MOKSLO LIETUVA Nr 10 (256) 2002 m. gegužės 23 – birželio 5 d.

Visuotinė lietuvių enciklopedija:

sutelks ar supriešins?

Lietuvos mokslų akademijoje gegužės 3 d. surengta diskusija „Visuotinė lietuvių enciklopedija“: pirmojo tomo aptarimas. Tikriausiai niekas neabejoja dėl tokių aptarimų ir diskusijų reikalingumo patiems enciklopedininkams ir visuomenei – jos būtinos, tad ir Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus iniciatyva aptarti tokio reikšmingo leidinio pirmąją kregždę sveikintina. Tiesa, prie šios iniciatyvos, atrodo, linkę glaustis ir politikai – LR Ministro Pirmininko patarėjas Arvydas Juozaitis ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis. Nors ir nebuvo pirmininkaujančiojo pristatyti kaip iniciatyvos bendraautoriai, abu dalyvavo renginyje, įdėmiai sekė diskusiją, bet į tribūną nekopė.

Įžangos žodžiu diskutuoti pakvietęs Lietuvos MA viceprezidentas akad. Algirdas Gaižutis Visuotinės lietuvių enciklopedijos pirmojo tomo pasirodymą įvertino kaip labai reikšmingą įvykį. Ši Enciklopedija pasirodė, palyginti su prieš tai buvusiomis, visiškai kitomis sąlygomis, atsiskleidus kitam tautos gyvenimo būdui. Viceprezidentas atkreipė dėmesį į gana sudėtingą ir komplikuotą visuotinių enciklopedijų rengimo darbą – tai itin brangus žanras, moksliniu atžvilgiu ypatingas ir nepakartojamas. Viceprezidentas pirmąjį tomą vertino palankiai ir džiaugdamasis, bet kartu pripažino, jog vertinti galima labai įvairiais požiūrais: atsižvelgiant į atskiras dedamąsias dalis, personalijas, istorinių įvykių aprašymą ir daugybę kitų dalykų. Vien recenziją apie Enciklopediją parašyti, pasak A. Gaižučio, keblus dalykas (pats akademikas jau spėjo parašyti recenziją Kultūros barams), nes reikia daug išmanyti, turėti įžvalgų ir pan., o ką jau bekalbėti apie sudėtingą visą Enciklopedijos kūrimo procesą.

Toliau apie Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto veiklą bei problemas kalbėjo šio Instituto direktorius Rimantas Kareckas. Naujosios Enciklopedijos rengimo principus pristatė Instituto direktoriaus pavaduotojas redakciniam darbui, Visuotinės lietuvių enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis bei redakcinės tarybos pirmininkas dr. Juozas Tumelis.

Kokių principų laikytasi

Tenka sutikti su kalbėtojais, jog neturime gilių enciklopedijų rengimo ir leidybos tradicijų, nes pirmieji visuotinės enciklopedijos sąsiuviniai Lietuvoje pasirodė tik 1931 metais. Per 70 metų tauta sugebėjo parengti ir išleisti tik dvi užbaigtas visuotines enciklopedijas: 1976-1985 m. išėjo Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos 13 tomų, dar anksčiau – 1953-1987 m. – JAV lietuviai sugebėjo išleisti net 37 Lietuvių enciklopedijos tomus. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę susidarė sąlygos imtis leisti trečiąją visuotinę enciklopediją. Norisi tikėti, jog bus pasinaudota abiejų prieš tai išleistų enciklopedijų privalumais, aišku, ir pasauline enciklopedijų rengimo patirtimi. Kitos valstybės savo enciklopedijas pradėjo leisti prieš gerus 200-250 metų (1751-1780 m. prancūzų enciklopedininkai parengė 35 tomų Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną), turi išleidusios po keliolika ar net keliasdešimt savo visuotinės enciklopedijos leidimų.

