Par­duo­ti Lie­tu­vos že­mę už­sie­nie­čiams? Dėl to, ro­dos, ne­ky­la di­de­lių dis­ku­si­jų nei Sei­me, nei ži­niask­lai­do­je. Ap­svars­ty­ta Sei­mo po­sė­dy­je, kaip vie­nas iš dau­ge­lio kas­die­niš­kų klau­si­mų, ir nu­tar­ta – par­duo­ti; na, kol kas ne vi­sai lais­vai, o nu­sta­čius tam tik­ras są­ly­gas. Ir ką gi tau­ta, vi­suo­me­nė? Tar­si ir ne­pa­ste­bė­jo nuo­la­ti­nių smul­kių skan­da­lų er­ze­ly­nė­je. Ty­la, to­kia ma­lo­ni val­džios au­siai...

O juk ma­žiau kaip prieš de­šim­tį me­tų re­fe­ren­du­mu pri­im­to­s Kon­sti­tu­ci­jo­s pre­am­bu­lė­je iš­di­džiai pa­reiš­kėm pa­sau­liui: „lie­tu­vių tau­ta, įkū­ny­da­ma pri­gim­ti­nę žmo­gaus ir Tau­tos tei­sę lais­vai gy­ven­ti ir kur­ti sa­vo tė­vų ir pro­tė­vių že­mė­je... skel­bia šią Kon­sti­tu­ci­ją”... Ir, už­tvir­tin­da­mi, kas pa­sa­ky­ta, Kon­sti­tu­ci­jos 47 straips­­ny­je įra­šėm: Lie­tu­vos že­mė, vi­daus van­de­nys, miš­kai ga­li pri­klau­sy­ti tik Lie­tu­vos pi­lie­čiams.

Tad kaip gi bus da­bar su tė­vų ir pro­tė­vių že­me? Ar­ba, kas dar svar­biau, - kaip bus su tau­ta, kai ji ne­be­tu­rės sa­vo že­mės?

Klau­si­mas ne toks jau kas­die­niš­kas, kad jį, kaip ei­li­nį, daug ne­mąs­ty­da­mi nu­lem­tų ke­lias­de­šimt Sei­mo na­rių, per rin­ki­mus ga­vu­sių ko­kį penk­ta­da­lį vi­sų rin­kė­jų bal­sų. Be to, rin­ki­mų pro­gra­mo­se apie že­mės par­da­vi­mą už­sie­nie­čiams iš­vis ne­bu­vo skelb­ta, tai­gi rin­kė­jai, bal­suo­da­mi už vie­ną ar ki­tą par­ti­ją ar­ba kan­di­da­tą į Sei­mo na­rius, ne­ga­lė­jo iš­reikš­ti sa­vo nuo­sta­tos že­mės klau­si­mu ir, va­di­na­si, ne­su­tei­kė jo­kių įga­lio­ji­mų tą da­ry­ti sa­vo iš­rink­tam Sei­mui. Kon­sti­tu­ci­ją skel­bė tau­ta, to­dėl tik tau­ta ir ga­li keis­ti es­mi­nius Kon­sti­tu­ci­jos tei­gi­nius.

