procesą – kokios agrocheminės medžiagos ar technologijos naudojamos. Tai būtinybė, ir ateityje gamybininkai apie savo tiekėjus ir augintojus turės žinoti.

Šaldytų uogų produkcija turi paklausą, įmonės plečiasi, o kai kurių uogų, pvz., vyšnių, Lietuvoje išauginama visiškai nepakankamai. Užsienyje gamintojai savo augintojams kelia griežtesnius reikalavimus. Jie sutinka dotuoti kai kurių vaisių ar uogų auginimo išlaidas, bet iškelia sąlygas – auginti tą vieną vienintelę uogų veislę, pvz., tinkančią tik kompotams gaminti arba tik džiovinti. Labai griežta veislių diferenciacija gamybininkams padeda specializuotis, užtat jie sugeba pagaminti labai aukštos kokybės produktus. Jei uogų veislė tinka šaldyti, bet nebus skani kaip desertinė, tai įprastomis sąlygomis sodininkas tokių uogų gal ir neaugintų. Atlikdamas užsakymą, talkina, kad produktas būtų pagamintas aukščiausios kondicijos. Ir Lietuvoje augintojai, jeigu norės prisitaikyti prie gamybininkų reikalavimų, turės pamažu pamiršti visiems atvejams tinkančią universalią produkciją – pats laikas pradėti specializuotis.

Kad vaisiai ir uogos derėtų

Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai ne pirmus metus dirba tam, kad užtikrintų intensyvios ir našios sodininkystės plėtojimąsi Lietuvoje. Institute atliekama augalų selekcija, aklimatizuojamos naujos obelų veislės, atliekamas visas kompleksas mokslinių darbų, kurie reikalingi, kad ši šaka būtų pelninga mūsų gamtinėmis ir klimato sąlygomis.

Pasak Sodo augalų selekcijos skyriaus vedėjo habil. dr. Vidmanto Stanio, nė viena žemės ūkio sritis nereikalauja tiek daug gilių biologijos žinių, kiek reikalauja sodininkystė. Medžio formavimas susietas su fiziologija: per anksti nupjausi šaką arba kelias savaites pavėluosi – ir turėsi papildomų išlaidų. Todėl sodininkas turi žinoti svarbiausius augalų biologinius momentus. Visi sodo augalai, išskyrus nebent aroniją ir svarainį, dauginasi vegetatyviškai. O šiuo būdu dauginami augalai dažniausiai neatsparūs virusų sukeliamoms ligoms. Šios ligos perduodamos ir skiepijant. Paplitusios virusinės ligos perniek verčia sodininko triūsą, kadangi sodo produktyvumą priklausomai nuo sukėlėjų gali sumažinti iki 98 proc. Todėl šalyje turi būti struktūros, kurios stebėtų sodų ir vaismedžių fiziologinę būklę, būtina ir sistema, kuri padėtų užtikrinti, kaip dauginti sveiką medžiagą.

Prof. V. Stanio vadovaujami sodų augalų selekcininkai šiokį tokį finansavimą gauna ir iš Europos Sąjungos, turi specialios aparatūros, tad atlieka labai reikšmingus darbus. Vienas iš uždavinių – kontroliuoti virusų buvimą, tai atliekama ir genetiškai, ir imunofermentiniu būdu. Tiriamas ir vaismedžių genetinis kintamumas, įvairiais metodais pavyksta sukurti genetinę įvairovę.

Laboratorijoje saugomas įvairių sodo augalų genofondas. Pvz., visas mūsų vynuogių genofondas telpa mėgintuvėliuose, du kartus per metus tos kolekcijos pavyzdėliai persodinami.

Instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, Fiziologijos laboratorijos vedėjas habil. dr. Pavelas Duchovskis su bendradarbiais Fitotroniniame komplekse atlieka darbus ir tyrimus, kurie skirti sodo augalų selekcijai gerinti. Jei teisingai supratau, fitotronas - tai klimato kamerų kompleksas, kur pavyksta sudaryti įvairias norimas ir nuo aplinkos nepriklausančias augalų auginimo sąlygas. Modeliuojant tas sąlygas, sprendžiamos selekcijos, agrotechnikos problemos. Ir visa tai tam, kad mūsų obelys ir kiti vaismedžiai Lietuvos sąlygomis geriau derėtų, teiktų kuo gardesnius vaisius.

Ten pamatėme ir patį intensyviausią Lietuvoje sodelį. Suprantama, obelaitės žemaūgės, šakos ir kitos medelių dalys apkaišytos davikliais – vyksta tyrimo darbas. Jeigu mūsų ūkininkai sugebės panašius sodus įsiveisti, šalies sodininkystės perspektyvos būtų pakankamai optimistiškos. Tačiau tik mokslininkų pastangų ir ūkininkų, norinčių sodininkauti, gerų norų nepakanka. Reikės ir valstybės institucijų įvairiopos paramos. Ir apie tai daug buvo kalbėta susitikime su mokslininkais ir verslo atstovais Sodininkystės ir daržininkystės institute. Bet apie tai – kitose publikacijose.

(bus daugiau)