Trečioji Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) pradėta rengti 1997 metais. Po metų Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto taryba, kurios pirmininkas – Lietuvos MA tikrasis narys prof. Zigmas Zinkevičius, apsvarstė ir iš esmės pritarė siūlomam būsimosios Enciklopedijos vardynui (jis sudarytas iš 57 dalykinių vardynų). Pagal priimtąją koncepciją VLE turėjo tapti originalus, iliustruotas mokslinis informacinis leidinys, kuriame pateikiama reikšmingiausios informacijos apie pasaulį ir kur kas išsamesnės (bet ne smulkios) informacijos apie Lietuvą. Lituanistikai numatyta skirti maždaug ketvirtadalį Enciklopedijos. Kuo šalis yra arčiau Lietuvos, tuo išsamesnė turi būti pateikiama apie ją informacija. Pagal panašius principus enciklopedijas rengia ir kitos valstybės.

VLE vyriausiasis redaktorius A. Račis priminė, jog pirmajame tome yra 5800 straipsnių, iš jų 1260 biografinių, 220 – su portretais. Išspausdinta 1100 iliustracijų, 45 žemėlapiai. Tomą rašė maždaug 900 autorių, iš jų 24 Lietuvos MA nariai, korespondentai arba ekspertai. Buvo pasitelkta apie 500 recenzentų (iš jų 46 Lietuvos MA nariai, korespondentai arba ekspertai). Tomą rengė apie 80 Instituto redaktorių ir kitų darbuotojų.

Turint tokį būrį autorių nelengva parengti vientisą leidinį, kuris atitiktų enciklopedijai keliamus kriterijus, o ne būtų atskirų straipsnių rinkinys. A. Račis aptarė kai kuriuos didžiausius sunkumus. Antai dėl mažų honorarų ir didelio kai kurių mokslininkų užimtumo sunku prisikviesti geriausius kai kurių sričių žinovus ir teko telktis tuos, kurie sutiko rašyti. (Rengiant Encyclopedia Britannica skelbiami konkursai atskiriems straipsniams parašyti, o mūsų šalyje šis darbas kai kada suvokiamas kaip nepelnytai užkrauta prievolė, todėl ir atliekamas kartais atmestinai, kai kurie autoriai vėluoja pristatyti pažadėtą medžiagą.)

Antras sunkumas: autoriai įpratę rašyti išsamius mokslinius, o ne glaustus enciklopedinius straipsnius. Trumpinant kartais kyla ir nepasitenkinimo, kai kurių itin ambicingų autorių tenka ir atsisakyti. Trečia kliūtis: įsigaliojus autorių teisių įstatymui sunku deramai VLE iliustruoti, ši iliustracinė medžiaga smarkiai brangsta.

Pasak A. Račio, stengtasi, kad VLE atitiktų XXI a. pradžios piliečių poreikius gauti objektyvios informacijos, todėl bandyta išvengti politizavimo, nesistengta vertinti naujausių įvykių ir dabarties visuomenės veikėjų veiklos. Siekta sugrąžinti tai, kas nubyrėjo leidžiant tarybinio laikotarpio enciklopedijas, daugiau informacijos pateikta iš Vakarų pasaulio. Nebeaktuali įvairių šalių komunistų partijų veikla, klasių kovos. Tačiau vertinant Rusijos istorijos įvykius ne visada dera kliautis kitų šalių net autoritetingiausiomis enciklopedijomis, kadangi Lietuva, būdama arčiau Rusijos, buvo ir labiau jos įvykių veikiama, mūsų tautos ryšiai su šia valstybe nuo seno buvo glaudesni nei daugelio kitų Vakarų Europos tautų.

Atrenkant straipsnius joks vienas kurpalis netinka, – teigė dr. Juozas Tumelis. Kai kurie straipsniai liks aktualūs gal ir po šimto metų, o kiti vos parašyti spėjo pasenti. Tai pasakytina kad ir apie įvykius Afganistane, Izraelio karus su palestiniečiais ir pan. Vos spėjus pasirodyti pirmajam VLE tomui rengėjai jau mato reikalą daug ką papildyti, patikslinti kituose tomuose. Tai visų visuotinių enciklopedijų dalia, tenka su tuo susitaikyti.

