|
Bibliofilai,
racionalumas ir intuicija (5)
Pabaiga, pradžia
Nr. 11
Baigiame pokalbį su mūsų kantriuoju
pašnekovu, su kurio gyvenimiškąja patirtimi Mokslo Lietuvos skaitytojai jau turėjo galimybę susipažinti. Prof. Vilis Petrickis (Vili Petricki) yra žymus bibliofilijos teoretikas,
autografų rinkėjas. Sulaukęs 70 metų yra labai žvalus, judrus, dirba Sankt
Peterburgo miškų technikos akademijoje, kur yra Kultūrologijos, sociologijos
ir politologijos katedros vedėjas. Be to, jis yra Rusijos mokslų akademijos
Peterburgo mokslininkų namų Knygos ir grafikos sekcijos pirmininkas, kitaip
sakant, Peterburgo miesto vyriausiasis bibliofilas.
Viena Mėnulio pusė
yra tamsi
Kad ir koks taurus užsiėmimas būtų bibliofilija,
tikriausiai yra ir tamsioji šios veiklos, kaip ir apskritai gyvenimo, pusė.
Pakalbėkime ir apie tai, nes juk Jūs nevengiate net ir labai aštrių kampų.
Tikriausiai sutiksite, jog ir tarp labiausiai prisiekusių bibliofilų pasitaiko
asmenų, kurie susirūpinę ne tiek retą knygą ar leidinį eksponuoti, padaryti
prieinamą visuomenei, bet priešingai padaryti visa tai savotiško asmeninio,
o gal siauro asmenų rato garbinimo objektu, daugeliui neprieinama, nepasiekiama
vertybe. Šitoks egoizmas, savanaudiškumas, galimas dalykas, tokį bibliofilą
sureikšmina, išaukština jo paties akyse, bet visuomenei tai nelaimė. Ką Jūs
apie tai manote? Pagaliau juk tikriausiai pasitaiko ir neteisėtais būdais
įgytų knygų, kaip ne paslaptis ir meno kūrinių, antikvarinių vertybių
Tokiems žmonėms turime ir atitinkamus vardus
bibliomanai ir bibliotapai. Bibliomanai tai tie, kurie viską be jokios
atrankos tempia sau. O bibliotapai stengiasi viską slėpti ir mėgaujasi savo
vertybėmis vienumoje.
Nikolajaus Gogolio Pliuškinas klasikinis
bibliotapo pavyzdys. Tai patologija?
Žinoma, besimėgaudami vieni ir su niekuo nesidalydami
savo džiaugsmais jie dažnai netenka savo vertybių. Paprastai kartu su tokiu
žmogumi ir pats gali suprimityvėti.
O vagystės bibliofilijoje yra žinomas dalykas,
bet tai itin retas atvejis. Žinote, vakar mane iš konferencijų salės pakvietė
į kitą patalpą sutvarkyti komandiruotės dokumentų ir staiga mane nutvilkė
kraupi mintis: taigi konferencijų salėje palikau ant stalo nepaprastai vertingą
bibliofilijai veikalą o kas jeigu grįžęs nerasiu? Akmuo nuo kūtinės nukrito,
kai radau knygą gulinčią ten, kur buvau palikęs. O juk ne mažiau kaip šimtas
bibliofilų toje salėje buvo.
Kokia tai buvo knyga?
Johano Volfgango Gėtės rankraščių faksimilės,
1899 m. leidinys, pasirodęs Vokietijoje, pirmoji Veimaro bibliofilų klubo
išleista knyga. Visame pasaulyje gal nė pusšimčio tų knygų neliko, tad bibliofilams
jos vertė nekelia abejonių.
Ir
knygos miršta
Vakarykščiame konferencijos renginyje
buvo kalbama apie garsiosios karaliaus Žygimanto Augusto bibliotekos Vilniuje
knygas. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma tik 15 karališkosios bibliotekos
knygų (21 pavadinimo veikalų), o juk iš viso karalius Vilniaus jėzuitų kolegijai,
Universiteto pirmtakei, padovanojo nuo keturių iki puspenkto tūkstančio knygų.
Milžiniška XVI amžiaus biblioteka. Kaip Jums atrodo, kur tos Žygimanto Augusto
knygos galėtų būti? Juk negalėjo visos žūti.
