|
Apie Lietuvos konstitucijas (2)
Pabaiga, pradžia
2002 m. Nr. 21
2002 m. minėjome dviejų Lietuvos
konstitucijų iškilias sukaktis: 80 metų 1922-ųjų metų Lietuvos
Konstitucijai ir 10 metų 1992 m. Lietuvos Konstitucijai. Apie tai pokalbis
su Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanu doc. dr. Juozu Žiliu, kuris nuo pat Lietuvos
Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktyviai darbuojasi mūsų valstybės
teisėkūroje. J. Žiliui teko būti vienu iš 1992 m. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų,
vadovauti šio pagrindinio mūsų valstybės įstatymo kūrimo darbo grupei.
Teisinių sistemų
integracija neišvengiama
Pradėdami antrąją pokalbio dalį
apibendrinkime, kas turėjo įtakos Lietuvos teisės kūrimui? Kokie veiksniai
ir jau esama patirtis?
Pirmoje pokalbio dalyje kalbėjau apie
tarpukario Lietuvos teisės sistemą, teisinės kultūros paveldą, Vakarų
Europoje sukurtus šiuolaikinės demokratijos institutus. Neabejotinai
Lietuvos teisės kūrimą šiuo metu veikia ir Europos teisė originali,
unikali teisė, kurią kuria Europos Sąjunga.
Kitas veiksnys, kuris paveikė Lietuvos
teisės kūrimą, tai neišvengiama teisinių sistemų integracija,
persiklojimas, suartėjimas. Štai jeigu europinę teisės sistemą vadiname
civilinės teisės sistema, tai amerikietiškoji priskiriama anglų-saksų arba
bendrosios teisės sistemai. Dabar visiškai akivaizdu, kad šios dvi teisės
kultūros veikia viena kitą. Jeigu bendrosios teisės tradicijoje didėja
statutinės teisės įtaka, tai civilinės teisės tradicijoje atsiranda tokių
išskirtinių bruožų, kaip teisminis precedentas, rėmimasis bendrosiomis
teisės vertybėmis. Kita vertus, nemanau, kad realiai matomoje ateityje
susiformuos vieninga pasaulio teisės sistema, nors globalūs procesai yra
šių dienų tikrovė. Nacionalinės vertybės išliks kaip kultūros ir
atskirai teisinės kultūros, savastimi. Šiuo atžvilgiu nesureikšminu
bendrosios teisės tradicijoje subrandintų vertybių, lyginant jas su
civilinės teisės tradicijoje suprantamais teisiniais gėriais.
Kiek
kūrybinės laisvės suteikti teismams
Ar tai reiškia, kad gyvenimas visada
sudėtingesnis už pačią tobuliausią ir sudėtingiausią teisinę sistemą? O gal
precedentinės teisės taikymas teikia teisininkui kartais gal ir reikalingą
kūrybos galimybę? Kita vertus, galiu iškart ir suabejoti: ar leistinas
teisininko veikloje kūrybinis, t. y. subjektyvusis, veiksnys? Ką šiuo
atveju sako Jūsų patirtis?
Nėra jokios abejonės, kad teismams reikia
turėti laisvės, teisėjai turi turėti platesnes galimybes ir laisvę
interpretuoti įstatymą, kurti kartais vadinamą teismų teisę.
Kaip tada suprasti klasikinį romėnų
teisės, tiksliau, romėnų visuomenės požiūrio į teisę principą: dura
lex, sed lex (įstatymas griežtas, bet įstatymas)?
Diskusija neišvengiama ir ji visados bus:
iki kokio lygmens, kaip plačiai teismas gali išplėtoti savo galias? Žmonėms
visados šis klausimas rūpės. JAV teisės mokslininkai ir visuomenė taip pat
svarsto, ar ne per didelė socialinio gyvenimo juridizacija, ar teismams
suteiktos ne per didelės galios. O kontinente mes diskutuojame, kad
prisirišimas prie įstatymo raidės neatskleidžia visapusiškų teisminės
veiklos socialinių prasmių. Pagaliau, ar bus kada nors atsakyta į klausimą,
iki kokių ribų reikia (galima) juridizuoti socialinį gyvenimą. Manau, kad
ne.
Priimdami sprendimus, dokumentus bylose teismai
juk lemia žmonių likimus. Ginčai ir problemos, kurias žmonės sprendžia
teismuose, ateina iš gyvenimo, iš socialinių santykių. Ir teismas negali
esmingai iškreipti tų socialinių santykių turinio, prigimties, jis turi
darniai įsiterpti, kad padėtų žmonėms siekti teisingumo. Deja, ne visados
teismas šiuos lūkesčius pateisina.
Taip, kaip jie, teismai, tą teisingumą
įsivaizduoja.