Partijos paliktos ramybėje

Kad ir visuotiniausią enciklopediją sumanytume išleisti, vis viena daug bus praleista. Pirmiausia tai tie dalykai, apie kuriuos nėra duomenų, jeigu jie tiesiogiai su mumis nesusiję ir nėra galimybių tuos duomenis patikrinti. Skirtingi šaltiniai kartais pateikia visiškai priešingus duomenis, ne visus objektus pavyksta ištirti, ne visa informacija prieinama. Ne paslaptis, kad stinga informacijos šaltinių, naujausių knygų ir mokslinės periodikos leidinių. Negalime pasigirti ir pakankamu kiekiu naujausios technologijos, kuri reikalinga informacijai kaupti ir apdoroti. Šias problemas enciklopedininkai mėgina spręsti per ryšius su kaimyninėmis šalims ir kitais būdais.

Teko apsispręsti ir dėl kai kurių principinių klausimų. Pvz., ar VLE turi atsispindėti buvusi asmenų priklausomybė komunistų partijai arba dabartinė partinė priklausomybė. Nutarta apie priklausomybę partijoms nerašyti personalijoms skirtuose straipsniuose, jeigu asmuo nebuvo partijos valdymo struktūrose.

Atrodo, jog vienas opiausių klausimų, dėl kurių nerimsta aistros net ir pasirodžius pirmajam VLE tomui, – tai kitų kalbų, vartojančių lotyniškus rašmenis, tikrinių vardų rašyba. Enciklopedininkai pasirinko, kaip ir tarpukariu vyriausiojo redaktoriaus Vaclovo Biržiškos redaguotoje Lietuviškoje enciklopedijoje bei Bostone, JAV, leistoje Lietuvių enciklopedijoje, autentišką tikrinių vardų rašymo principą. Skliaustuose pateikiamas vardažodžio lietuviškas tarimas. Ir vis viena adaptuotų vardažodžių rašymo šalininkai įžvelgia pavojų lietuvių kalbai, lietuvių savimonei, iškelia ir tokį labai savotišką argumentą, esą autentiškas vardažodžių rašymas prieštarauja LR Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui.

Priminsime, jog VLE rašybos klausimus sprendė Mokslinė redakcinė taryba ir jos sudarytoji Rašybos komisija. Ji savo principus išdėstė pirmojo tomo paaiškinimuose, prieš tai jie buvo skelbti Gimtosios kalbos žurnale. Savo sprendimą Rašybos komisija priėmė remdamasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priimtais nutarimais. Priminsime, jog šie principai pritaikyti ir kai kurių sričių enciklopedijose, pvz., Lietuvių kalbos enciklopedijoje ir Lietuvių literatūros enciklopedijoje, taip pat ir Muzikos enciklopedijos pirmame tome. Tiesa, kito principo laikytasi leidžiant Technikos enciklopediją, kur užsienietiški vardažodžiai (tiesa, ten jų, palyginti su Visuotine enciklopedija, labai nedaug) lietuvinami, skliaustuose pateikiant ir autentišką rašymo būdą.

Aptarimas – kaip šventė

Lietuvos MA tikrasis narys Antanas Kudzys neslėpė, jog jam VLE aptarimas yra tikra šventė, prasidėjusi pasirodžius pirmajam tomui. Lietuvių tautai ši Enciklopedija, teigė akademikas, šventas reikalas, o jam pačiam – ypač šventas, nes nuo jaunystės jautęs pomėgį rinkti, skaityti ir nagrinėti įvairius žodynus ir enciklopedijas. Dar pridursime, jog A. Kudzys yra keturkalbio statybos terminų žodyno, kuris netrukus pasirodys, autorius. Taigi profesorius yra labai kvalifikuotas vertintojas.

