MOKSLO LIETUVA Nr 21 (267) 2002 m. gruodžio 5 - 18 d.

Apie Lietuvos konstitucijas (1)

Šie metai reikšmingi ir tuo, kad minimos iškart dviejų Lietuvos konstitucijų iškilios sukaktys: 80 metų sukako 1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucijai ir 10 metų – 1992 m. Lietuvos Konstitucijai. Apie tai kalbamės, diskutuojame, o kartais tariamės su vienu žymiausių Lietuvos konstitucinės teisės žinovų, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanu doc. dr. Juozu Žiliu, kuris nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktyviai darbuojasi mūsų valstybės teisėkūroje. J. Žiliui teko būti vienu iš 1992 m. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, vadovauti šio pagrindinio mūsų valstybės įstatymo kūrimo darbo grupei. Prieš Lietuvos Prezidento rinkimus labai palankus metas prisiminti ir tai, kaip mūsų krašte rutuliojosi prezidento institucijos reikalingumas.

Gerbiamąjį Juozą Žilį kalbina Gediminas Zemlickas.

Gerbiamasis Daktare, Jums teko vadovauti pagrindinio šalies dokumento – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo darbo grupei. Ką tai reiškia – rašyti Konstituciją? Gal tai apskritai nėra tinkamas pasakymas ir labiau tiktų sąvokos rengti ar kurti Konstituciją?

Tuo metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime buvau Juridinio skyriaus vedėjas. Tada buvo sudaryta oficiali deputatų komisija, kuriai vadovavo Aukščiausiosios Tarybos -Atkuriamojo Seimo narys K. Lapinskas. Minėtai komisijai buvo pavesta parengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą. Greta šios komisijos buvo sudaryta darbo grupė, kurią sudarė žymiausi Lietuvos teisininkai. Aš buvau paskirtas šios darbo grupės vadovu. Taigi rengiant Konstitucijos projektą dalyvavo daug Lietuvos politikų, teisininkų ir kitų sričių žmonių. Ir komisijos, ir darbo grupės nariai aktyviai diskutavo dėl būsimosios Konstitucijos projekto, rengė konkrečius tekstus. Būtina pažymėti labai svarbų aspektą – Konstitucijos kūrimas yra ne tik teisininkų užduotis, nes tokio dokumento rengimas visada buvo ir bus neatskiriama politinio proceso dalis. Ypač aktyviai buvo darbuojamasi 1992 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, kai teko derinti priešingas politines teisines nuostatas. Darbai vyko Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. V. Landsbergio kabinete.

Ko gero, bet kurios šalies konstitucijos rašomos ir priimamos dažniausiai tos valstybės gyvenime vykstant svarbioms permainoms, neretai net politinio virsmo metu, kaip kad ir vyko Lietuvoje?

Taip, ir politinės idėjos, kuriom atstovaujama parlamente, vienaip ar kitaip daro lemiamą įtaką būsimajai konstitucijai. Juk tai ne tik teisinis, bet ir politinis dokumentas. Galų gale ir pačioje bet kurios šalies konstitucijoje galima rasti daug neteisinių tekstų: yra deklaravimo, kitokio pobūdžio kvietimų, tam tikrų valstybės įsipareigojimų aiškinimo ir pan.

Ar konstitucija –
aksiomų rinkinys

Ar galima pasakyti, jog konstitucijoje pateiktos tam tikros valstybės gyvenimo aksiomos, kurių reikalingumo nėra reikalo įrodinėti, jas reikia tik deklaruoti, o priėmus konstituciją ir vykdyti?

Valdžių padalijimo teisinė politinė doktrina galbūt ir yra aksioma. Be jos įtvirtinimo nebeįsivaizduojama šiuolaikinė konstitucija. Reikia suprasti, jog tam tikros konstitucijos parengimu visados suinteresuotos politinės jėgos, kurios atstovauja savoms vizijoms, savaip mato valstybę. Štai 1922 m. Lietuvos Konstitucija. Faktiškai įvairialypis pagal partinę sudėtį Steigiamasis Seimas, o vis dėlto krikščioniškos demokratinės idėjos lėmė kuriant Konstituciją. Krikščionių demokratų partija vaidino lemiamą vaidmenį, nors socialdemokratai ir rėkė, kad kuriama krikdemiška Konstitucija. Bet juk ta Konstitucija ir dabar laikoma pažangiausia Lietuvos istorijoje. Štai kaip į šalį nuplaukia politinės idėjos ir lieka bendras Konstitucijos įspūdis. Dažnai reiškinių ar faktų vertingumu įsitikinama tik praėjus dešimtmečiams.