Labai gaila, bet knygos gali žūti. Mes esame
atlikę tokį tyrimą. 1929 m. Leningrade buvo išleista nuostabi knyga 1929
metų Bibliofilo almanachas. Jos buvo išspausdinta 300 egzempliorių.
Iškėlėme užduotį: atlikti sociologinį tyrimą ir nustatyti, kiek tų knygų išliko
praėjus 71 metams? Apklausos lapus išsiuntėme į visas Rusijos bibliotekas,
taip pat ir į didžiąsias pasaulio bibliotekas. Apklausėme ir žymiausius bibliofilus.
Paaiškėjo, kad iš 300 egzempliorių beliko apie 50.
Johano Gutenbergo Biblijos, pirmosios
spausdintos knygos, yra išlikę mažiau kaip 10 knygų. O buvo išspausdinta,
jeigu mano atmintis nešlubuoja, apie tūkstantis.
Beje, ne visada žinomas tikslus išlikusių knygų
skaičius. Štai Aleksandro Radiščevo Kelionė iš Peterburgo į Maskvą (1790),
kuri buvo sudeginta Jekaterinai II įsakius, išliko pagal vienus dokumentus
15, o pagal kitus 18 egzempliorių. Žinoma, kad spaustuvės, kur ta knyga
buvo spausdinama, darbininkai išsinešė, o vėliau pardavė apie 1,5 šimto tos
knygos egzempliorių.
Kiekviena gyva būtybė o knyga ir yra gyva
būtybė pavaldi dūlėjimui ir mirčiai.
Tad kas yra didžiausi knygos priešai?
Jų daug. Pirmiausia tai knygos persekiojimas,
nemokšiškas saugojimas, netikęs elgesys su ja, pagaliau didelį pavojų visada
keldavo ir tebekelia stichinės nelaimės potvyniai, gaisrai ir pan. Todėl
ir atsakant į klausimą, kur galėtų būti Žygimanto Augusto bibliotekos knygos,
nereikėtų manyti, kad jos gražiai sudėtos kur nors guli. Visiškai tikėtina,
kad jų jau nebėra.
Prisimenant
Žygimanto Augusto bibliotekos knygas
Tačiau mūsų istorinė atmintis mums primena
ir kai ką kita. Lietuvos metrika, t. y. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijos
knygos, po Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų buvo išvežta į Maskvą
ir ten ligi šiol tebėra. Apskritai labai daug Lietuvos garsiausioms giminėms,
didikams priklausiusių meno kūrinių, archyvų, turtingiausių bibliotekų ir
kitų vertybių buvo išvežta ne kur kitur, o į metropoliją. Mums žinoma, kur
buvo saugomas senojo Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras bei kitos
vertybės. Tačiau pakakdavo Lietuvos institucijoms tik pateikti oficialų užklausimą
dėl tų neteisėtai laikomų mūsų valstybės ir tautos kultūros relikvijų, kai
tų vertybių ir pėdsakai ataušdavo nelikdavo ne tik pačios vertybės, bet
ir jokios dokumentacijos, kataloguose net užuominos apie ją. Gerai prisimename,
kaip buvusiam Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriui prof. Levui Vladimirovui
pavykdavo sumedžioti senajam Universitetui priklausiusių knygų, taip pat
ir iš Žygimanto Augusto rinkinių, didžiausiose Tarybų Sąjungos bibliotekose
bei knygų saugyklose. Atsimename ir kokios kliūtys buvo daromos L. Vladimirovui
ir kitiems mūsų knygos specialistams.
Tokio reiškinio esama ir ypač dažnai su tuo
susiduriame, kai kalbame apie kultūros vertybes, kurios iš vienos šalies į
kitą patekdavo karų metu. Kai Rusija užėmė Livoniją, tai daugybė vertybių
iš užkariautos teritorijos pateko į metropoliją. Panašiai buvo ir Rusijai
įžengus į Lietuvą. Tačiau tai tikriausiai nereiškia, kad tos išvežtosios
vertybės būtinai slapstomos. Nepamirškime, kad Rusija labai dažnai slapta
pardavinėdavo (ypač J. Stalino laikais) vertingiausius meno kūrinius ir kitas
vertybes į užsienį. Taip į Vakarus iškeliavo daug imperatoriškosios šeimos
ir bažnytinių vertybių. Didžiausias Rusijos imperatoriaus rūmų knygų rinkinys
saugomas ne Peterburge, apskritai ne Rusijoje, bet Niujorko viešojoje bibliotekoje.