Sakosi pastebėjęs kai kuriuos trūkumus. Enciklopedija, pasak akademiko, šiek tiek tendencinga. Kadangi laukiame pasirodant 20 tomų, tai A. Kudzys bijo, kad tendencingumo daigai nesuvešėtų. Todėl ir siūlo nepageidaujamoms tendencijoms iš anksto užkirsti kelią. Pirmiausia A. Kudzys priekaištų turi miestelių istorijos pateikėjams. Atsivertus VLE pirmąjį tomą atrodo, jog miestelių istorija – tai tik bažnyčių ir vienuolynų veiklos istorija. Geriausias pavyzdys – Antalieptė Zarasų rajone. 1919 m. čia buvo sumušti bolševikai ir pusę metų nesirodė, tačiau Antalieptei skirtame apraše apie tai nė žodžio. Akademikas tai vertina kaip aplaidumą, o gal ir tendencingumą.

Vertintojui abejonių kelia kai kurių straipsnių turinys, todėl jis kiek retoriškai klausė: ar prie visų pavardžių bus prirašoma, jog sovietmečiu buvo marksizmo-leninizmo katedros vedėjas, ateizmo propaguotojas, o gal tik prie kai kurių? Ar ir prie Jono Basanavičiaus bendražygio Jono Šliūpo pavardės bus prirašyta, jog buvo ateizmo propaguotojas? Žodžiu, ar visi lygūs bus šioje enciklopedijoje, ar tarp lygių atsiras lygesnių? Pasak A. Kudzio, šie ir panašūs klausimai turėjo būti apsvarstyti redakcinėje taryboje, o sprendimai įrašyti į protokolus. Jeigu taip, tai reikia griežtai jų laikytis. Ir vis dėlto profesoriaus lūpomis kalba lietuviškų realijų žinovas, todėl jis ir neslepia savo nuogąstavimų.

A. Kudziui neaiškumų kyla ir dėl Enciklopedijos makrostruktūros. Pagal kokius kriterijus nustatomos aprašomų objektų apimtys, jeigu Angolai skiriamos 8 skiltys, o Andorai ir Anglijai – po keturias? Tačiau enciklopedininkus šiuo atveju užsistosime, nes Anglija yra istorinė ir geografinė Didžiosios Britanijos sritis, o Angola – suvereni valstybė.

Abejonių, nors ir su tam tikromis išlygomis, A. Kudziui kelia kai kurių aprašomų objektų atranka. Štai kad ir kalbant apie apskaitos dokumentus. Tarpukario Lietuvoje apskritys turėjo ir dabar turi specialią dokumentaciją – tai ne valstybės ir ne savivaldybių dokumentai. Pokariu kiekviena Lietuvos partizanų apygarda turėjo savo dokumentaciją. VLE apie visa tai nė žodžio.

Pagaliau kam skirta enciklopedija – specialistams ar plačiajai visuomenei? Kai kurie fizikų, chemikų ir ypač matematikų straipsniai verčia abejoti, kad jie yra visuomenei prieinami, bent jau kai kurių matematikų straipsnių akademikas prisipažino negalįs suprasti. Tad ar supras kiti skaitytojai? Sudėtingumo riba turi būti nustatyta.

Arba štai terminas antrinis kvantavimas. Pagal kurį žodį reikėtų ieškoti – pagal kvantavimas ar antrinis? Logiška, jog pagal svarbesnę pradinę sąvoką kvantavimas, tačiau Enciklopedijoje pateikta pagal antrinis, ir tai akademikui kelia didelių abejonių, nes yra daugybė objektų rūšių – nejaugi kiekvienos iš jų teks ieškoti pagal abėcėlę? Enciklopedininkų argumentas: antrinis kvantavimas yra specialus kvantinės mechanikos terminas ir kvantavimų su kitokiais „numeriais“ nėra.