Netgi po Antrojo pasaulinio karo išeivijos lietuviškosios organizacijos svarstydamos apie būsimąją Lietuvą akcentavo ne 1938-ųjų, bet 1922 m. Konstituciją. Tačiau 1990 m. kovo 11 d., kai buvo priimti istoriniai politiniai sprendimai dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo, vis dėlto buvo akcentuojama 1938 m. Konstitucijos reikšmė ir jos tęstinumo principas. Šios sąsajos buvo pabrėžtos neatsitiktinai. Kad ir kaip vertintume šią Konstituciją ir joje įtvirtintą politinę tvarką, tačiau būtent šios Konstitucijos veikimą, o iš esmės ir Lietuvos valstybingumo raidą nutraukė Lietuvos okupavimas ir aneksavimas.

Ar konstitucija –
tai laimės žiburys?

Atleiskite už, galimas dalykas, lyg ir savaime suprantamą klausimą: ką reiškia pažangi konstitucija?

Konstitucijos pažangumą lemia laikmečio demokratijos vizijos, kultūra, kuri visuomenėje įsigalėjusi, politinės teisinės vertybės, kurios žmonėms priimtinos ir todėl siektinos.

Vadinasi, konstitucija neturėtų pernelyg atitrūkti nuo savo meto visuomenės? Pernelyg moderni tai visuomenei konstitucija gali būti nesuprasta ir nepriimta. Kita vertus, pagrindinis valstybės įstatymas lyg ir turėtų būti tam tikra tobulos valstybės vizija.

Iš principo galiu sutikti, kad konstitucija turi vesti visuomenę, formuluoti tam tikrą visuomenės ir valstybės raidos strategiją. Nė viena konstitucija tikriausiai negalėtų reglamentuoti visų gyvenimo sričių, bet siūlo visuomenei konkrečią valstybės konstrukciją. Konstitucijoje visada bus telkiami lūkesčiai ir tikrovė.

Konstitucija atlieka Jono Biliūno laimės žiburio vaidmenį?

Iš esmės taip. Jeigu peržvelgtume konstitucijų istoriją, įsitikintume, jog visos revoliucijos, valstybės kūrimas visados prasideda nuo konstitucinių idėjų. Tad konstitucija yra tarsi simbolis, bet turi ir gilią praktinę reikšmę, nes fiksuoja ne tik valstybės valdžios sandarą: prezidento, parlamento, teismų galias, kaip į visa tai įsiterps kitos institucijos. Tiesiog negalima pamiršti, kad žmonėms svarbiausia, kaip konstitucijose formuluojamos teisės ir laisvės, kuriose atsispindi lūkesčiai dėl teisingesnės visuomenės ir valstybės kūrimo. Šia prasme konstitucija yra gyvastinga savo prigimtimi ir yra ne tik simbolis.

Buvo parengta kone tuzinas konstitucijos variantų

Ar galima pasakyti, kad tautos, o šiuo atveju teisingiau – valstybės nueitas kelias ir yra įprasmintas tam tikro laikotarpio konstitucijoje?

Taip, juk 1992 m. Lietuvos Konstitucija iš tiesų ne tik buvo to meto politinio proceso atspindys, į ją įtrauktos ir praeities vertybės. Juk ir naujoji mūsų rengtoji 1992 m. Lietuvos Konstitucija savo dvasia labai artima 1922 m. Konstitucijai.

Kita vertus, galiu pasakyti, kad 1991–1992 m. kuriant Lietuvos Konstituciją kirtosi dviejų konstitucijų – 1938-ųjų ir 1922-ųjų koncepcijos. Įvairios politinės jėgos – socialdemokratai, liberalai, LDDP ir kitos buvo parengusios savo konstitucijų variantus. Jų buvo apie 12. Jeigu tuos projektus grupuotume, tai įsitikintume, kad vienos linko prie prezidentinės demokratijos, t. y. prie 1938 m. Konstitucijos, dalis linko prie 1922 m. Konstitucijos. Ją sąlyginai būtų galima pavadinti seimine konstitucija, pvz., Mykolas Römeris kalbėjo apie seimokratinį režimą. Turiu pasakyti, kad nei vienos, nei kitos konstitucijos grynu pavidalu nebebuvo konstruojamos. 1992 m. Konstitucijoje nebuvo siūlymų įvesti panašų asmens režimą, kaip kad buvo tarpukario Lietuvoje. Vis dėlto ši Konstitucija labiau linko prie parlamentinės respublikos modelio.