Kai iš Niujorko atvyksta Edvardas Kasinecas (Kasinec), pasakoja, kas jo bibliotekoje
saugoma. Bolševikams reikėjo pinigų.
Nenustebčiau išgirdęs, jog ir Lietuvos istorinių
vertybių didžioji dalis išplaukė į kitas šalis ar net už vandenyno. Jeigu
jos pateko į privačias kolekcijas ar rinkinius, tai visai įmanoma, kad gali
būti slapstomos. Juk neseniai iš Stokholmo muziejaus buvo pagrobtos vertingiausios
knygos, laimė, nespėta jų išvežti iš šalies. Jeigu būtų patekusios į privačių
kolekcininkų bibliofilų rankas, vargu ar šiandien ką nors visuomenė apie
jas žinotų.
Ar seniai iš Sankt Peterburgo Ermitažo
bei Rusijos mokslų akademijos bibliotekos vertybės buvo grobiamos, laimė,
vagys buvo sučiupti.
Taip, buvo dingę vertingi rytietiški rankraščiai,
kitų vertybių. Sudėtingi dalykai ir kol žmonija netaps tolerantiška, o žmonės
nepradės vieni kitų gerbti, tol šitie barbariški aktai tęsis. Juk ne tai
svarbu, kur saugomos vienos ar kitos knygos bei kitos vertybės. Svarbiausia,
kad būtų saugomos, prieinamos tyrinėtojams. Svarbu, kad jos nebūtų pamirštos,
neatskleistos. Slėpimo politika yra bjauri ir neteisinga. Bibliotekų, muziejų
savininkams būtina savyje rasti valios ir jėgos ir atvirai pasakyti: taip,
mes saugome vertybes, kurios kadaise istoriškai priklausė Ukrainai, Lietuvai
ar Latvijai, Estijai. Ateikite, tyrinėkite ir pajuskite buvimo šalia jų malonumą.
Ar
reikia iš Lietuvos išvežti žydų toras
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo
bibliotekoje saugoma daug žydų torų. Kai kurios tarptautinės žydų organizacijos
reikalauja, kad jos būtų perduotos Izraeliui. Taip, tai žydų tautos religinės
ir kultūrinės relikvijos. Antra vertus, tai ir Lietuvos kultūros dalis, todėl
ir saugoma Nacionalinėje bibliotekoje. Kultūros žmogui keistai skamba kai
kurioms žydų organizacijoms atstovaujančių veikėjų argumentai: girdi, pagal
žydų religinius papročius mirus rabinui kartu su juo laidojamos ir toros.
Jeigu bus laikomasi seno papročio, tai ilgainiui visos senosios toros atsidurs
po žeme. Apskritai, Jūsų nuomone, kam turėtų tos toros priklausyti Nacionalinei
Martyno Mažvydo bibliotekai ar Lietuvą palikusių žydų tarptautinėms organizacijoms,
veikiančioms kitose šalyse, taip pat ir pačiame Izraelyje? Labai įdomu išgirsti
Jūsų nuomonę. Lietuvos valdžia jau priėmė sprendimą didelį tų torų kiekį
perduoti Izraeliui.
Manau, kad šiuo atveju nėra teisingas nei Izraelio
reikalavimas, nei Lietuvos valdžios sprendimas. Vis dėlto šitos žydų toros
taip pat yra ir labai svarbus Lietuvos nacionalinės kultūros elementas. Lietuviškų
novelių rinkinyje Nusilenkite motinai rašau, kad Vilnius, Wilna,
Wilno visada buvo įvairiatautis miestas. Kas tik čia negyveno! Ir lietuviai,
ir lenkai, ir vokiečiai, rusai, totoriai, žydai, ukrainiečiai
Tai tautų katilas,
tačiau nuostabiausia, kad visos čia gyvenusios tautos buvo patriotiškai nusiteikusios
Vilniaus miesto atžvilgiu. Visų tautų atstovai buvo Vilniaus patriotai. Źšąńčāåå
Āčėüķa ķč÷åćī ķå ģīćėī įūņü ā ģčšå! Žinau ne vieną žydų rašytoją, dabar
gyvenantį Izraelyje. Jie teigia, kad Vilnius gražiausias pasaulio miestas,
nors tie žmonės išvažinėję visą pasaulį, matė nuostabiausius miestus. Vienas
tokių rašytojų yra Abramas Karpinovičius. Prieš kelerius metus Vilniuje išėjo
jo knyga, jei neklystu Vilniaus istorijos.