Akad. A. Kudzys pateikė pastabą ir dėl apykaklėtojo driežo. Ši Australijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose bei Naujojoje Gvinėjoje paplitusi driežų rūšis, kalbėtojo nuomone, jeigu ir nusipelno vietos lietuvių enciklopedijoje, tai tik prie bendro objekto driežai. Be to, akademikas mano, kad jeigu yra apykaklinė kriaušė (1 t. šio objekto nėra), tai turėtų būti ir apykaklinis driežas. Įsileidus vieną kitą netikusį terminą vėlesni tomai, teigia akademikas, neabejotinai pražys barbarizmais. Enciklopedininkų argumentas: apykaklėtasis driežas yra terminas, aprobuotas ir biologų, ir kalbininkų. Kitas reikalas, ar tas terminas vykęs.

Vertindamas kad ir priekabia akimi akad. A. Kudzys vis dėlto labai palankiai įvertino didžiulį enciklopedininkų triūsą: aštuonetuku pagal dešimtbalę sistemą. Žinodami akademiko griežtumą, enciklopedininkai galėtų lengviau atsipūsti.

Kaip sulaukti paskutinio tomo

Technikos enciklopedijos redaktorių tarybos pirmininkas Lietuvos MA narys korespondentas prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas pripažįsta, jog dirbti su dabartiniais Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto darbuotojais lengva, Institutui vadovauja kompetentinga vadovybė. Todėl labai svarbu išlaikyti čia dirbančius darbuotojus. E. K. Zavadsko nuomone, VLE
nereikėtų perkrauti technikos terminais, nes leidžiama Technikos enciklopedija, – praverstų protinga pusiausvyra.

Kokia didžiausia „raudonosios“ enciklopedijos bėda? Buvo nepaprastai politizuota. Dabar vadovaujančios partijos keičiasi labai greitai, per 12 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo šaliai jau vadovauja tryliktasis premjeras, tad labai svarbu išlaikyti objektyvumą.

Kaip rašyti užsienietiškus vardažodžius, E. K. Zavadskui atrodo diskutuotinas klausimas. Technikos enciklopedijoje tie vardai adaptuoti, o skliaustuose nurodoma originali rašyba. VLE – priešingai. Tačiau profesorių labiausiai erzina, kai vienoje vietoje tą pačią pavardę randa užrašytą autentiškai, o kitoje – sulietuvintą. Kai mums mažai žinomas nedidelės valstybės rašytojas – ne Nobelio premijos laureatas – pristatomas kažkodėl su nuotrauka, tai profesoriui visiškai nesuprantama. Nebent tai ypatingas dėmesys tam tikros tautos rašytojams. Profesorius prisipažino nekantriai lauksiąs 20 tomo, kuriame tikisi rasti ir savo pavardę, bet tie 10 laukimo metų – pernelyg ilgas laiko tarpas, juk galima ir nesulaukti.

Politizavimas ar kompetencijos stoka

Prof. Bronių Genzelį užgavo (matyt, pirmiausia kaip politiką), kad straipsnyje apie Kovo 11 d. Akto signatarę Laimą Andrikienę parašyta: Nuo 1993 TS(LK) veikėja, 1998 12 iš partijos pašalinta. B. Genzeliui, ir ne vienam kitam skaitytojui, ypač politikui, tai asocijuojasi su „raudonosios“ enciklopedijos 2 t., kuriame apie prof. Juozą Bulavą, 1956-1958 m. buvusį Vilniaus universiteto rektorių, parašyta: iš partijos pašalintas už polit. pobūdžio klaidas. Taigi politinio užsiangažavimo požiūriu B. Genzeliui abi šios enciklopedijos, bent jau straipsniai apie L. Andrikienę (VLE) ir J. Bulavą (LTE), panašios. Tik Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje, pasak kalbėtojo, buvo labai aiškūs kriterijai: savi ir svetimi. Aišku, kas yra buržuazinis nacionalistas, klasinis priešas. O VLE tie kriterijai absoliučiai neaiškūs (B. Genzelio nuomone). Kokiais principais vadovaujantis rašomas vienas ar kitas straipsnis? – klausė iš tribūnos B. Genzelis. VLE sudarytojai turėtų remtis aiškiais kriterijais, kas turi būti pateikiama ir koks aprašomo asmens santykis su Lietuva. Tuo mūsų Enciklopedija ir turinti skirtis nuo leidžiamų kitose šalyse. Gal ir nebūtina rašyti apie ministrus, Seimo narius, nes tam yra leidinys Kas yra kas.

