MOKSLO LIETUVA Nr 19 (265) 2002 m. lapkričio 7 - lapkričio 20 d.

Žinių ir gyvenimo džiaugsmo teikianti programa

Fulbright programos Lietuvoje minėjimo iškilmių metu Amerikos centre kalbinome buvusių programos dalyvių alumnų asociacijos prezidentą dr. Danielių Pivoriūną, kuris 2000–2001 m. pagal šios programos projektą tobulinosi JAV gamtos išteklių tarnyboje Vašingtone. Dabar D. Pivoriūnas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, architektūros ir urbanistikos departamento Kraštovaizdžio skyriaus vedėjas.

Fulbright programa Lietuvoje švenčia savo dešimtmetį. Kuo tai reikšminga mūsų šaliai?

Išties tai labai reikšminga, nes ši programa padėjo apie 90 Lietuvos mokslininkų bei studentų išvykti į JAV ir ten patobulinti savo žinias, įgyvendinti savo programas ir pasiekti gerų rezultatų.

Ar labai sunku prasibrauti pro Fulbright konkurso reikalavimų rėtį?

Prasibrauti gal ir nėra sunku, bet reikia išpildyti vieną svarbiausių kriterijų – reikia dirbti. Norintis pasinaudoti Fulbright programos galimybėmis turi parengti projektą, iš kurio būtų matyti, kokius darbus žada atlikti JAV ir kokių rezultatų tikitės. Svarbu, kad tie rezultatai būtų naudingi abiem pusėms, t. y. ir JAV, ir Lietuvai.

Kokie Fulbright programos prioritetai, kokios mokslų sritys ar kryptys noriau finansuojamos?

Fulbright finansuoja kelias sritis ir jas pasirenka patys programos vadovai. Lietuva šioms sritims įtakos nedaro. Tiesa, dabar su LR švietimo ir mokslo ministerija bandome tartis, kad ir mūsų valstybė tam tikrą lėšų dalį skirtų šiai programai, orientuotų ir tam tikrų sričių mūsų specialistų tobulinimą JAV.

Sričių, kurios Lietuvoje ypač aktualios?

Taip, kurios mums itin svarbios ir naudingos. Ligi šiol prioritetai buvo teikiami gamtos, aplinkos mokslams, fizikai, matematikai, filosofijai, istorijai, moters studijoms, nes visi šie mokslai buvo aktualūs ir JAV, ir Lietuvai.

Turėdamas dalyvavimo Fulbright programoje patirties, o dabar būdamas ir šios programos alumnų prezidentas, į kokį Mokslo Lietuvos skaitytoją pirmiausia norėtumėte kreiptis?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad mūsų mokslininkų ir apskritai mūsų žmonių kvalifikacija yra iš tiesų puiki. Tačiau norintiems tobulintis užsienyje pagal Fulbright reikalavimus vis dėlto reikia gerai mokėti anglų kalbą, žinoti, ką jie nori išmokti Amerikoje ir kaip tie norai būtų įgyvendinti bendradarbiaujant su JAV mokslininkais.

Turiu pasakyti, kad JAV mokslininkai – labai atviros visuomenės nariai. Jie noriai dalijasi savo žiniomis ir patirtimi, o mūsų žmonėms atsiveria didžiulės nemokamos duomenų bazės, bibliotekos su milžiniškais leidinių kiekiais iš viso pasaulio, o jas sukurti ir sukaupti kainavo išties dideles lėšas. Amerikiečiai mums sako: imkite, naudokitės. Tad mūsų žmonėms reikia tik norėti visu tuo sukauptu turtu pasinaudoti. Bet kad galėtum pasinaudoti, reikia ir tam tikro pasirengimo. Ir noro. Pirmiausia reikia tam reikalui atsidėti, parengti projektą, pateikti Fulbright komisijai Lietuvoje. Galiu užtikrinti skaitytojus: jeigu jūs kruopščiai parengsite perspektyvų projektą, tai tikrai laimėsite.

Kiek man yra tekę bendradarbiauti su Fulbright komisija, mes gerai parengtų paraiškų iš tiesų stokojame.

Fulbright programa orientuota labiau į mokslo darbuotojus?

Ne vien, į studentus taip pat. Šiuo metu pagal Fulbright programą iš Lietuvos į JAV yra šiek tiek daugiau išvykusių studentų, o ne mokslininkų. Vis dėlto siekiama, kad būtų pusiausvyra.

Kokia yra Amerikos centro įtaka šiai programai?