1988 m. jau diskutuotas prezidento institucijos reikalingumas

Tuo metu, kai buvo rašoma 1992 m. Konstitucija, prezidento institucijos Lietuvoje nebuvo. Kai kalbame apie tarpukario konstitucijų įtaką 1992 m. Konstitucijai ir tam tikrą valstybingumo tradicijos perimamumą, tai kaip atsirado prezidento institucija? Kada ši institucija atsirado, ar ši Konstitucija ir įtvirtino Lietuvos prezidento instituciją?

Lietuvos valdžios piramidės viršūnėje tuo metu buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, kuris pirmininkavo ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo idėjos buvo plėtojamos ir diskutuojamos jau 1988–1989 metais. Kai vyko pirmosios diskusijos apie būsimąją Lietuvos Konstituciją, jau buvo kalbėta apie prezidento instituciją.

1990 m. vasarį, kai LTSR Aukščiausioji Taryba rinkosi į savo paskutiniąsias sesijas, buvo realių pasiūlymų skubiai organizuoti referendumą dėl prezidento institucijos. Vyko vieši posėdžiai, bet padiskutavus nutarta, kad šitame etape per anksti. Jau vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą ir tolesnės diskusijos atsisakyta.

Pradėjus rengti konstitucijos projektus susivokta, kad šiuolaikinės valstybės – Europoje ir Amerikoje – be prezidentinės valdžios, be prezidentinės demokratijos konstitucijos apskritai neįsivaizduoja. Tad prezidento institucija į tą konstitucinę diskusiją Lietuvoje įsiterpė labai organiškai, natūraliai, nes jos nebebuvo galima išvengti kuriant šiuolaikinės valstybės modelį.

Grįžtant prie 1922 m. Konstitucijos. Socialdemokratų frakcija Steigiamajame Seime buvo kategoriškai prieš prezidento instituciją.

Kokį pavojų socialdemokratams kėlė prezidentinė institucija?

Juos erzino tai, kad atkuriamoje valstybėje gali susidaryti prielaidos valdžią sukaupti vieno asmens rankose. Tada socialdemokratai pasisakė ir prieš mirties bausmę. Beje, 1920–1922 m. Lietuvoje mirties bausmės taikymas jau buvo sustabdytas.

Prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį

Taigi mūsų valstybės konstitucionalizmo aušroje prezidento institucijos klausimas buvo vienas svarbiausių: kaip prezidento instituciją įterpti į konstitucinę demokratiją? 1991–1992 m. tos diskusijos – reikia ar nereikia prezidento institucijos – nebekilo. Atrodė, jog šios institucijos buvimas yra visai natūralus šiuolaikinės valstybės raidos atspindys.

Pagaliau juk išorinis pasaulis teikė pakankamai gyvybingų valstybių tvarkymosi pavyzdžių.

Išorinis pasaulis taip pat. Pagaliau prezidento institucija, turinti daugiau ar mažiau galių, konstitucinėje sistemoje visados yra reikalingas veiksnys. Vienaip ar kitaip skatina valstybės raidą, padeda išspręsti politinius konfliktus. Manau, jog be prezidento institucijos šiuolaikinė valdžių sandara neįsivaizduojama.

Ar pagoniškoje Lietuvoje panašią funkciją atlikdavo žynys, krivis?

Gal toks lakus pasakymas ir galimas, nors nesiimčiau tvirtinti, kad man tai visai priimtina. Kita vertus, kodėl gi ne? Štai argi Anglijos politinei sistemai reikia karaliaus? Objektyviai svarstant – ne. Tačiau tradicijos kartais yra labai galingas ir sunkiai peržengiamas faktorius.

Išvydę iškilmių progomis paauksuotą Anglijos karalienės karietą anglai susitelkia, pasijunta esą nacija. Gal ir imperija.

Iš tiesų tai naciją sutelkiantis, vidinių galių teikiantis veiksnys. Bet grįžkime prie prezidento funkcijos. Kai valstybėje susitariama dėl prezidento institucijos, prasideda kitos diskusijos – kokias galias prezidentui suteikti. Kiek apriboti, kiek naujų duoti. Tai nuolatinė diskusija ir čia niekas neras galutinio atsakymo, o tik priims atitinkamus susitarimus.