Na, taip, teisingumo įsivaizdavimas taipogi
yra labai nevienalytis. Štai tvirtinama: teisininkai yra valstybės
architektai. Bet kiek visokiausių srovių ir stilių architektūroje: gotika
ir barokas, klasicizmas ir neoklasicizmas. O architektūriniai valstybės
stiliai, jų atspindžiai glūdi politinėse doktrinose. Ir niekados
nepadarysi taip, kad architektūroje būtų vieningas stilius, viena samprata,
nes žmogaus genuose įtvirtintas įvairovės siekis ir niekada jis
nepasitenkins vienomis ir tomis pačiomis idėjomis.
Taigi nereikėtų stebėtis, kad yra įvairios
teisės sampratos, valstybingumo raidos doktrinos. Štai Laisvosios rinkos
instituto dr. Šimašius gynėsi disertaciją Teisinis pliuralizmas. Be galo
įdomus darbas. Autorius rutulioja kaip tik tas idėjas, kurias mes šiame
pašnekesyje palietėme: negali būti vieningo požiūrio į šiuos dalykus. Tai,
kaip teisinis pliuralizmas, tų idėjų realizacija teisinėje arba
valstybinėje veikloje atsispindi, yra problemiška, nes tai procesas.
Istorinio, teisinio, politinio vyksmo atspindys. Kaip ten tos idėjos
atsiskirdamos, susijungdamos vėliau realizuojasi politikoje ir teisėje,
visados problemiškas dalykas.
Šalies konstitucija
tai politinių jėgų sutartis
Jei neprieštarausite, norėčiau
suktelėti pokalbį ir labiau prisiminti Jūsų paties vaidmenį rengiant 1992
m. Lietuvos Konstituciją. Nesunku įsivaizduoti, kaip buvo sudėtinga eiti ir
surasti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepciją, kuri būtų priimtina
daugeliui. Praėjus dešimtmečiui nuo to meto kaip dabar vertinate savo
darbą? Kas buvo sudėtingiausia?
Noriu dar kartą pabrėžti, kad konstitucijos
kūryba yra politinis procesas, kuriame dalyvauja labai daug žmonių,
kiekvienas turi savo idėjas, savo pasaulio ir kultūros sampratą. Visa tai
užprogramuoja platesnę ar siauresnę politinę teisinę diskusiją. Ši polemika
yra kūrybinio proceso esmė, tačiau visada nelengva.
Jeigu taip, tai nuo konstitucijos
projekto kūrimo darbo grupės galėjo daug ir nepriklausyti?
Negaliu taip teigti, tačiau kuriant
konstituciją dėl konceptualių dalykų visados susitaria politinės jėgos,
partijos. Darbo grupė gali pasiūlyti galimybes ir konkrečias teisines
formas, kaip visa tai suformuluoti. Kitaip ir būti negali, nes balsuos
parlamentas, ir jeigu nebus susitarta, tai nebus priimta ir Konstitucija.
Prisiminkime, kas vyko 1992 m. gegužės mėn.: vyko referendumas dėl
prezidento institucijos Lietuvoje atkūrimo. Toliau gili parlamento ir
vyriausybės krizė. Aukščiausiosios Tarybos krizė praktiškai mėnesį
parlamentas nedirbo. Sudaroma speciali komisija tarp frakcijų tartis dėl
pagrindinių Konstitucijos metmenų. Priimti politiniai susitarimai: liepos
mėn. pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje susitariama dėl prezidento, būsimojo
Seimo ir teismų galių. Štai šiomis sąlygomis teisininkams ir teko dirbti.
Tai buvo labai sunkus metas politikams ir
teisininkams, kurie dirbo. 1992 m. vasarą tvirtai susitarta, kad baigiantis
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo kadencijai būtina priimti
Konstituciją ir skelbti rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą.
Skubos tvarka?
Bet turėkite galvoje, kad konstitucija
pradėta kurti 1990 m., kai buvo sudaryta komisija konstitucijos koncepcijai
parengti. 1991 m. rudenį buvo sudaryta oficialioji Aukščiausiosios Tarybos
komisija konstitucijos projektui sukurti. Todėl pasigirstantys tvirtinimai,
kad Konstitucija buvo kuriama skubotai, nieko bendro su tikrove neturi.
Bendra politinė ir teisinė diskusija dėl Konstitucijos, kokia ji turi būti,
vyko nuo pat 1990 metų. Beje, grįžtant į mūsų pokalbio pradžios klausimus
vis tiek reikėtų prisiminti, kad ir amerikiečių teisininkai buvo parengę ir
paskelbę savąją Lietuvos konstitucinę viziją, konkretų konstitucijos
projektą. Štai ir tada konkuravo dvi kultūros. Projektas, kurį prisiminiau,
buvo tolimas nuo kontinentinės teisės tradicijos, ir todėl nesuvaidino
realaus vaidmens konstitucinės kūrybos procese.