Amerikos centras yra pagrindinė tą programą administruojanti organizacija, kaip, beje, ir Hubert H. Humphrey programą. Pastaroji skiriama mokslo ir kitų sričių administratoriams. Amerikos centras yra svarbiausias atrankos kriterijų Lietuvoje nustatytojas ir taikytojas. Beje, galutinę kandidatų atranką atlieka Vašingtone esantis Tarptautinis švietimo ir mokslo institutas.

Žinoma, geras profesinis pasirengimas giliai išmanant savo srities regionines ir globalines problemas, kaip ir anglų kalbos mokėjimas, yra labai svarbus. Tai pagrindas norintiems tobulintis bet kurioje srityje, nes Amerikoje teks ne tik naudotis laboratorijomis, bet ir bendrauti, diskutuoti ir rengti pranešimus bei publikacijas.

Visada įdomu kiekviena asmeninė patirtis. Koks buvo Jūsų kelias į Fulbright programą?

Maždaug prieš 7 metus mano pasiūlytasis projektas, kuriame nagrinėjau rizologijos (augalų šaknų ekologijos) klausimus, buvo pernelyg siauras ir atmestas. Vėliau teko vykdyti bendrą projektą su JAV žemės ūkio departamento Gamtos išteklių tarnyba. Surinkome trijų Baltijos šalių dirvožemio duomenis, pateikėme labai daug medžiagos. Tačiau analizė nebuvo padaryta, kadangi nei aš, nei mano kolegos iš JAV vis neturėjome tam laiko. Tada pats ant savęs supykau: reikia vieną kartą tą darbą iki galo užbaigti, kad tie duomenys negulėtų bylose. Sėdau rengti projektą, parašiau, buvo gerai įvertintas, gavau Fulbright stipendiją ir nuo 2000-ųjų vienerius metus praleidau JAV žemės ūkio departamento Gamtos išteklių tarnyboje. Ten savo projektą sėkmingai užbaigiau.

Jūsų asmeninis pavyzdys įdomus, nes nepatekęs į Fulbright stipendininkus pirmuoju mėginimu vis dėlto savo pasiekėte.

Bandyk ir laimėsi – tik tiek galiu pasakyti apie šią savo patirtį.

Labai jau bravūriškai skamba.

(Juokiasi.) Reikia pasakyti, kad Amerikos centro darbuotojai, kurie pirmieji vertina pateiktus projektus, neturi nei sąlygų, nei galimybių įsigilinti į atskirų mokslo sričių detales. Jiems svarbu bendrosios projekto nuostatos, tikslai ir uždaviniai: koks tai pasiūlymas, kaip jis galėtų veikti tos mokslo srities pažangą, pagaliau ar atitinka mūsų valstybės ir JAV mokslo plėtros siekius. Ir bene svarbiausias dalykas: trumpai ir aiškiai paaiškinti, ką siekiama daryti, kodėl ir kokie rezultatatai bus gauti.

Jeigu metamasi į labai gilias mokslines analizes ir detales, tai nebūdami tos srities specialistai ir neturėdami nei laiko, nei galimybės į visa tai gilintis ekspertai greičiausiai tokį projektą atmes.

Noriu grįžti prie Jūsų pasakymo, esą mūsų universitetus baigusių ir moksle dirbančių žmonių dalykinės žinios ir pasirengimas yra labai geras. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai nežinia kodėl visą dešimtmetį vis norima reformuoti Lietuvos mokslo ir studijų sistemą, per tuos metus jau nemažai malkų priskaldyta, daug skiedrų į šalis tiško. Išeitų visa tai tuščias darbas, jeigu mūsų studijų sistema ir taip rengia gerus dalyko žinovus, kurie vėliau dirba ir mūsų mokslo įstaigose.

Matote, reforma ir žmonių kvalifikacija nėra tiesiogiai susiję dalykai. Reformuojama juk praktiškai dėl to, kad stinga lėšų, tad reformomis paprastai siekiama kitų kokybinių tikslų: kaip padaryti, kad mokslo institucijos efektyviau dirbtų. Tai valstybės valdymo ir administravimo tobulinimas. Ar reikia Lietuvai, pvz., kelių tos pačios srities institutų, o gal pakaktų ir vieno? Jau prieš gerą dešimtmetį pasirinkome rinkos ekonomiką, tačiau mūsų pavelde dar labai daug ir buvusios sistemos reliktų. Todėl ir reikia reformų, norima išskirti geriausius, jiems teikti geriausią finansavimą ir pan. Tad nemanau, kad mano pagyrimo žodyje, skirtame Lietuvos mokslo žmonėms, būta prieštaravimo.

