MOKSLO LIETUVA Nr 14 (260) 2002 m. liepos 18 – rugsėjo 4 d.

Lietuvos pirmajai valstybinei džiovos sanatorijai Varėnoje 75-eri (3)

Pabaiga. Pradžia Nr. 12 ir 13

Doc. dr. Gražina Jaronienė

1927-08-01 Varėnoje įsteigta pirmoji Lietuvos valstybinė džiovos sanatorija. Jos organizatorius karo gydytojas Albinas Grigaitis kūrybingai sprendė aktualiausias to meto šalies problemas: nedelsdamas ir neeikvodamas lėšų statyboms, džiovos sanatoriją įkūrė Varėnos Glūko miške išlikusiuose carinės armijos lagerių pastatuose. Darbui sanatorijoje subūrė personalą iš vietinių gyventojų, šitaip spręsdamas dalies šios pasienio vietovės žmonių pragyvenimo klausimą. Sanatorijoje gulėję ligoniai gerai vertino jo gydymo metodus.

Sanatorijos gyvenimo buitis

Ligoniai buvo maitinami kokybišku pačių virėjų pagamintu maistu. Kaip pasakojo virėja Jadvyga Kazlauskienė, ji iš kvalifikuotos šeimininkės Špikienės greitai išmokusi visų kulinarijos paslapčių. Pačios kepusios visų rūšių duoną, riestainius, bandeles, gaminusios ir mėsiškus, ir dietiškus pietų patiekalus, saldžius desertinius kremus, kompotus, kisielius.

Sanatorijai tik pradėjus dirbti virtuvė buvo įsikūrusi lagerio kareivinių rąstiniame barake. Iš nuotraukos galima susidaryti įspūdį apie buvusias darbo sąlygas: malkomis įkaitinta uždara krosnis, todėl puodai neapsuodinti, švari ir virėjų apranga. Atnešti malkų, prižiūrėti ugnį – tai jau atskiras darbas, kurį atlieka kitas darbuotojas. Virėjos rūpinasi tik maisto ruošimu.

Pagalbinio personalo darbo organizavimą gerai atspindi nuotrauka, kurioje matome grupę darbuotojų, susėdusių prie virtuvės sienos poilsio valandėlės metu.

Kiekvieną dieną ligoniai valgydavo 5 kartus. Tai pusryčiai, priešpiečiai, pietūs, pavakariai, vakarienė. Valgydavo visi drauge valgomajame, porcijos nebuvo normuojamos.

Virėjoms darbo ypač pagausėdavo švenčių metu. Tekdavę gaminti sudėtingiausius šventinius patiekalus Kūčioms, Šv. Kalėdoms, Šv. Velykoms. Tai geriausiai gali pailiustruoti šventinių stalų nuotraukos. Visa, kas matoma ant stalų, taigi ir šakočiai, pagaminta sanatorijos šeimininkių.

Kiekvienais metais gyvenimas sanatorijoje tobulėjo. Kadangi maisto ruošos kokybei buvo skiriamas ypač didelis dėmesys, pastatyta nauja moderni virtuvė.

Sanatorija turėjo gerą biblioteką ir skaityklą. Ligoniai mielai naudojosi jų paslaugomis. Be to, dr. A. Grigaičio nurodymu vakarais sanatorijos salėje buvo organizuojami kultūriniai renginiai. Juose apsilankydavo ir pasienio policininkai (Merkys tuo metu buvo saugoma demarkacijos linija).

Paminėjus pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Varėnoje žymiai pagyvėjo kultūrinis gyvenimas. Gydytojas A. Grigaitis visuomenę ugdė per darbus sanatorijoje, o su Varėnos miestelio žmonėmis, ypač jaunimu ir vaikais, darbavosi geras gydytojo draugas mokytojas Andrius Ryliškis. A. Ryliškis – šaulių organizacijos pirmininkas. Jo iniciatyva sutvarkytos karių kapinės, veikė jaunimo choras, dramos ratelis, orkestras, ugniagesių komanda. Išaugo ir jaunas šaulys – būsimasis rašytojas Balys Gražulis. Varėna atgijo. Pastatytas Varėnos kultūros židinys – šaulių namai. Tai miniatiūriniai Tautos namai Varėnoje, apie kuriuos svajojo M. K. Čiurlionis Vilniuje.

Tačiau 1940-aisias gydytojas A. Grigaitis atleidžiamas iš sanatorijos direktoriaus pareigų, o mokytojas A. Ryliškis suimamas.

Po metų Rytų okupantus keičia okupantai iš Vakarų. Sanatorijoje – vokiečių kariuomenės komendantūra. Gydytojas tebegyvena lagerių zonos bute, tačiau sanatorijoje – kariškos komandos.

Varėnos valstybinės džiovos sanatorijos ir gydytojo Albino Grigaičio likimas

1944-ųjų vasara. Vyko karas, artėjo frontas. Sanatorijos pastatuose – vokiečių kariuomenės komendantūra. Vis dažnesni rusų aviacijos bombardavimai. Ligoniai jau seniai išvažinėję. Visiškai aišku, kad sovietai grįžta.

Dr. A. Grigaitis žinojo, jei nespės išvykti, neišvengs tremties (kaip karininkas, jau 1940–1941 m. buvo įtrauktas į numatytųjų ištremti sąrašus). Tad pasikinkęs Bėriuką, pasiėmęs būtiniausius daiktus, su žmona Jadvyga ir sūneliu patraukė savo gimtinės – Vilkaviškio kryptimi. Čia neužsibuvo, keliavo per sieną tolyn į Vakarus.