B. Genzelis sakosi palyginęs, ką apie maskvietį profesorių, istoriką ir politiką Jurijų Afanasjevą rašo VLE ir Maskvoje neseniai išleista enciklopedija Otečestvo. Rašoma beveik tas pat. Tik mūsiškėje paskutine eilute pasakyta, jog 2001 m. J. Afanasjevas apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu. Iš tiesų keista, kad lietuvių enciklopedininkai nepasakė bent žodžio, už ką vis dėlto apdovanotas. O juk J. Afanasjevas buvo tas žmogus, kuris 1991 m. po tragiškos sausio 13-osios nakties Vilniuje rengė Lietuvą palaikančias manifestacijas Maskvoje, buvo vienas ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų. Tačiau mūsų enciklopedijoje viso to nematyti.

Ar ne panašiai bus atsitikę ir su JAV lietuvių XIX a. politinėmis organizacijomis. Regis, suminėtos smulkiausios, bet Amerikos lietuvių socialistų organizacijos pirmajame Enciklopedijos tome B. Genzelis nerado. O juk ją organizavo dr. Jonas Šliūpas. Panašių trūkumų profesorius tvirtina pastebėjęs ne vieną. B. Genzelis šiuos trūkumus vertina kaip tendencingumą, bet juk galima matyti ir kompetencijos stoką.

Ir kiti vertintojai teigė, kad ypač svarbu, jog būtų taikomi visiems vienodi kriterijai. Dabar vienų asmenų valstybiniai apdovanojimai, užsienio universitetų jiems suteikti garbės vardai Enciklopedijoje pristatomi, kitų – ne. Ypač valstybės veikėjams neturi būti taikoma išimčių arba skirtingų kriterijų. B. Genzelis reikalauja iš enciklopedininkų sąžiningumo ir teisingumo. Antai 1990 m. nepriklausomybės paskelbimą kai kas panaudojo kultūros įstaigų naikinimui: netekome Knygų rūmų, Enciklopedijų leidykla sujungta su Mokslo leidykla. Ar apie tai rasime žinių VLE?

Profesorius tvirtina, jog jam atsitiktinai į rankas pakliuvo VLE antram tomui rengiamas straipsnis apie Algirdą Brazauską. Ten esantys ir tokie teiginiai (cituojama pagal kalbėtojo žodžius): Jo įtaka užsienio politikoje sumenko, 1995 m. jis Izraelyje atsiprašė žydų tautos dėl lietuvių, dalyvavusių žydų holokauste. Tai sukėlė prieštaringų vertinimų. Ir toliau: užsienio politikoje didžiausia nesėkmė – susitarimas su Latvija dėl Baltijos jūros šelfo (Maišiagalos memorandumas). Pastarieji du žodžiai išretinti, vadinasi, tolesniuose tomuose bus nagrinėjama atskiru straipsniu. Tačiau juk tas memorandumas neveikia, žiniasklaidos paleistas terminas, neturintis jokios juridinės galios. Tad norą Maišiagalos memorandumą eskaluoti B. Genzelis vadina enciklopedininkų siekiu žnybtelti valstybės veikėjui, prezidentui. Pagaliau ar tai enciklopedijos reikalas teikti politinius vertinimus? Norime ar nenorime, bet tokie dalykai, pasak profesoriaus, labiau primena populiarią televizijos laidą Be tabu, o ne solidų enciklopedininkų darbą.