Gal žodį kitą tartumėte ir apie Hubert H. Humphrey programą?

Tai daugiau su viešuoju administravimu susijusios studijos, į kurias gali pretenduoti teisėkūros, aplinkosaugos, švietimo ir kitų sričių atstovai. Šia programa bus siekiama rengti įvairių sričių darbuotojus, kad jie būtų pajėgūs atlikti reformų žingsnius ir remtųsi JAV tų sričių patirtimi.

Turėdamas atitinkamos tarptautinio bendradarbiavimo patirties, kaip manote, ar savo šalyje pakankamai pasinaudojame to bendradarbiavimo galimybėmis?

Jokiu būdu ne. Vis dėlto mano mylimi kolegos mokslininkai yra gana inertiški, tingūs. Pvz., biologijos srityje jie dažniausiai savo pastangas nukreipia vidinėms problemoms spręsti ir labai nedaug siekių parodo ieškodami naujų tarptautinio bendradarbiavimo galimybių. Daugelyje krypčių mums reikėtų gerokai keisti savo požiūrį, siekti didesnio novatoriškumo ir įvairumo. Nėra gerai, kai žmogus visą gyvenimą dirba vieną ir tą patį darbą. Rinkos ekonomikos šalyse mokslininkas prie vienos programos dirba ne ilgiau kaip 4–5 metus ir mėgina gilintis į kitą programą. Tegu tai ir panaši kryptis, bet skirtingi klausimai, kurių sprendimas ir teikia didesnį gyvenimo džiaugsmą, padeda geriau pajusti ir to mokslo įvairovę. Pagaliau šitaip didėja ir mokslininko erudicija.

Šis inertiškumas, apie kurį kalbate, matyt, turi ir savo priežastis. Tad gal priežastis ir reikėtų keisti? Nemanau, kad atsirastų žmogus, kuris sąmoningai norėtų būti blogas mokslininkas. Jeigu yra nepakankamai geras, tai gal reikia pirmiausia pašalinti priežastis, kurios trukdo jam būti geram. Kitaip tariant, kas darytina, kad gaivus vėjas perpūstų mūsų mokslo kolektyvus?

Viena iš tų poveikio priemonių ir yra platesnis programinio finansavimo taikymas. Šalyje tai jau daroma. Jeigu darbuotojas moka, sugeba kurti programą, tai jau yra tam tikra vizija keleriems metams. Tačiau mūsų programos labai nedaug pakeičiamos ir vėl tęsiasi 5 metus. O juk jos turėtų iš esmės skirtis, kaip kad yra Anglijoje, Italijoje, JAV ir kitose rinkos ekonomikos šalyse. Ten kas 3–5 metai darbuotojai iš esmės perorientuojami, savo žinias ir sugebėjimus gali nukreipti į visai kitas programas ir užduotis. Taip pasiekiama didesnio lankstumo, kurio, būkime atviri, labai stinga mūsų mokslininkams.

Susidaro įspūdis, kad Fulbright ir kitos panašios programos mus pratina prie pasaulyje įsitvirtinančių globalizmo reikalavimų.

Tiesa, bet aš norėčiau atkreipti dėmesį ir dar į vieną nepaprastai reikšmingą dalyką: Fulbright ir kitos mums siūlomos tarptautinės programos mus pratina prie seniausios pasaulyje demokratinės sistemos reikalavimų. Kaip ta sistema reiškiasi, kaip funkcionuoja, pagaliau kaip formuoja tą savo demokratinę visuomenę. Mes žengiame tik pirmuosius žingsnius valstybės ir visuomenės demokratėjimo keliu, o Amerika jau 200 metų savo demokratiją plėtoja. Bet kas įdomu: amerikiečiai nuolat pabrėžia, kad Amerika – tai demokratiją kurianti valstybė. Kokius principus, metodus naudoja, kokią patirtį gali ir mums perteikti – visa tai yra didžiulis turtas, kurį mes galime gauti. Kartu gauname ir perspektyvą, atsiduriame pasaulio mokslo sistemoje kaip visaverčiai dalyviai. Visa tai leis atsikratyti ir iš sovietijos paveldėto nevisavertiškumo komplekso, savo žiniomis ir kvalifikacijomis pasijusti lygiais tarp lygių pasaulio piliečių.

Ačiū.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas