MOKSLO LIETUVA Nr 13 (259) 2002 m. liepos 4 - 17 d.

Lietuvos pirmajai valstybinei džiovos sanatorijai Varėnoje 75-eri (2)

Pradžia Nr. 12.

Doc. dr. Gražina Jaronienė

Tęsiame pasakojimą apie 1927-08-01 Varėnos carinės armijos lageriuose įsteigtą Lietuvos pirmąją valstybinę džiovos sanatoriją ir jos direktorių gydytoją Albiną Grigaitį.

Personalas

Sanatorijos direktoriaus daktaro Albino Grigaičio organizaciniai gebėjimai buvo svarbiausias sėkmingo sanatorijos darbo veiksnys. Tam, be abejo, įtakos turėjo jo darbas kariuomenėje, bet ir paties išsiugdytas darbštumas, valingumas, draugiškumas, tolerancija. Senieji varėniškiai daktarą Grigaitį apibūdino kaip demokratišką, humanišką, labai pareigingą, kuklų, paslaugų, neatsisakantį padėti žmonėms bet kuriomis sąlygomis.

Kurdamas sanatoriją, suformavo 17 asmenų personalą visiems būtiniems darbams atlikti, daugiausia įdarbindamas vietinius gyventojus. Todėl sanatorijos įkūrimas Varėnoje buvo sutiktas labai palankiai, nes sprendėsi to meto nedarbo klausimai.

Sanatorijos personalą sudarė sanatorijos vedėjas direktorius, ūkio vedėjas, trys medicinos seserys, šeimininkė, technikas, virėjas, dvi tarnaitės, du sanitarai, dvi slaugytojos, dvi skalbėjos, vienas sargas [1].

Be etatinių darbuotojų, sanatorijoje buvo samdomi žmonės ir sezoniniams darbams. Siekiant ekonomiškumo ir rūpinantis kokybiška ligonių mityba buvo samdomos merginos ir moterys rinkti miško gėrybes (uogas, grybus, vaistažoles, riešutus ir kt.). Jos taip pat tvarkė sanatorijos aplinkos gėlynus, gyvatvores, vejas, takus, augino daržoves, paukščius bei kiaules. Tokia darbo organizacija buvo visapusiškai naudinga ir sanatorijai, ir miestelio gyventojams, ir besigydantiems ligoniams.

Sanatorija nuo Varėnos nutolusi per 3 kilometrus. O reikalų miestelyje buvo kiekvieną dieną: pašto parvežimas ir nugabenimas, algos, kai kurių maisto ir ūkinių prekių pristatymas ir kt. Šį klausimą dr. A. Grigaitis išsprendė sudarydamas terminuotas darbo sutartis su arklį ir vežimą turinčiu varėniškiu. Žodžiu, buvo apgalvoti visi darbo barai, kiekvienam numatant atsakingus apmokamus kadrus.

Žmonės vertino savo darbo vietas, nes sanatorijoje uždirbdavo daugiau nei pas ūkininkus (pas ūkininkus Jadvyga Kazlauskienė už metų darbą gaudavusi 100 litų, o dirbdama virėja sanatorijoje – 130 litų per mėnesį).

Iš Kauno atvykęs 34 metų gydytojas A. Grigaitis dar tebebuvo viengungis. Vyr. medicinos sesele jis pasikvietė Kauno ligoninėje dirbusią aukštos kvalifikacijos vyr. medicinos seserį Jadvygą Gurauskaitę, kuri, anot Varėnos sanatorijoje kelis kartus besigydžiusio rašytojo Rapolo Šaltenio, buvusi sanatorijos tvarkančioji jėga: sanitarai ir kiti darbuotojai bijoję jos labiau nei daktaro ir visą darydavę taip, kaip nurodydavusi seselė.

1930 metais gydytojas Albinas Grigaitis vedė vyr. seselę Jadvygą Gurauskaitę. Šeima susilaukė sūnaus Algirdo, kuris pradžios mokyklą pradėjo lankyti dar Varėnoje.

