MOKSLO LIETUVA  Nr 16 (262)
2002 m.  rugsėjo 19 - spalio 2

 

 

Jau turime Vilniaus technikos kolegiją

 

Veikiausiai net ir patys šios Olandų g. įsikūrusios Vilniaus aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviai ne visai nutuokė, kas vyksta: dar vakar buvę moksleiviai nuo šios, t. y. rugsėjo 1-osios, dienos, jau yra tikri studentai, o jų mokykla tapo Vilniaus technikos kolegija.

Nors Aktų salėje jau buvo prasidėjęs naujųjų mokslo metų pradžiai skirtas iškilmingas susirinkimas, buvo sakomos sveikinimo kalbos, bet dalis moksleivių, kurie dar niekaip negalėjo suvokti savęs kaip studentų, būriavosi koridoriuose ir prie pagrindinio pastato, kur dar nespėta pakeisti iškabos. Gerokas siurprizas ir dėstytojams, kuriems taip pat buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta, nors visi žinojo ir vertino tiesiog didvyriškas savo direktoriaus Algimanto Piliponio pastangas iškovoti mokyklai kolegijos statusą. Vargu ar šiemet savo veiklos 80-metį minėsiančios mokyklos – jau kolegijos! – metraščiuose atsispindės, kiek aukštos ir aukščiausios valdžios koridorių teko išvaikščioti direktoriui A. Piliponiui, kiek reikėjo durų atidaryti, Technikos kolegijos būtinybę šaliai įrodinėti ir be akivaizdaus rezultato tas duris uždaryti.

Naujosios kolegijos atsiradimas tik patvirtina tai, koks dinamiškas yra mūsų gyvenimas. Toks dinamiškas, kad net mūsų aukščiausios valdžios vyrai (o gal ir institucijos?), regis, nespėja žengti koja kojon su gyvenimu. Štai LR Seimo pirmininko Artūro Paulausko sveikinimo laiškas naujųjų mokslo metų proga (jį perskaitė Mokyklos tarybos pirmininkas Ipolitas Skučas): daug gražių ir labai teisingų žodžių apie žinių siekiantį jaunimą, mokslo ir meno aukštumas ir humaniškus Naujosios sąjungos tikslus. Bet nė žodžio apie tai, kad Vilniaus aukštesniajai technikos mokyklai nuo rugsėjo 1 d. suteiktas Vilniaus technikos kolegijos, t. y. aukštosios neuniversitetinės mokyklos, statusas, o tai reikšmingas šalies mokslo gyvenimo įvykis.

Ką kalbėti apie politikus, jeigu net kai kurie iš atostogų grįžę aukštesniosios mokyklos dėstytojai tik atėję į darbą sužinojo, kad jie nuo šiol dirba neuniversitetinėje aukštojoje mokykloje. LR švietimo ir mokslo ministerija Vilniaus technikos kolegiją įregistravo tik prieš pat mokslo metų pradžią, po to, kai rugpjūčio 28 d., trečiadienį, Vyriausybė priėmė sprendimą steigti Kolegiją Vilniaus aukštesniosios technikos mokyklos bazėje. Vyriausybės nutarimo formuluotė labai trumpa, bet ilgas kelias vedė į jį, daug pastangų teko dėti Aukštesniosios technikos mokyklos vadovams, kol įvairiose institucijose įrodė, kad tokia kolegija – būtinybė.

Per 80 veiklos metų Vilniaus aukštesnioji technikos mokykla, kurios pavadinimas kelis kartus keitėsi, parengė per 25 tūkst. specialistų pagal 44 studijų programas. Jie sėkmingai dirba įvairiose ūkio srityse, daugelis mokyklos absolventų baigė šalies aukštąsias mokyklas ir šiandien yra mūsų mokslinio, techninio bei ūkinio gyvenimo elitas. Štai kad ir šios mokyklos 1960 m. absolventas Vilniaus Gedimino technikos universiteto prorektorius prof. Algirdas Vaclovas Valiulis, rugsėjo 2-ąją sveikinęs naujosios kolegijos vadovus ir studentus šalies universitetinių aukštųjų mokyklų vardu. Prorektorius pastebėjo, jog pokario metais (jam pačiam čia teko studijuoti nuo 1956 m.) tuometinis Vilniaus politechnikumas Olandų gatvėje sostinei ir šaliai darė tai, ką dabar atlieka Technikos universitetas bei kitos aukštosios mokyklos – rengė techninę inteligentiją sostinei, Vilnijos kraštui bei kitoms Lietuvos vietovėms, kur tų specialistų labiausiai stigo.

Prof. A. V. Valiulis neslėpė, jog šios sienos jam labai brangios, nors prabėgo daugiau kaip 40 metų, per tą laiką iškilo nauji pastatai, o laboratorijose bei dirbtuvėse atsirado visiškai kitos mokymo priemonės, įranga bei aparatūra. Pasak prorektoriaus, net ir tuo metu, kai jam čia teko mokytis, ši mokykla buvo aprūpinta labai gera ir tuo metu modernia technika, labai profesionalus buvo dėstytojų kolektyvas. Prorektorius neabejoja, kad ši aukštesnioji mokykla jau seniai turėjo tapti aukštąja neuniversitetine mokykla. Buvo valstybės klaida, kad po vidurinės mokyklos baigęs aukštesniąją mokyklą jaunas žmogus atsidurdavo akligatvyje: norėdamas tęsti mokslą aukštojoje mokykloje, turėdavo stoti kartu su abiturientais ir studijuoti nuo pirmo kurso daugelį tų pačių dalykų, kurių egzaminus jau buvo išlaikęs aukštesniojoje mokykloje. Dabar šis nesusipratimas pašalintas. Suprantama, dar teks derinti Technikos kolegijos studijų programas, atskirus modulius, akredituoti juos aukštosiose mokyklose. Šią Kolegiją baigusiems absolventams, panorusiems tęsti studijas Vilniaus Gedimino technikos ar Kauno technologijos universitetuose, sutrumpės studijų laikas. Tai valstybiškas požiūris, atitinkantis ir Europos šalių praktiką.