Tai dėl to, kad kiekviena valstybė – individualus organizmas?

Taip. Amerikiečiai savo valstybės konstrukcijos neįsivaizduoja be būtent tokio tipo veiklaus prezidento, o vokiečiai pasitenkina labai simbolišku prezidentu, nes jų demokratinis teisinis mechanizmas sukonstruotas kitaip. Todėl vokiečiams prezidentas reikalingas kaip papildomas politinis faktorius, pvz., sudarant vyriausybę, nors visados Vokietijos prezidentas federaliniu kancleriu pasiūlys tą, kurio vadovaujama politinė partija ar atitinkamos jų
koalicijos laimėjo rinkimus. Lyg ir natūralu ir todėl visiškai pateisinama. Apskritai Europoje „grynasis“ prezidentizmas nepopuliarus.

Žinoma, atsiranda, kas pasakys: nieko nelemiantis sprendimas, kaip ir paties prezidento buvimas. Vis dėlto prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį, įformina jį kaip valstybės valios išraišką. Ir tautos, jeigu kalbėsime apie rinkimus. Taip elektoratas išreiškia suverenias Tautos galias.

Gręžiotis ar žvelgti į priekį

Ar diskusijos dėl 1922, 1938 m. konstitucijų, kokią įtaką jos turi daryti naujai 1992 m. Konstitucijai, nevertė pernelyg gręžiotis atgal užuot žvelgus pirmyn? Gal ir gerai savo pošaknį papurenti, bet ar tai nebuvo tam tikras politinio gyvenimo stabdys tuo konkrečiu istorijos momentu?

Jūsų klausime yra prasmių, bet reikalo esmė štai kokia. Atkuriama Lietuvos valstybė, vadinasi, negalime neturėti savo praeities. Juk ji buvo gana turininga, įvairi.

Taip pat ir autokratiška – jeigu kalbėsime apie tarpukarį.

Įvairi. Vis dėlto pripažinkime, jog ir tarpukario Lietuvą veikė artimesnių ir tolimesnių Europos kaimynų politinio gyvenimo dvelksmas. Pirmos 1918, 1919 m. laikinosios konstitucijos (laikinieji pamatiniai konstitucijos dėsniai) buvo persmelktos to meto Europoje vykusių naujų procesų idėjomis. Lietuvoje dvelkė liberaliosios demokratijos idėjos iš griūvančios Austrijos-Vengrijos imperijos ir kitų kraštų. 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje liberaliosios demokratijos atspindžiai akivaizdūs.

Prisiminkime tarpukario Lietuvos Respubliką. Nekalbėkime šiuo atveju apie nedemokratišką politinį režimą, bet tai buvo valstybės kūrybos procesas. Vis dėlto atsiriboti nuo Lietuvos Respublikos valstybingumo, kuris gyvavo iki 1940 m., buvo neįmanoma ir 1990 m., nes tai ėjo iš Lietuvos visuomenės ir lietuvių tautos prigimties. Galų gale 1940 m. buvo sugriauta konstitucinė sistema, kuri buvo įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje. Kai imamės atkurti valstybingumą…

… tai 1990 m. kovo 11-ąją pradedame 1938 m. Konstitucijos galiojimo įteisindami. Kad ir 10 minučių.

Simboliškai, nes tai yra atramos taškas įgaunant naują atkurto valstybingumo kokybę.

Labai prasmingas sprendimas. Bet kodėl tokio pat apgalvoto žingsnio nebuvo padaryta teisiškai perimant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą?

1992 m. Lietuvos Konstitucijos preambulėje minima. 1918 m. monarchijos idėja kybojo ore, bet, aišku, grįžti į tokią tikrovę jau buvo neįmanoma. Beje, dėl politinės egzotikos: 1988–1989 m. įvairiose publikacijose buvo samprotauta apie monarchijos atgaivinimą.

