MOKSLO LIETUVA Nr 12 (258) 2002 m. birželio 20 – liepos 3 d.

Lietuvos pirmajai valstybinei džiovos sanatorijai Varėnoje 75-eri

Doc. dr. Gražina Jaronienė

Įžanga

Šiais metais sukanka 75-eri, kai 1927 m. rugpjūčio 1 d. Varėnoje pradėjo darbą pirmoji Lietuvos valstybinė džiovos sanatorija [1]. Jos įkūrėjas ir direktorius per visą sanatorijos gyvavimo laikotarpį (išskyrus sovietinį – 1940 06–1941 07) buvo gydytojas Albinas Grigaitis [1, 2, 3, 4]. Literatūroje apie sanatorijos įkūrimą ir jos darbą duomenų mažai. 1987 m. Čikagoje išleistoje J. Meškausko Lietuvos medicinos istorijoje dr. Milda Budrienė savo straipsnyje Kova su tuberkulioze Lietuvoje [6; 561-679 p.] Varėnos džiovos sanatorijai skyrė tik vieną sakinį: Valstybinė TB sanatorija Varėnoje buvo pastatyta (paryškinta autorės – G. J.) 1927 m. ir turėjo 50 lovų [569 p.]. Sanatorijoje ligoniai buvo gydomi iki 1944 m. vasaros (17 metų). B. Kviklio duomenimis, joje nuolat gydėsi 150-200 ligonių [3]. Antrojo pasaulinio karo metu atsitraukianti iš Varėnos vokiečių kariuomenė ją susprogdino, o sanatorijos direktorius A. Grigaitis, vengdamas galimų grįžusios sovietinės valdžios represijų, su sūneliu Algirdu ir žmona Jadvyga, sanatorijos vyr. medicinos sesele, emigravo į Vakarus.

Prabėgę dešimtmečiai visa skandina užmarštin. Buvusios sanatorijos vietoje, Glūko girininkijos miške, iki šiolei išlikęs lagerių miško plotelis, kuriame jau ne kiekvienas netgi varėniškis suras buvusio susprogdintos sanatorijos rūsio liekanas. Vienas po kito Anapilin iškeliauja varėniškiai – buvusieji sanatorijos darbuotojai: sanitarės, virėjos, staliai, vežėjai, monteriai, nusinešdami su savimi prisiminimus. Iki 1997-ųjų metų nežinomas buvo ir gydytojo Albino Grigaičio šeimos likimas. Varėnos vyresni žmonės, prisimindami jį vien geru žodžiu, tegalėjo pasakyti, kad jis Amerikoje, atrodo, jau miręs. Ir tik dėl laimingo atsitiktinumo, kai rūpinomės Varėnoje pagerbti iškilųjį emigracijos varėniškį rašytoją, šaulį patriotą Balį Gražulį (jo vardu pavadindami Senosios Varėnos biblioteką), užmezgę ryšius su Balio žmona Marija Gražuliene, gavome gydytojo Albino Grigaičio sūnaus Algirdo adresą. Mūsų laiškas jį pasiekė jau ligos patale, paralyžiuotą (prieš 2,5 metų Algirdas mirė), bet jo žmona, gydytojo Albino Grigaičio marti Irena, tapo nuoširdi mūsų pagalbininkė. Ji paskolino svarbių dokumentų, nuotraukų, priminė mums reikšmingų Lietuvos ir medicinos istorijos faktų.

Sanatorijos įsteigimo datos patikslinimas

Visuose aukščiau nurodytuose literatūros šaltiniuose [1, 2, 3, 4] tvirtinama, kad sanatorijos įkūrėjas buvo gydytojas Albinas Grigaitis. Nesutampa tik sanatorijos įkūrimo data: Akiras Biržys [1], rašęs savo prisiminimus 1931 m. (apsilankęs pas Varėnos sanatorijos direktorių A. Grigaitį), labai tiksliai nurodo sanatorijos įkūrimo datą. Tai 1927 m. rugpjūčio 1 diena. 1927 m. nurodo ir anksčiau minėta dr. Milda Budrienė [6], o kituose šaltiniuose [2, 3, 4, 5] nurodomi 1926-ieji. Norint patikslinti būtina prisiminti sanatorijos įkūrėjo gydytojo Albino Grigaičio biografiją.

Albinas Grigaitis gimė 1893 metais Skropiejų kaime, Lankeliškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Marijampolės gimnaziją iki Pirmojo pasaulinio karo studijavo Maskvos universitete mediciną. Karas sutrukdė studijas, tad grįžo į Lietuvą ir 1919 m. stojo savanoriu karo gydytoju į jauną Lietuvos kariuomenę. 1920 m. gegužės 14 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, po metų – pakeliamas į vyr. leitenantus. 1922 m. jis jau Kauno karo ligoninės etatinis gydytojas. 1923 m. liepos 15 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. Įsikūrus Kauno valstybiniam universitetui su Medicinos fakultetu A. Grigaitis jame baigė studijas ir 1923 m. įgijo medicinos daktaro diplomą. Tai gydytojas, jau turintis solidų karo gydytojo praktiko stažą, įgytą sunkiausiomis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sąlygomis. Kauno Karo ligoninėje tebedirbo iki 1927 metų. Per šį laikotarpį, kaip karo gydytojas, vyko ten, kur buvo siųstas: įvykiai Klaipėdos krašte – vyko į Klaipėdą, Lietuvos kariuomenės vasaros manevrai Varėnos poligone – vyko į Varėną. Labai galimas dalykas, kad mintis kurti džiovos sanatoriją Varėnos lagerių pastatuose gydytojui A. Grigaičiui kilo įvertinus esančių sąlygų tinkamumą: patalpos jau yra, regiono klimatas idealus, nuo gyvenvietės lageriai nutolę per 2-3 kilometrus pušyno, apskritai pušynų masyvai driekiasi dešimtis kilometrų į visas puses, taigi oras grynas. Varėnos miestelyje daug jaunų žmonių – bedarbių, kuriuos galima pasikviesti dirbti sanatorijoje.