Prieš akis – nežinia… Ilga emigranto kelionė.

O Varėnoje neramu. Vokiečiai traukėsi. Dalis varėniškių keliavo į kaimus. Liepos vidurys. Staiga virš sanatorijos ir virš miestelio – ugnies ir dūmų kamuoliai. Dega sanatorija. Dega bažnyčia, miestelis. Kur dar taip neseniai virė gyvenimas, kovota su sunkia liga, daugeliui sugrąžinta gyvenimo viltis, liko tik apdegusių griuvėsių duobė, kasmet vis vešliau dengiama ataugančio miško. Per dešimtmečius keitėsi žmonių kartos, silpo senųjų atmintis.

Į tolimą nežinios kelionę patraukęs gydytojas Albinas su šeima, traukdamasis į Vakarus per bombarduojamą Vokietiją, ir šiomis sąlygomis išlaikė dvasinę ramybę. Jis blaiviai vertino susidariusią situaciją, teigiamai veikė besitraukiančius savus ir nepažįstamus. Visur, kur reikėjo jo, kaip mediko, pagalbos, teikė ją nedvejodamas.

Su kitais per Ireną Grigaitienę pas mus patekusiais dokumentais yra ir smuikininko Izidoriaus Vasyliūno padėka daktarui Albinui Grigaičiui už jo sūnelio Vytenio Vasyliūno gyvybės išgelbėjimą emigracijoje. Keistai susiklosto žmonių likimai. Praėjusį rudenį lapkričio 10 d. su R. Šumano, F. Listo ir kitų kompozitorių muzikos kūriniais iš Vokietijos pas mus į Senosios Varėnos bažnyčią atvyko koncertuoti žymus Vokietijos vargonininkas – mūsų tautietis Vytenis Vasyliūnas. Tas pats Vytenis, kurio gyvybę prieš 50 metų išgelbėjo bėgdamas iš Tėvynės mūsų Varėnos gydytojas Albinas Grigaitis. Vytenis to nežinojo. Džiaugėmės galėdami svečiui perduoti įrėmintą jo tėvo padėkos kopiją.

Nepražuvo Vakaruose dr. Albinas Grigaitis. Dar tebegyvendamas Vokietijoje su grupe daktarų ir savo žmona vyr. medicinos sesele organizavo medicinos seserų kursus emigrantėms merginoms ir moterims, kad būdamos svetimose šalyse neliktų bedarbės, be specialybės. 1948 m. lapkričio 30 d. Amerikos zonos Vokietijoje jam jau pagal vakarietiškus standartus pripažįstamas kvalifikuoto gydytojo statusas. Amerikoje iki pensijos dirbo Niujorko Šv. Katerinos ligoninėje. Ir jau čia, svetimoje šalyje, žymūs Amerikos specialistai pateikė jo charakteristiką, laiduodami už jį savo autoritetu: Dr. Grigaitis yra gabus, puikus, malonus, sąžiningas ir patikimas žmogus bei geras gydytojas ir aš nedvejodamas jį rekomenduoju (Dr. Grigaitis is able, reliable, affable, conscientious and trustworthy. He is a fine person and a good doctor and I would not hesitate to recommend him).

Gražų gyvenimą nugyveno dr. Albinas Grigaitis. Išėjęs į pensiją apsigyveno Lemonte, savo namelyje, primenančiame paliktąjį Lietuvoje. Inžinieriaus sūnaus Algirdo šeima padovanojo 3 anūkes – Daivą, Liną ir Dailę. Rašė joms pasakojimus apie lietuvišką rūtų darželį, Šv. Kalėdų naktį. Apie ką galvojo jau pavargęs gydytojas Albinas, ilgesingai žvelgdamas į tolimus vandenis Lietuvos pusėn?

Užpuolė liga. Žinojo savo likimą, bet ištikimoji Jadvyga padėjo ramiai palikti šį pasaulį. Užgeso 1968-aisiais. Ilsisi jis ten, už Atlanto, Lietuvos karo gydytojas, kapitonas, pirmosios Lietuvos valstybinės sanatorijos Varėnoje įkūrėjas. Kaip ir jo buvusieji bendražygiai varėniškiai – mokytojas Andrius Ryliškis, rašytojas šaulys Balys Gražulis, buvę šviesuliai M. K. Čiurlionio gimtinėje, ne savo noru netekę Tėvynės. Ilsisi be ordinų, medalių, žemės sklypų, milijonų bankuose… Ilsisi turtingi savo sielos turtų, šalia kitų to paties likimo tėvynainių, palikę šviesų atminimą varėniškių širdyse.

Literatūra

1. Akiras Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 1: Alytaus apskritis, Kaunas, 1931.

2. A. Ryliškis. Fragmentai iš praeities miglų, Chicago, 1974.

3. B. Kviklys. Mūsų Lietuva. T. 1, 1989, 412–419 p.

4. Lietuvos enciklopedija. T. 33, JAV, Bostonas, 1965, 121–125 p.

5. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III tomas R–Ž. Vilnius, 1971.

6. J. Meškauskas. Lietuvos medicinos istorija. Chicago, 1987, 561–579 p.

7. Varėnos klimatologinio posto užrašų knyga. 1941 m. kovo ir rugpjūčio mėn.

8. Rapolo Šaltenio laiškas G. Jaronienei, 1999-03-01.