Kaip skaitytojas, noriu žinoti

Daug kur iš esmės pritariant B. Genzeliui ir jo geriems norams, dėl kai kurių dalykų vis dėlto knieti pasiginčyti. Kad ir dėl atsitiktinai į rankas patekusio straipsnio apie A. Brazauską dar tik iš rengiamo ne antro, o trečio tomo. Aiškinantis su pačiais enciklopedininkais šie teigė, jog autorių parašyti straipsniai, visi jų teiginiai nebūtinai patenka į enciklopediją. Tai dar tik redakcinė medžiaga, kuri tvarkoma, redaguojama, derinama su visais Mokslinės redakcinės tarybos nariais. Taigi tik rengiamu straipsniu remtis ir kritikuoti iš tribūnos dar nepadarytus darbus garbiam profesoriui reikėtų atsargiai.

Norisi nesutikti (pirmiausia kaip paprastam Enciklopedijos skaitytojui, nes juk enciklopedijos rašomos ne vien profesoriams ir ne vien politikams) ir dėl tariamai perdėto VLE politizavimo. Pvz., gerbiamosios L. Andrikienės atveju, kai jai skirtas straipsnis lyginamas su straipsniu apie J. Bulavą „raudonojoje“ enciklopedijoje. Aišku, sovietmečiu net ir pats tokio fakto pateikimas enciklopedijoje taip pat buvo traktuojamas kaip didelė nuobauda su rimčiausiomis tam asmeniui pasekmėmis. Tačiau šiandien skaitydami net ir „raudonąją“ enciklopediją į daugelį dalykų žvelgiame visiškai kitaip. Ar dabartinis skaitytojas daugiau laimėtų, jeigu skaitydamas apie J. Bulavą taip ir nesužinotų, jog jis buvo pašalintas ir TSKP, nukentėjo už prolietuvišką nusiteikimą? Argi ne šis skaudus žmogaus biografijos faktas įgijo ir svarbią tautai visuomeninę reikšmę, sukėlė labai skambų rezonansą? Juk į J. Bulavą daugelis žvelgė kaip į tam tikrą to meto politinių ir partinių intrigų auką, be kaltės kaltą. Ir ar ne už tai, kad skaudžiai ir neteisingai nukentėjo, vėliau J. Bulavas buvo tarp garbingiausių LR Seimo narių, tapo nesusitaikymo net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis simboliu?

Skirtumas tarp J. Bulavo ir daugelio dabartinių, kartais vienadienių politikų, matyt, yra tas, kad jie labai nori būti simboliai, vėliava, bet neduokdie jam kentėti už idėją, nes ir tos idėjos šiandien tokios, o rytoj – kitokios. Mūsų politikai iš labai minkšto molio, jie nepaprastai opūs ir verkšlena dėl menkiausio nieko. Pasirinkęs politiko kelią turėtų žinoti, kas jo gali laukti: draugų neištikimybė, tautos, daug ko nesugebančios suprasti, nedėkingumas ir t. t. Įkursi naują partiją, iš anksto būk pasiruošęs, kad mieli kovos bičiuliai ilgainiui tave iš jos ištrenks ir dar sumaišys su dulkėmis. Nieko nepadarysi – tai politiko lemtis. Beje, niekas už ausų į tą politiką netempia, tai savanorių dalia. Todėl, kaip enciklopedijos skaitytojas, norėčiau atsivertęs VLE 1 t. 498 p. sužinoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis politikė L. Andrikienė neteko TS(LK) partijos narės bilieto. Lygiai kaip ir viename iš būsimų VLE tomų norėčiau perskaityti, kada ne mažiau gerbiamas J. Bulavas nukentėjo už teisybę. O gal tokių žinių skaitytojas nenusipelno, neturi žinoti? Jeigu taip, tai būtų nepaprastas tendencingumas, tikrovės lakavimas ir akivaizdus politizavimas. Leidžiame Visuotinę enciklopediją, vadinasi, ne konservatorių, ne socialdemokratų, ne liberalų. Beje, naujosios enciklopedijos rengėjai nurodo tik politikų – partijų lyderių partinę priklausomybę ir partinę biografiją. Enciklopedininkams net teks atlaikyti savotišką spaudimą žymėti TSKP eilinių narių, kurie VLE aprašomi kaip Lietuvos mokslui ir kultūrai nusipelnę asmenys, narystę.