Štai įdomus posūkis daktaro Albino Grigaičio biografijoje: 1927 m. liepos 2 d. karo gydytojas kapitonas Albinas Grigaitis išleidžiamas į atsargą (įrašas karininko dokumente), o jo biografijoje (rašytoje sūnaus) toliau pateiktos šios žinios: 1927 metais apie trys kilometrai nuo Varėnos buvusios rusų Caro karininkų ramovės rūmuose įsteigė valstybinę džiovininkų sanatoriją. Po kelių metų apie vieną kilometrą į šiaurę nuo šios sanatorijos buvusioje gelžkelio Artilerijos stotyje įsteigė ligonių kasos džiovininkų sanatoriją Dainava (tai Kauno ligonių kasų džiovos sanatorija Varėnos lageriuose, įsteigta 1931 metais [6], kuriai taip pat vadovavo A.Grigaitis).

Taigi nelieka abejonių, kad pirmoji Lietuvos valstybinė džiovos sanatorija Varėnoje įsteigta 1927 m. rugpjūčio 1 dieną. Tik dr. Mildos Budrienės [6] sakinys, kad sanatorija Varėnoje buvo pastatyta, neatitinka tikrovės: jos statyti (paryškinta autorės – G. J.) nereikėjo, nes to meto Lietuvos valdžia kūrybingai panaudojo XIX a. pabaigoje caro karinei stovyklai pastatytus ir karų bei žmonių nesunaikintus pastatus (kitos Lietuvos džiovos sanatorijos, kurių patalpas dar reikėjo pastatyti, buvo atidarytos daug vėliau, pvz., V. Tumėnienės vaikų sanatorija A. Panemunėje – 1933-1937 m.; A. Panemunės dr. Griniaus vardo sanatorija – 1934, taigi net 6-10 metų vėliau negu Varėnoje).

Sanatorijos materialinė bazė

Džiovos sanatorijai įkurti Varėnoje buvo palankios sąlygos. Karų gaisrai buvo sunaikinę Varėnos miestelį, bet Caro armijos stovyklos lageriai išliko beveik nenukentėję. Kuriantis sanatorijai, be jau minėtų pastatų, buvo išlikusių medinių kokybiškų namų personalui. Ūkiniams poreikiams buvo remontuojami ir kareivinių barakai.

Sanatorijai pradėjus gyvuoti, dar tebestovėjo caro laikais pastatyta pravoslavų cerkvė. Tebestovėjo ir įdomios architektūros medinis namelis – vėliavų saugykla. Kaip nurodama literatūroje [1], Varėnos poligoną iki Pirmojo pasaulinio karo naudojo Vilniaus karo apygardos kariuomenė. Vykdavo 12 kariuomenės stambių vienetų vasaros pratybos, tiek lizdų vėliavoms buvo padaryta vėliavų piramidėje – vėliavų saugyklos namelyje.

Sanatorijai priklausė 27,5 ha miško ir 2,3 ha dirbamos žemės [1]. Netoli sanatorijos Glūko ir Varėnio ežerai. Pušynai į visas puses tęsiasi dešimtis kilometrų, oras grynas, prisotintas fitoncidų. Varėnos klimatas – žemyninis: žiemos šaltos, bet sausos. Šios sąlygos labai palankios ligoniams su kvėpavimo sistemos ligomis gydyti.

Literatūroje nurodoma, kad sanatorija turėjusi rentgeno, kvarco aparatus. Būtina priemonė, kurią ligoniai visuomet privalėjo nešiotis ir naudoti, tai individualios portatyvios sandariai uždaromos spjaudyklės, kad TB bacilomis nebūtų užteršiama patalpų ir miško aplinka (spjaudyklių plovimas, dezinfekcija – sanitarių darbas).

Patalpoms ir teritorijai apšviesti sanatorija turėjo autonominę elektrinę. Sanatorijoje buvo Varėnos klimatologinis postas, priklausęs Hidrometeorologinės tarnybos Lietuvos valdybai. Duomenų stebėtoja ir registratorė – sanatorijos vyr. seselė Jadvyga Grigaitienė [7].

Bus daugiau

Literatūra

1. Akiras Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 1: Alytaus apskritis, Kaunas, 1931.

2. A. Ryliškis. Fragmentai iš praeities miglų, Chicago, 1974.

3. B. Kviklys. Mūsų Lietuva. T. 1, 1989, 412–419 p.

4. Lietuvos enciklopedija. T. 33, JAV, Bostonas, 1965, 121–125 p.

5. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III tomas R–Ž. Vilnius, 1971.

6. J. Meškauskas. Lietuvos medicinos istorija. Chicago, 1987, 561–579 p.

7. Varėnos klimatologinio posto užrašų knyga. 1941 m. kovo ir rugpjūčio mėn.

8. Rapolo Šaltenio laiškas G. Jaronienei, 1999-03-01.