Kas ap­skri­tai yra tau­ta, ver­tė­tų pri­si­min­ti šia pro­ga. Pa­pras­čiau­sia­me api­brė­ži­me ji api­bū­di­na­ma kaip „is­to­riš­kai su­si­da­riu­si žmo­nių ben­druo­me­nė, tu­rin­ti ben­drą že­mę, kal­bą, is­to­ri­ją...“. Že­mė, kaip ma­to­me, yra pir­mo­je vie­to­je. Iš tik­rų­jų kaip be sa­vo že­mės? Mū­sų trem­ti­niai, pa­bė­gė­liai tą pa­ty­rė, jų iš­gy­ve­ni­mai, gie­do­ti ir ne­iš­gie­do­ti, rau­do­ti ir ne­iš­rau­do­ti, – ne­iš­se­mia­ma skaus­mo jū­ra. Tik vil­tis su­grįž­ti į tė­vy­nę pa­lai­kė ši­tų be­da­lių, „be­že­mių“ dva­sią, kė­lė dėl jos į ko­vą. Pa­si­žval­gy­ki­me pla­čiau. Ar daug pa­sau­ly­je tau­tų be že­mės? Iš­va­ry­ti iš Pa­les­ti­nos žy­dai, il­gus šimt­me­čius kla­jo­ję po pa­sau­lį, ne­pa­lio­vė sva­jo­ti apie Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, kol ga­lų ga­le ga­vo tei­sę į ją su­grįž­ti. Lie­ja da­bar krau­ją dėl sa­vo­jo Iz­ra­e­lio, o ga­lė­tų par­duo­ti ir ne­blo­gai pel­ny­ti. Ži­no­me, kas iš­ti­ko Ame­ri­kos in­dė­nus, par­da­vu­sius sa­vo že­mę už stik­li­nius ka­ro­liu­kus ir „ug­ni­nį van­de­nį“. Ne­tu­ri ir ne­ži­no sa­vo že­mės či­go­nai, bet var­gu ar ga­li­ma bū­tų jiems to pa­vy­dė­ti. Tau­ta ir že­mė, - tai gy­vy­bi­nis ry­šys, kru­vi­nas, pra­keik­tas, iš­ga­nin­gas, sau­gan­tis, mai­ti­nan­tis. Be že­mės, be tė­vy­nės žmo­gus - kaip be mo­ti­nos, varg­šas kla­jū­nas, paukš­tis be liz­do, sve­ti­mas tarp sve­ti­mų, pa­smerk­tas džiū­ti, nyk­ti, pa­smerk­ta jo kal­ba, pa­pro­čiai ir ti­kė­ji­mas, pa­smerk­tos pro­tė­vių kny­gos ir dai­nos, vė­jas kaip smil­tis iš­ne­šios se­no­lių iš­min­tį, o bro­liai ir se­se­rys ne­pa­žins vie­nas ki­to.

Tė­vy­ne, „ne­vel­tui bo­čiai ta­ve taip gy­nė“! - anot po­eto.

Ir kas tik ne­si­kė­si­no ją iš­plėš­ti? Ru­sai, vo­kie­čiai, len­kai, to­to­riai... Am­ži­nos ko­vos. Krau­jo ne­mu­nai nu­te­kė­jo...

Griež­da­mi dan­ti­mis iš nuos­kau­dos, lie­tu­viai pa­si­ra­šė Liub­li­no uni­ją. Ta­čiau ir po jos iki pat abie­jų tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mo ga­lio­jo Lie­tu­vos Sta­tu­tas, drau­dęs Lie­tu­vo­je sve­tim­ša­liams įsi­gy­ti dva­rus. Tai ap­sau­go­jo nuo abie­jų tau­tų mai­šy­mo­si ir Lie­tu­vos ko­lo­ni­za­ci­jos be­veik du šim­tus pen­kias­de­šimt me­tų.

1918 m. at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos kon­sti­tu­ci­jos „tė­vai“ taip pat ak­cen­ta­vo že­mės pri­klau­sy­mą tau­tai ir jos pi­lie­čiams. Net so­vie­ti­nė­je kon­sti­tu­ci­jo­je že­mė pri­klau­so liau­džiai.

Ko­dėl gi da­bar leng­va ran­ka ruo­šia­ma­si pa­tai­sy­ti pa­grin­di­nį ša­lies įsta­ty­mą – Kon­sti­tu­ci­ją, vie­ną iš pa­čių svar­biau­sių jos pos­tu­latų, Kon­sti­tu­ci­ją, ku­ri sta­bi­lioj vals­ty­bėj ga­lio­ja šimt­me­čius ir šimt­me­čiams nu­sta­to, kaip gy­ven­ti ir bū­ti, vi­sų pir­ma ga­ran­tuo­da­ma bū­ties sau­gu­mą? Ko­dėl lais­va va­lia, be oku­pan­to prie­var­tos ati­duo­da­ma tai, ką kaip do­va­ną ir prie­sa­ką pa­li­ko pra­no­kė­jai, sa­vo krau­ją už ją lie­ję, tai, kas tau­tai bran­giau­sia, be ko ji nė ne­bū­tų tau­ta? Ir ko­kią tei­sę tu­ri tai da­ry­ti ke­lias­de­šimt de­pu­ta­tų?