Man atrodo, kad lietuvius prie sienos savo
kartais keistais reikalavimais remia ne žydai kaip tauta. Juk ir žydų esama
visokių, pvz., chasidai, nenorintys nei kariuomenėje tarnauti, nei dirbti.
Jie tik nori stovėti prie Verksmų sienos, kur prašo aukų šventyklos statybai.
Kiekvienas turi maždaug 15 vaikų ir visas tas pulkas traukia miesto gatvėmis.
Aš išsakau savo aiškią ir griežtą nuomonę:
nereikia iš Lietuvos išvežti žydų torų ir labai neišmintinga tokius absurdiškus
reikalavimus skelbti Lietuvos vadovams. Žydų toros yra pasaulinės ir nacionalinės
kultūros vertybės, jos turi būti saugomos ten, kur sukurtos, kur istoriškai
suaugusios su žeme.
Šį kultūros reiškinį pavadinčiau ir pasauliniu,
ir kartu nacionaliniu lietuvišku. Juk judaizmas yra viena seniausių žemėje
monoteistinių religijų. Jeigu tos religijos atributų neišsaugosime žmonijai,
tai prarasime nepaprastai svarbius dokumentus. Juk toros tai dokumentai,
taip pat svarbūs, kaip ir pati Biblija.
Kiekvienas kultūringas, inteligentiškas žydas
turi suprasti (neabejoju, kad supranta), kas saugoma Lietuvos nacionalinėje
Martyno Mažvydo bibliotekoje. O kai kurių chasidų reikalavimai ir politika
nėra toliaregiška. Jie patys nenori kariauti, bet tvirtina: Žydai visada
stos ginti Jeruzalę, nes tik Jeruzalė yra žydų sostinė.
Knygų
rojus turi būti žemėje
Tarkim, Jūs ne tik bibliofilas, bet ir
politikas. Kaip spręstumėte Jeruzalės klausimą?
Būtų protingiausia skelbti ne sostine, bet
tarptautiniu laisvu miestu. Kodėl gi ne? Juk tai 3 pasaulio religijų centras:
judaizmo, krikščionybės (ten Kryžiaus kelias veda į Golgotą) ir islamo (ten
yra garsusis Juodasis akmuo ir Omaro mečetė). Kodėl reikia ginčytis, jeigu
galima gražiai sutarti.
Taip pat ir dėl žydų torų reikėtų visiems
gražiai sutarti: tos toros turėtų būti saugomos Vilniuje. Juk žydai, kuriems
tos toros priklausė, gyveno Vilniuje ir jų buvo labai daug. Abramas Karpinovičius
kaip tik savo knygoje ir aprašo žydų kvartalo gyventojus. Ta knyga išleista
taip pat vokiečių kalba ir aš ją susidomėjęs perskaičiau. Jeigu neklystu,
Vilniuje ji išleista lietuvių ir rusų kalbomis.
Apibendrindami galime pasakyti, jog retos
knygos bei kiti leidiniai turi būti visuomenei žinomi ir saugomi, kaip yra
to verti. Jie turi būti prieinami tyrinėtojui, aprašyti, ištirti. O knygos
priklausomybė antraeilis klausimas.
Visiškai teisingai. Jau minėta J. V. Gėtės
rankraščių faksimilių knyga išleista Vokietijoje XIX a. pab., bet aš jos neslepiu,
rodau visiems, kas tik domisi, duomenis apie ją žadu skelbti spaudoje. Galėčiau
tą knygą netgi grąžinti vokiečiams, jeigu jiems labai reikia ir tokį pageidavimą
pareikštų.
Knyga yra visos žmonijos vertybė ir turi
priklausyti žmonijai. Knyga nusipelno paties geriausio likimo, o knygos rojus
žemėje ir turėtų būti mokslinės ir viešosios bibliotekos.
Dar būtų gerai, kad iš ten nedingtų. Tam reikalinga
gera knygų apsauga ir garbingi savo darbą išmanantys bibliotekininkai.
Ačiū, gerbiamasis Profesoriau, už bendravimo
malonumą, kurį suteikėte Mokslo Lietuvos atstovui.
Per mūsų laikraštį Jūsų mintys pasieks Lietuvos žmones ir, nė kiek neabejoju,
dar daugiau padidins Jūsų bičiulių skaičių. Šito nuoširdžiausiai ir linkiu.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
|