Enciklopedija – tai ir tautos gyvybingumo simbolis

Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktoriui prof. Zenonui Rudzikui tenka daug keliauti, ypač kaip Lietuvos fizikų draugijos prezidentui. Su daugeliu žmonių tenka diskutuoti ne tik apie fiziką. Kai kurie nuoširdžiai stebisi, kad 3,5 mln. gyventojų šalis turi keturkalbį fizikos žodyną, leidžia 20 tomų visuotinę enciklopediją.

Z. Rudzikui atrodo labai vykęs sprendimas Valstybinę mokslo ir enciklopedijų leidyklą padaryti valstybiniu Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu. Sunkmečiu tai buvo teisingas būdas išsaugoti enciklopedininkų potencialą, kad išgyvenęs įvairių griūčių laikotarpį Institutas sustiprėtų ir galėtų imtis fundamentinių darbų – dabar tai ir vyksta. Panašus sėkmingas sprendimas, kalbėtojo nuomone, ir dėl Vilniaus planetariumo likimo: buvo prijungtas prie Teorinės fizikos ir astronomijos instituto, todėl planetariumą ir pavyko išsaugoti. Nei latviai, nei estai planetariumų jau nebeturi. (Ta pačia proga: antrasis planetariumas Vilniuje šalia Lietuvos kino teatro jau spėjo tapti Casino Planet.)

Z. Rudzikui kyla neaiškumų, kaip nustatomas įvairių užsienietiškų pavardžių lietuviškas tarimas. Profesorius tvirtina žinąs, kaip reikėtų tarti kai kurių fizikų pavardes, tačiau Enciklopedijoje randąs parašytas kitaip. Jau nekalbant, kai viename žurnale iš moters padaromas vyras. Dėl rašybos originalo kalba ir pagal tarimą profesorius sprendžia kaip vartotojas: jam parankiau, kad pradžioje būtų rašoma, kaip tariama, tačiau svarbu, būtinas ir originalus pavardės užrašymas. Štai Olandijoje viename mieste Z. Rudzikui reikėjo susirasti garsaus fiziko Christiano Hiuigenso (Huygens) rūmus. Kurio vietinio gyventojo beklausė – nė vienas nežino. Nejaugi tokia neišprususi tauta? Pagaliau vienas olandas pliaukštelėjo sau į kaktą: O, Haichens! Tačiau lietuviai šio fiziko pavardę perėmė iš kitų tautų, tad ir taria savaip. Kaip reikėtų elgtis su svetimvardžių tarimu? Z. Rudzikas siūlo gerai pagalvoti, antraip galime ir nesusikalbėti su kitomis tautomis.

Atsiranda naujų fizikos, technologijos mokslų sąvokų, tad jos turėtų atsispindėti ir enciklopedijoje. Todėl Z. Rudzikas enciklopedininkams siūlo teikti fizikos terminų vardyną, kurį galėtų aptarti fizikai, gal pavyktų pasiūlyti ir vieną kitą naują sąvoką, kurią reikėtų įtraukti į VLE. Tada ji būtų šiuolaikiška, atspindėtų fizinių mokslų realijas.

Globalizacijos amžiuje, kai per internetą braunasi ir kitas kalbas gožia viena didžioji kalba, labai svarbu išsaugoti ne tik biologinę, bet ir kultūrinę tautų įvairovę. VLE, pasak Z. Rudziko, ir yra toks tautos paminklas, kuris labai svarbus norint išsaugoti lietuvių kalbą.

Bus daugiau