Kad ir kiek kryžiaus kelių turėjo išvaikščioti direktorius Algimantas Piliponis, kol įrodė Technikos kolegijos būtinybę šaliai, bet šventės dieną jis prisiminė ir kalbėjo ne apie savo ir bendražygių įveiktas kliūtis. Kalbėjo apie tai, kiek daug yra valstybiškai mąstančių žmonių mūsų valdžios institucijose, aukštosiose mokyklose, kad protingos mintys vis dėlto nėra žirniai į sieną: jos išgirstamos, į jas įsiklausoma, tegu ir ne iškart. Visa tai kelia ir tam tikrą optimizmą, pasitikėjimą savo valstybe.

Tarpukario Maršalo Juzefo Pilsudskio technikos mokykla Vilniuje pokariu ne kartą keitė savo pavadinimą, tačiau galima sutikti su Švietimo ir mokslo ministerijos skyriaus vedėju Vytautu Buroku: tokio lygmens pokyčio šios mokyklos istorijoje dar nebuvo. Tapti aukštąja neuniversitetine mokykla – tai ne iškabas ir antspaudus pakeisti. Teks iš esmės keisti čia studijuojančių ir dėstančių supratimą ir požiūrį į daugelį dalykų, o svarbiausia – naujai, valstybės mastu suvokti ir savo Kolegijos vietą gyvenime.

Štai V. Burokas, kuris, beje, baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) pirmą savo paskaitą kaip dėstytojas skaitė būtent šioje mokykloje, dabar įteikė direktoriui A. Piliponiui naujosios Technikos kolegijos registracijos pažymėjimą. Jis pastebėjo, jog reikėtų sutvarkyti laiptus, apskritai įėjimą į Kolegiją. Pirmakursiai ir visi studentai turi jausti atsakomybę, kad mokosi ne šiaip kokioje, bet aukštojoje mokykloje.

Darbdavių vardu Kolegiją sveikino VĮ Lietuvos paštas generalinis direktorius Jonas Šalavėjus. Jo vadovaujamoje įmonėje, kurios padaliniai, skyriai veikia visuose šalies miestuose, rajonuose, daugelyje miestelių, dirba labai daug šios aukštesniosios mokyklos absolventų. Lietuvos pašte naudojama technika bei technologijos keičiasi nepaprastai sparčiai, todėl generalinis direktorius J. Šalavėjus kvietė studentus iš Kolegijos išsinešti kuo daugiau žinių ir praktinių įgūdžių – gyvenime pravers.

Vyresnių kursų studentų vardu pirmakursiams buvo įteiktas senas mokyklos simbolis – išsaugota studentiška kepuraitė, kuria didžiavosi dar buvusio Vilniaus politechnikumo studentai.

Pabaigoje direktorius A. Piliponis prisiminė šiai mokyklai lemtingo Vyriausybės posėdžio išvakarėse savo pokalbį su matematiku akademiku Vytautu Statulevičiumi. Kaip Jūs, pasaulyje žinomas matematikas, nepabūgęs prieš M. Gorbačiovą ginti Lietuvos nepriklausomybės siekių, matote reikalą užstoti mūsų Aukštesniosios technikos mokyklos interesus? – paklausė direktorius. Žinote, kolega, be visų Euklido geometrijų, tikimybių ir skaičių teorijų ir kitų labai svarbių matematinių sričių tyrinėjimo, dar reikia padaryti kažką tokio, ką ir plačioji visuomenė suprastų, – atsakė garsus, nepaprasto žmogiškumo, bet labai paprastas ir nuoširdus mokslininkas.

Patys naujosios Kolegijos vadovai, regis, gerai supranta ir tai, jog norint, kad plačioji visuomenė ne tik suprastų, bet ir priimtų, įvertintų naująją neuniversitetinę mokyklą, dar teks įdėti didžiulių pastangų. Tikrasis darbas tik prasideda.

Gerai nuteikia Kolegijos vadovų ir dėstytojų požiūris į savo darbą ir mokslą. Štai direktoriaus pavaduotoja studijoms Dalia Lukošienė, supažindindama pirmakursius su jų dėstytojais ir laboratorijų vadovais, neužmiršo pasakyti, kaip svarbu įsigyti Kolegijoje naujų draugų, kurie juk šiuos jaunus žmones lydės visą gyvenimą. Pasakė ir tokius žodžius: Mokslas – tai pagrindinis elementas, jungiantis po Žemės rutulį išsisklaidžiusias žmonių mintis.

Dievaži, geriau pasakant šių eilučių autoriui neteko girdėti net ir mūsų iškiliausių universitetų aulose.

Augvydas Dingailis