Kita vertus, iš tiesų galima pasakyti, kad
1992 m. rugsėjį jau teko skubiai derinti būsimosios Konstitucijos tekstą.
Teko dirbti ir naktimis, apie jokias poilsio dienas nebuvo nė kalbos. Buvo
tvirta politinė nuostata, kad Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas
įgaliojimus baigia pasiūlydamas tautai Konstituciją. Galiu patvirtinti, kad
tai buvo visų politinių jėgų, o pagaliau Tautos sutartis.
Ar neiškreipiame
Konstitucijos?
Ką jautėte, kai pavyko pasiekti
politinių jėgų sutarimą?
Be galo geras jausmas, kai matai, kad vyksta
produktyvus valstybingumo kūrimo procesas. Atsiranda pasitikėjimas
valstybe, žmonėmis, kurie tą valstybę kuria. Tai buvo labai svarbus mūsų
gyvenimo etapas, kai visos šalies politinės jėgos demonstravo santarvę.
Lenkijoje, Vengrijoje ir tuometinėje Čekoslovakijoje tas laikotarpis buvo
vadinamas apskritųjų stalų idėja. Lietuvoje taip nevadinta, bet faktiškai
tie politiniai susitarimai ir buvo apskritojo stalo idėjos įgyvendinimas.
Atkuriamasis Seimas Konstitucijos
projektą patvirtino, pateikė valstybės piliečių referendumui. Piliečiai
balsavo už Konstituciją. Tačiau kas įvyko toliau. Kitų kadencijų Seimas po truputį Lietuvos
Konstitucijos tekstą, kurį referendumu įtvirtino valstybės piliečiai,
atskirais straipsniais keičia, taiso, koreguoja, t. y. derina prie
gyvenimo, tiksliau atskirų politinių jėgų poreikių. Ar Jums širdies
neskauda, kad savo kurtojo kūdikio Pagrindinio valstybės įstatymo kai
kurių straipsnių greitai nebepažinsite? Pagaliau ir nekeisti Konstitucijos
negalima, nes ką bendro su gyvenimo realybe turi Konstitucijos teiginiai
apie garantuojamą nemokamą gydymą ar aukštąjį mokslą?
Negaliu sutikti su tokiu apibūdinimu.
Konstitucijos konstrukcija, pagrindinės idėjos dėl valstybės raidos iš
esmės nesikeičia. Kita vertus, stebiu politikų ir teisininkų diskusiją esą
Prezidentui ar kitoms valstybės institucijoms mažai galių. Visiškai
natūralu, kad tos diskusijos vyksta. Pakoreguoti straipsnius, kurie susiję
su eurointegraciniais dalykais, būtina. Štai kad ir žemės klausimas. Juk
1992 m. rugsėjo mėn. klausimas, ar gali užsieniečiai įgyti žemės Lietuvoje,
buvo kertinė ginčų problema. Dėl jos net iškilo klausimas, ar Konstitucija
apskritai bus priimta. Tautos pažangos frakcija Aukščiausioje
Taryboje-Atkuriamajame Seime pareiškė: jeigu nebus fiksuotas šis draudimas,
mes imamės veiksmų Kaune ir kituose miestuose, kad už Konstituciją nebūtų
balsuojama.
Turiu prielaidų manyti, kad 1992 m. tai buvo
teisingas žingsnis. Gal su manimi kai kas ir nesutiks. Tačiau laisvas žemės
pardavimas užsieniečiams, juridiniams, o ne tik fiziniams asmenims, gali
būti visapusiškai pateisintas, kai įvyksta žemės reforma, atsiradus
Lietuvoje savininkams. Dabar geopolitinės ir socialinės aplinkybės
keičiasi, todėl galime diskutuoti ir ieškoti receptų, kaip tuos dalykus
spręsti.
Kalbant apie socialinę ir ekonominę doktriną
reikia pasakyti, kad Konstitucijoje
nubrėžti tik patys bendriausi bruožai. Socialinė sritis yra be galo
dinamiška, nė viena Europos konstitucija neprogramuoja detalių žingsnių,
kaip turėtų plėtotis socialinis vyksmas. Galime išskirti Italijos,
Graikijos, Portugalijos, ypač Ispanijos konstitucijas, kur įtvirtintos
labai ryškios socialdemokratinės idėjos, žmonių socialinės teisės. Reikia
suprasti, kokiomis politinėmis socialinėmis aplinkybėmis brendo
Konstitucija reikėjo atkurti privatinę nuosavybę, iki tol neigtas žmonių
teises. Taigi nuosavybės teisiniai santykiai dar tik pradėjo plėtotis,
startavo privatizavimas bei daugelis kitų socialinių reiškinių. Vis dėlto
manau, kad socialinės valstybės koncepcija Konstitucijoje galėjo būti
drąsiau išreikšta.