Neįmanoma, bet vos neįgijome Mindaugo II. Tačiau man rūpėjo paklausti ne apie grįžimą prie monarchijos statuso, bet LDK istorinio, kultūrinio ir teisinio paveldo įtvirtinimo. Dabar net ir pareiškiant norą susigrąžinti kad ir Lietuvos metriką, kuri dar caro Aleksejaus Michailovičiaus po 1655 m. buvo išvežta iš Lietuvos, mums gali būti atšauta: toji Metrika lygiai tiek pat priklauso Baltarusijai, Ukrainai ir Rusijai, kaip ir dabartinei Lietuvai. Tą patį galima pasakyti apie visą senąjį LDK raštijos ir kultūrinį palikimą. Lietuvos valstybė nei 1918, nei 1990 metais nepasiskelbė esanti to LDK paveldo ir istorinės tradicijos perėmėja, tęsėja.

Čia jau kultūros elementas, kurį nuolat reikia prisiminti ir puoselėti aukštųjų mokyklų ar net gimnazijų programose. Man be galo norėtųsi, kad ši pažintinė reikšmė būtų visapusiška. Juk visa tai byloja, kad esame aukštos kultūros tauta, turėjome teisės dokumentus, apie kuriuos to meto Europos valstybės galėjo tik svajoti. Tuo paveldu būtina naudotis, nes jis teikia mūsų kultūrai ir politinei savijautai stiprybės. Konstitucijos preambulėje skelbiama: Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis… Tai yra labai reikšmingos istorinės, kultūrinės atogrąžos.

Tarpukariu savo teisės kodeksų nespėta sukurti

Tačiau ar viską padarėme teisingai, kad tas kultūros paveldas teisiškai mums taip pat priklausytų, LDK istorinio tęstinumo tradicija nenutrūktų?

Šiuolaikinių Lietuvos teisės kūrimo problemų ištakas galime rasti ir tarpukario Lietuvoje. Teisininkai bei istorikai gerai žino, kad tarpukario Lietuvoje juk nebuvo sukurta savų kodeksų. Užnemunėje veikė viena teisinė sistema, buvo jaučiama Napoleono civilinio kodekso įtaka. Zarasų krašte vyravo kita teisinė konstrukcija. Didžiojoje Lietuvos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvadas. Klaipėdos krašte buvo tvarkomasi pagal Vokietijos civilinio kodekso nuostatus.

Tiesa, trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau buvo pradėta kalbėti apie Lietuvos teisės sisteminimą ir kodifikavimą. Šiuolaikinis Lietuvos teisės sistemos kūrimas yra be galo sudėtingas reiškinys. Juk skundžiamasi, ir pagrįstai, kad įstatymai per dažnai kaitaliojami, kad reikia tam tikro stabilumo. Galima sutikti, bet objektyviai tai neišvengiamas procesas. Mat konstruoti sudėtingą teisinę sistemą, kuri yra atspindys ne ko kito, o visuomenėje vykstančių socialinių procesų, tai juk naujos sistemos socialinis kūrimas.

Su kuo Lietuva 1990 m. pirmiausia susidūrė teisėje? Atkuriama privati nuosavybė, o tai reiškė visos ligtolinės civilinės teisės atmetimą. Tarpukario Lietuvoje buvo lengviau, nes po carinės Rusijos Lietuvos Respublikoje privati nuosavybė juk išliko. Reikėjo sukurti naują žmogaus teisių gynimo galimybę – administracinę justiciją. Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europoje šalis, neturinti administracinio teismo, kurio prigimtis yra greitai, efektyviai ginti žmogaus interesus.

Ar garsiuose XVI a. Lietuvos Statutuose tos administracinės teisės užuomazgų būta?

Užuomazgų – taip, bet tai tolima ir gana atsargi prielaida, kad ir feodalinėje sistemoje glūdėjo tam tikros tokio administracinio teismo užuomazgos. Bet grįžkime į dabartį. Galima įsivaizduoti, su kokiomis problemomis susiduria teisininkai ir politikai kurdami Lietuvos teisinę sistemą. Prisiminkime kelis veiksnius. Pirmas – tarpukario Lietuvos teisinis paveldas, į kurį neišvengiamai linkome, simpatizavome ar nepritarėme kai kuriems reiškiniams. Antras – šiuolaikinė Europos demokratija su savo naujomis institucijomis: konstituciniais teismais, ombudsmenais (skandinavų įtaka). Tų reiškinių neįmanoma ignoruoti, nes laikome save europietiškos demokratijos sistemos ir kultūros dalimi. Šiuolaikinę teisinę tikrovę neišvengiamai veikia ir poreikis suderinti Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teisynu. Tai ne tik šios dienos, bet ir artimiausios bei tolimesnės ateities problema.

Bus daugiau