Gydytojo Albino Grigaičio gydymo metodai ir asmenybė

Nepavyko gauti paties gydytojo užrašytų jo džiovos gydymo metodų, todėl juos bandysime aprašyti remdamiesi buvusių Varėnos sanatorijos pacientų pasakojimais.

Gana išsamiai apie tai pasakoja jau minėtas rašytojas Rapolas Šaltenis [8]. Pagal jį, sanatorijos valgykloje kabojęs plakatas: Nuo džiovos vaistų nėra. Tikrieji vaistai – tai sielos ir kūno ramybė, kurią turinti sudaryti aplinka: grynas pušų oras, sotus maistas, gydytojo nurodymai, sesučių globa. Anot Rapolo Šaltenio, mūsų, ligonių, „darbas“ – tik gulėjimas, valgymas, pasivaikščiojimai, gydytojo vizitacija, injekcijos, vonios, kvarcas. Kiekvienam ligoniui atskiros dozės, atskiri nurodymai. Ir visa tai 60-iai ligonių atlieka vienas gydytojas ir dvi sesutės. Gydytojas mažakalbis, apžiūrėdamas ligonį, gestais rodo, ką tas turi daryti – gulti, sėsti, nusivilkti. Labai įdomų įspūdį jis padarydavęs vos tik atvykusiems, kai gestais rodydavęs, kad reikia nusivilkti. O tiems matėsi, kad gydytojas juos peržegnojąs… Pagarbiai kai kurie ligoniai skleidė gandą, kad gydytojas esąs labai dievotas, nuolat ligonius peržegnojąs. Toks jo elgesys tartum padėjo ligoninėje įsigalėti tylai, ramybei, kažkokiam paslaptingumui, kuris ir esąs svarbi gydymosi priemonė. Nesigirdėjo, kad jis ką nors bartų ar bent smarkiau suriktų. Buvo labai tvarkingas, punktualus, drausmingas. Kalbėta, kad jis anksčiau dirbęs kariuomenės gydytoju ir ten tokias būdo vertybes išsiugdęs. Bet, matyt, daugiausia gero buvo paveldėjęs iš savo tėvų, šeimos. Kartą jis buvo prasitaręs, kad jo brolis esąs kunigas, kitas – gydytojas. Nors atrodė, kad daktaras uždarus, šaltas, bet ne – jis buvo baisiai geros širdies, kiek galėdamas bet kam padėdavo. Jis veltui gydydavo apylinkės gyventojus, tuo metu jis buvo vienintelis valsčiuje gydytojas. Tai labai doras, kuklus, nuoširdus, darbštus, ne plepio žmogaus pavyzdys. Šitaip gydytoją Albiną Grigaitį apibūdino Rapolas Šaltenis. Taip pat jį apibūdina ir mokytoja Marija Matukonytė (1902–1996 m.), kuri su grupe kitų mokytojų gydėsi sanatorijoje 1930 m. – Vytauto Didžiojo metais (išlikęs jos atsiminimų rankraštis). Vien geru žodžiu šiandien gydytoją tebemini varėniškė Izabelė Čereškevičienė, kurios tėvelio ir jos pačios gyvybę vaikystėje išgelbėjęs Albinas Grigaitis.

Mokytojos Marijos Matukonytės atsiminimuose rašoma, kad dr. A. Grigaitis ligonius mokęs autosugestijos metodo, kuris dažnai padedąs efektyviau nei vaistai. Jis buvęs ir geras psichologas, jautęs, kokios sąlygos kuriam ligoniui geriau tinkančios…

Gydytojas domėjosi ir fitoterapija. Pasinaudojęs kraštotyrine medžiaga parašė brošiūrėlės Vaistingieji augalai Lietuvos liaudies medicinoje rankraštį.

Jį jaudino ir moraliniai klausimai. Yra likęs rankraštis Jaunuolių nusikaltimai, kuriame jis svarsto didelio Amerikos jaunuolių nusikaltimų skaičiaus priežastis (rankraštis rašytas jau gyvenant Amerikoje).

Bus daugiau