Nesiimčiau tvirtinti, kad šiuolaikinis
politinis vyksmas žeidžia Konstituciją. Kai kurie įstatymai priimami taip,
jog Konstitucinis teismas sako, kad tas įstatymas prieštarauja
Konstitucijai. Bet tai natūralu visoje Europoje: Vokietijos konstitucinis
teismas fiksuoja, kad Vokietijos Bundestagas pažeidė konstituciją,
Ispanijos konstitucinis tribunolas ar Italijos konstitucinis teismas
naikina savo šalyse priimtus aktus kaip neatitinkančius konstitucinių
normų. Tai normalus demokratinis procesas.
Neturiu pagrindo sakyti, kad Lietuvoje
iškreipiama 1992 m. priimtosios Konstitucijos prasmė, šitaip sakyti nėra
prielaidų. Tai būtų neatsakinga.
Nematau jėgos, galinčios apriboti Lietuvos Tautos
suverenitetą
Tačiau 1992 m. referendume dalyvavę ir
už Konstitucijos tekstą balsavę Lietuvos žmonės gali pasakyti, jog savo
valstybę įsivaizdavo kaip suverenų politinį vienetą. Tačiau integracijos į
Europos struktūras klausimus juk sprendžia valdžia. Ar tai suderinama su
Konstitucija?
Ėjimo į Europos Sąjungą klausimą nuspręsti,
mano giliu įsitikinimu, gali tik Lietuvos tauta. Tai viena iš demokratijos
aksiomų. Man atrodo, kad taip ir bus. Vyks referendumas ir Tauta turės
teisę išgirsti įvairius argumentus už ir prieš. Tauta pati spręs.
Kita vertus, kokios alternatyvos? Dabar apie
tai nediskutuosime, nes per platus klausimas. Tačiau jeigu manęs klausiate
dėl suvereniteto, tai esu konservatyvus Lietuvos konstitucionalizmo
atstovas. Tvirtinu, kad Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, negali prarasti
suvereniteto. Dar daugiau man visiškai nepriimtina riboto suvereniteto
koncepcija. Galima kalbėti tik apie kai kurių valstybės institucijų
įgaliojimų bendrumą su Europos Sąjungos institucijomis.
O kaip dėl dalinio suvereniteto, savo
teisių delegavimo kitiems politiniams subjektams?
Aš kalbu tik apie įgaliojimus. Beje, reikia
pripažinti, kad kai kurie mokslininkai (ir Vakaruose) laikosi doktrinos,
kad į Europos Sąjungą stojančios valstybės atiduoda dalį suvereniteto. Man
suverenitetas visų pirma yra tautos galia, t. y. Steigiamosios
valdžios galia spręsti principinius reikalus. Ta prasme niekas negali
apriboti Lietuvos žmonių galių.
Tačiau tokio teisinio mechanizmo,
reglamento Europos Sąjungos teisinėje sistemoje, dar nėra. Nesukurtas.
Neprognozuokime įvykių eigos, tačiau
konstatuokime dabartinei Lietuvai reikia tapti Europos Sąjungos nare.
Nesu eurooptimistas, bet jokiu būdu ir ne europesimistas. Man atrodo, kad
šiuolaikinei Lietuvai tai daugiau įvairiapusiškų garantijų (politinių,
socialinių, teisinių) dalykas. Štai Lietuvos socialinė kaimo tikrovė
sudėtinga, o būnant Europos Sąjungoje galima rasti naujų sprendimo receptų
ir galimybių. Tuo esu įsitikinęs.
Tačiau, kita vertus, normalu, kad dvejojama
ir bijoma naujos biurokratijos įtakų bei įsigalėjimo. Bet kuri biurokratija
gali daugelį vertybių paneigti ar iškreipti. Bet tai ir yra Lietuvos
valstybės reikalas užtikrinti savo kultūrą, mokslą, tradicijų tąsą, kad
tai būtų tvirtas pagrindas neišnykti ir nenugrimzti audringame šiuolaikinio
pasaulio politiniame vandenyne. Šia prasme Lietuvos valstybės, jos
Konstitucijos reikšmė ne tik kad nemažėja, o įgyja naujų, iki tol
nesuprastų prasmių.
Dėkoju Jums už išsakytas mintis.
Ateina metas kurti Europos Sąjungos konstituciją, leiskite pareikšti viltį,
kad tam pasitarnaus ir Lietuvos teisinė mintis. Labai norisi tikėti.
Kalbėjosi
Gediminas Zemlickas
|