Sa­ko­ma, kad to no­ri Eu­ro­pos Są­jun­ga. Bet jei­gu mes ne­no­rim, tai kaip ta­da. Ar dėl­to mū­sų į Są­jun­gą ne­pri­ims? Ar Są­jun­gai tai pa­grin­di­nis klau­si­mas? Gal ne. Gal įma­no­ma de­rė­tis? Len­ki­ja, kiek ži­no­ma, de­ra­si dėl aš­tuo­nio­li­kos me­tų per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio, nors len­kų de­šim­tį kar­tų dau­giau ne­gu lie­tu­vių ir sa­vo ša­ly jie su­da­ro apie 98 pro­cen­tus vi­sų gy­ven­to­jų, tai­gi ne taip leng­va bū­tų juos pra­skies­ti, ta­čiau net jie įžvel­gia ga­li­mos ko­lo­ni­za­ci­jos pa­vo­jus. Ma­žy­tės Lie­tu­vos, ku­rio­je lie­tu­viai su­da­ro tik 80 pro­cen­tų vi­sų gy­ven­to­jų, par­la­men­ta­rai puo­la į Eu­ro­pos glė­bį (ga­li­ma jį va­din­ti ir spąs­tais) sta­čia gal­va. Pa­lau­kit, o gal Są­jun­gai ir­gi mū­sų rei­kia? Gal ir ji ga­li at­si­žvelg­ti į mū­sų po­rei­kius, į to­kį pa­pras­tą rei­ka­la­vi­mą tu­rė­ti tau­tai iš­li­ki­mo ga­ran­ti­jas, dar dau­giau „tei­sę lais­vai gy­ven­ti ir kur­ti sa­vo tė­vų ir pro­tė­vių že­mė­je“. Jei­gu de­mo­kra­tiniai Va­ka­rai taip rū­pi­na­si žmo­gaus tei­sė­mis, tai gal ne­tu­rė­tų nu­brauk­ti ir šios, pa­ma­ti­nės, tei­sės, ku­rios są­ly­ga - že­mė yra tau­tos ir jos pi­lie­čių. Ne vien Lie­tu­va ir Len­ki­ja ga­lė­tų rei­ka­lau­ti šios tei­sės už­tik­ri­ni­mo, bet ir dau­gu­ma nau­jai sto­jan­čių­jų į Są­jun­gą vals­ty­bių, ku­rios vi­sos yra ne­di­de­lės ir joms, skir­tin­gai nuo di­džių­jų Eu­ro­pos vals­ty­bių, pa­vo­jin­ga par­da­vi­nė­ti sa­vo že­mę už­sie­nie­čiams. Jei­gu vi­sos ma­žo­sios pa­teik­tų pa­grįs­tus ar­gu­men­tus ir tar­tų ryž­tin­gą ne dėl sa­vo že­mės iš­par­da­vi­mo sve­tim­ša­liams, tai ga­li­ma bū­tų ti­kė­tis, kad jų bal­sas bū­tų iš­girs­tas. Ypač jei­gu jos veik­tų kar­tu. Juk Są­jun­ga ne­su­sil­pnės ir ne­pra­ras sa­vo pri­va­lu­mų, jei kai ku­rios ša­lys tu­rės skir­tin­gas kon­sti­tu­ci­jas ir skir­tin­gus įsta­ty­mus. Kas ben­dra, tai ben­dra, bet ne vis­kas. Ki­taip – ni­ve­lia­ci­ja, vals­ty­bių sa­va­ran­kiš­ku­mo ir ne­pri­klau­so­my­bės pra­ra­di­mas, ki­taip – jau pa­na­šu į tai, kur bu­vo­me, į So­vie­tų Są­jun­gą, tau­tų ka­lė­ji­mą.

Eu­ro­pos Są­jun­gos rai­dą veikia dvi ten­den­ci­jos. Vie­na iš jų Eu­ro­pą ku­ria kaip sa­va­ran­kiš­kų, ne­pri­klau­so­mai be­si­tvar­kan­čių tau­ti­nių vals­ty­bių ben­druo­me­nę, ku­rio­je kar­tu spren­džia­mos ben­dros vi­sam že­my­nui pro­ble­mos. Ki­ta ver­čia Eu­ro­pą vie­na vals­ty­be su vie­na vy­riau­sy­be, vie­nu par­la­men­tu. Tau­ti­nės vals­ty­bės pa­ma­žu iš­nyks­ta, tau­tos su­si­mai­šo tar­pu­sa­vy­je, vi­sur ga­lio­ja ta pa­ti tei­sė, tie pa­tys įsta­ty­mai, svar­biau­sia lais­vė – ka­pi­ta­lo lais­vė. Bu­vu­sios vals­ty­bės ad­mi­nist­ruo­ja joms pri­klau­san­tį re­gio­ną, kaip, tar­kim, koks Ku­piš­kio ra­jo­nas ad­mi­nist­ruo­ja sa­vo te­ri­to­ri­ją. Vėl pa­na­šu į kai ką mums jau pa­žįs­ta­mą, ar ne?

Ir tai dar ne vis­kas – to­les­nė­je šios ten­den­ci­jos per­spek­ty­vo­je Eu­ro­pos Są­jun­ga jun­gia­si su pa­na­šio­mis są­jun­go­mis ki­tuo­se že­my­nuo­se (jų užuo­maz­gos jau yra ir vis tvir­tė­ja), su­da­ry­da­ma pa­sau­li­nį kon­glo­me­ra­tą – Nau­ją­ją pa­sau­lio san­tvar­ką su pa­sau­li­ne vy­riau­sy­be prie­ša­ky. Šios kryp­ties ide­o­lo­gams, va­di­na­mie­siems glo­ba­lis­tams, tau­ti­nės vals­ty­bės yra kaip kris­las aky. Sie­nos, mui­tai, kal­bų, kul­tū­rų, re­li­gi­niai bar­je­rai juos er­zi­na, po­li­ti­nis, eko­no­mi­nis, ka­ri­nis sa­va­ran­kiš­ku­mas, mė­gi­ni­mai kon­ku­ruo­ti su jų pa­sau­li­nė­mis kom­pa­ni­jo­mis siu­ti­na. Jiems bū­tų gra­žu iš sa­vo dan­go­rai­žių ma­ty­ti Že­mę kaip Jung­ti­nes Pa­sau­lio Vals­ti­jas, kaip vien­ti­są erd­vę pre­kėms, ka­pi­ta­lui, žmo­nėms ju­dė­ti, ir vi­sa tai val­dy­tų, ži­no­ma, jie pa­tys, ke­li šim­tai iš­rink­tų­jų, vi­sus ki­tus iš es­mės pa­vers­da­mi ver­gais, pri­mes­da­mi to­ta­li­ta­ri­nį re­ži­mą, nuo ku­rio pa­bėg­ti jau ne­bū­tų kur ir ku­ris jau ne­be­tu­rė­tų pa­sa­uly­je at­sva­ros. Sva­jo­jan­čių ir trokš­tan­čių val­dy­ti pa­sau­lį bu­vo vi­sais lai­kais, dau­gy­bė im­pe­ri­jų suž­lu­go iš­si­gi­mu­sios, su­pu­vu­sios iš vi­daus, di­džiau­sia iš jų – pa­sau­li­nio so­cia­liz­mo la­ge­ris ap­rė­pė treč­da­lį pa­sau­lio. Ta­čiau, kaip ma­to­me, pa­ti sva­jo­nė ne­mi­rė ir šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos jos įgy­ven­di­ni­mą da­ro vis la­biau įma­no­mą.

Dar pa­ma­ty­sim, ku­ri idė­ja nu­ga­lės – Jung­ti­nių Tau­tų ar Jung­ti­nių Vals­ti­jų. Že­mės už­sie­nie­čiams par­da­vi­mas šio­je ten­den­ci­jų ko­vo­je len­kia svars­tyk­lių lėkš­tę Jung­ti­nių Vals­ti­jų pu­sėn. Ar Lie­tu­va ne­ko­vos už sa­ve? Ar par­duos sa­vo že­mę, kaip jau daug ką, kas pri­klau­sė vi­sai tau­tai, par­da­vė? De­ja, dėl to ne­ta­po tur­tin­ges­nė, leng­vai at­ėję pi­ni­gai leng­vai ir iš­ėjo, net sko­lų ne­pa­den­gė.

Lie­tu­vos po­li­ti­kai, kalbėję že­mės par­da­vi­mo klau­si­mu, lie­tė tik eko­no­mi­nį as­pek­tą. Juos ga­li­ma su­pras­ti – kaip uba­go ter­bos taip ir val­džios mai­šo ne­pri­pil­si, val­džiai pi­ni­gų am­ži­nai rei­kės. Ir val­di­nin­kams bū­tų pro­ga pa­si­šil­dy­ti ran­ke­les par­duo­dant vals­ty­bi­nę že­mę. Ga­li­ma su­pras­ti ir tuos, ku­rie ti­ki­si iš že­mės par­da­vi­mo ne­blo­gai pa­si­pel­ny­ti: pi­giai su­pirk­ti, bran­giai par­duo­ti, jie šauks už. 75 tūks­tan­čiai Lie­tu­vos al­ko­ho­li­kų ir­gi pri­tars. Gal­būt no­rės par­duo­ti ir kai ku­rie do­ri ūki­nin­kai, nu­va­ry­ti nuo ko­to že­mės ūkio re­for­ma­to­rių... Ką par­duo­sim po to? Jū­rą?.. Kam Lie­tu­vai jū­ra, jei sa­vo lai­vy­ną jau par­da­vėm. Ta­da gal orą, van­de­nis, tė­vą ir mo­ti­ną?..

Is­to­ri­jo­je jau bu­vo par­duo­dan­čių Lie­tu­vą – da­li­mis ir vi­są iš­kart. Sun­kiai, bet Lie­tu­va vis nu­si­kra­ty­da­vo ver­gi­jos. Šis par­da­vi­mas klas­tin­ges­nis – to­dėl, kad bū­tų ne­pa­ste­bi­mas, lė­tas. Lie­tu­vos plo­tas 65 tūks­tan­čiai kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų. At­ėmus mies­tus, ke­lius, liks ko­kie 50-55 tūks­tan­čiai kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės. Vi­du­ti­nė hek­ta­ro kai­na šiuo me­tu ne­sie­kia 1000 li­tų. Tu­rėk, žmo­gau, 5-6 mi­li­jar­dus li­tų (1,5 mi­li­jar­do do­le­rių) ir nu­pirk­si vi­sas Lie­tu­vos že­mes. To­kių žmo­nių pa­sau­ly­je yra ne vie­nas ir ne du. Ar­ba, sa­ky­sim, x ša­lis pa­no­rės per­kel­ti mi­li­jo­ną sa­vo pi­lie­čių ki­tur ir fi­nan­suos že­mės to­kiam tiks­lui pir­ki­mą. Lie­tu­vė­lės kli­ma­tas pa­ken­čia­mas, že­mės der­lin­gos, šis kraš­tas jiems vi­sai tik­tų, o 1,5 mi­li­jar­do do­le­rių (tiek kai­nuo­ja ato­mi­nis po­van­de­ni­nis lai­vas) yra vie­nas juo­kas. Ga­li­ma spė­ti, kad pa­trauk­liau­sias bū­tų pa­jū­ris, Klai­pė­dos ir Vil­niaus kraš­tai. Yra guo­džian­čių­jų, kad nie­kas mū­sų že­mės tuoj ne­puls pirk­ti. Tuoj ar ne tuoj, ne taip svar­bu. Svar­bu, kad tam su­ku­ria­mos tei­si­nės są­ly­gos, ku­rias at­šauk­ti bus sun­kiau, ne­gu da­bar pa­tvir­tin­ti. Gal­būt pro­ce­sas, pa­va­din­ki­me jį taip, kaip de­ra – ko­lo­ni­za­ci­ja ar­ba Lie­tu­vos par­da­vi­mas, tę­sis de­šimt­me­čius ir šimt­me­čius, tik dėl­to šir­džiai ne ra­miau. Jei ne sau ka­sam duo­bę, tai vai­kams.

Že­mė vi­sų pir­ma pri­klau­so tau­tai ir tik pas­kui as­me­niui, ku­riam ją val­dy­ti as­me­ni­nės nuo­sa­vy­bės tei­se su­tei­kė tau­ta. Tai rei­kė­tų įsi­dė­mė­ti vi­siems. Dėl tei­sės par­duo­ti že­mę už­sie­nie­čiams, jei­gu jau iš­ki­lo toks klau­si­mas, tu­rė­tų nu­spręs­ti pa­ti tau­ta, o ne sau­je­lė po­li­ti­kų. Ta­da nors kiek­vie­nas ži­nos, už ką ati­da­vė bal­są ir ko­kią da­lią pa­si­rin­ko sau ir ai­niams.

Auk­su vi­sos du­rys ati­da­ro­mos, sa­kė ro­mė­nai ar­ba – pa­pil­dant ­ jei ne­pa­len­kia kar­das, pa­len­kia auk­sas. Lie­tu­va, tiek šimt­me­čių nar­siai ko­vo­ju­si už kiek­vie­ną sa­vo že­mės pė­dą, da­bar gun­do­ma pi­ni­gų mai­šu, glo­ba­lis­tams pliauk­šint dėl pa­ni­kos Eu­ro­pos Są­jun­gos bo­ta­gu. At­si­lai­ky­sim ar ne? Jei ne, tai su­die, Lie­tu­va, mo­ri­tu­rus te sa­lu­tat!