MOKSLO LIETUVA Nr 3 (271) 2003 m. vasario 6 – 19 d.

LKMA AKADEMIKAS – LIETUVOS PSICHOLOGŲ SĄJUNGOS GARBĖS NARYS

Vis dažniau išeivijoje pripažinti mokslininkai įvertinami ir Tėvynėje. Žymūs psichologai Ina Užgirienė ir Vytautas Bieliauskas buvo išrinkti pirmaisiais Lietuvos psichologų sąjungos garbės nariais. 2002 m. birželio 26–29 d. Vilniuje vykusioje Pasaulio lietuvių psichologų konferencijoje (tai pirmasis toks platus lietuvių psichologų suvažiavimas) buvo pristatyti naujieji Lietuvos psichologų sąjungos garbės nariai: Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) akademikas prof. Justinas Pikūnas ir LKMA narė prof. Agota Šidlauskaitė.

Dzūkijos krašto mokslininkas prof. J. Pikūnas (gimė 1920 m. sausio 7 d. Miroslave) – Amerikos psichologų sąjungos narys, Detroito universiteto profesorius, Mičigano mokslų akademijos narys. Detroite jis ne tik užėmė įvairias atsakingas konsultanto pareigas, įsteigė mokyklinės psichologijos programą, tapo jos direktoriumi, ne tik įkūrė vaikų psichodiagnostinę kliniką, Vaikų psichodiagnostikos centrą, vėliau tapusį Vaiko ir šeimos klinika, bet ir joms vadovavo. Profesorius – žymus visuomenininkas jau nuo studijų metų Vokietijoje (ateitininkija, Pax Romana, Cathunitas, Lietuvių bendruomenė), daug nuveikė rūpindamasis lietuvių jaunimo išsaugojimu nuo nutautinimo Amerikoje (Detroito ateitininkų sendraugių pirmininkas, Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas, Ateitininkų federacijos vadas), intensyviai dirbo supažindindamas ir kitų tautų mokslininkus bei politikus su pavergtos Lietuvos padėtimi (Detroito Pavergtųjų tautų prezidiumo narys, Pabaltijo tautų komiteto Detroite pirmininkas, Amerikiečiai už Lietuvos laisvę Mičigano tarybos kūrėjas ir narys), visą laiką rūpinosi ir tebesirūpina lietuvių religingumu, tikėjimo gilinimu (Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos Detroite statybos komiteto narys, Liturgijos komiteto pirmininkas, Amerikos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas), užėmė daugelį pareigybių…

1940 m. baigęs Marijampolės Marijonų gimnaziją, 1941–1943 m. studijavo VDU Filosofijos fakultete, nuo 1945 m. Miuncheno universitete, kur 1949 m. už disertaciją Pažinimo telkimas Šelerio darbuose, atsižvelgiant į neracionalius faktorius J. Pikūnui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1949–1950 m. žinias tobulino Paryžiuje: Sorbonos universitete, Politinių mokslų institute klausė įvairius psichologijos kursus, atliko psichodiagnostinę praktiką, mokėsi prancūzų bei anglų kalbų.

J. Pikūnas 1950 m. gruodį išvyko į JAV ir iki pensijos (1987 m.) dirbo Detroito universitete. Čia pedagoginį darbą pradėjo kaip dėstytojas, jau 1961 m. buvo pakeltas profesoriumi. Jis tuo metu buvo jauniausias profesorius Detroito universitete. Per 36 pedagoginio darbo metus universitete užsienyje plačiai išgarsėjęs lietuvis psichologas J. Pikūnas parengė ir dėstė 10 žemųjų ir 12 aukštųjų studijų kursų bei testavimo ir psichoterapijos praktikų, vadovavo internams ir tezių bei disertacijų rengimo darbams. Jo nuoširdaus rūpesčio, pedagoginio takto ir skrupulingo reiklumo rezultatas – sėkmingai apginta per 70 magistro ir daktaro darbų. Su maždaug 2 800 vaikų bei suaugusiųjų savanorių pacientų atlikti diagnostiniai bei psichopterapeutiniai tyrimai, jis buvo skiriamas ir renkamas atsakingoms pareigoms. Nuo 1992 m., pradėjęs dirbti Lietuvoje vizituojančiu profesoriumi, J. Pikūnas kas metai vienam pusmečiui atvažiuoja padirbėti į Lietuvą.

Svarbiausi mokslininko J. Pikūno darbai skirti psichologinėms problemoms. Retas išeivis mokslininkas prasiveržė į plačius amerikiečių mokslo visuomenės sluoksnius, sulaukė visuotinio pripažinimo taip, kad jo veikalai taptų pagrindiniais vadovėliais, susilauktų pakartotinų leidimų. Dzūkijos krašto sūnui kruopštaus, nepailstamo darbo, įgimtų gabumų bei dar Vokietijoje ir Prancūzijoje įgytos plačios psichologinės bazės, kuri buvo papildyta Amerikos mokslininkų patyrimo, dėka pavyko pasiekti aukštumų psichologijos mokslo srityje. Mokslininkas nesusieja savo darbų su kurios nors specifinės psichologijos minties mokykla, tačiau į savo studijas prasmingai įsitraukia religiją, akcentuodamas jos svarbą asmenybės – ir vaiko, ir suaugusiojo – gyvenime.

Psichologine tematika prof. J. Pikūno mokslinių straipsnių rasime profesiniuose žurnaluose, mokslo populiarinimo straipsnių – periodikoje. Plačiai žinomos profesoriaus studijos, testai, monografijos. Pirmasis mokslinis darbas – Pikūno percepcinis piešimo testas – Pikūno Grafoskopinė skalė (1953), pataisyta laida pasirodė 1956 m., vėliau – dar dvi laidos 1961 ir 1976 m. Tai buvo tos srities vadovėlis aukštųjų studijų studentams. Dar dvi studijos tapo pasaulyje pripažintais vadovėliais – Vaiko psichologijos pagrindai (1957, 1965) ir Žmogaus raidos psichologija (1961,1971, 1976, 1977, 1979). Asmenybės raida: augimo mokslas (1969); Dėstytojo vadovas Žmogaus raidos vadovėliui (1969); Grafoskopinė skalė: vadovas (1959 ir 1969, o 1982 m. išleista su testavimo formomis ir spalvotų pieštukų setu) – tai vis J. Pikūno darbai. Profesorius yra studijų Vystymosi psichologija (1958) ir Gyvenimo trukmės psichologijos darbo vadovas (1983 ir 1990) bendraautoris.

Nuo 1990 m. prof. J. Pikūno studijos pasirodė ir lietuvių kalba: Nuo asmens iki asmenybės (Čikaga, 1990), Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą (Kaunas, 1994), Grafoskopinės skalės vadovas (Kaunas, 1996). Nuo 1998 m. profesoriaus parašytas knygas bei apie jį parašytą monografiją leidžia Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, vadovaujamas Valdo Kubiliaus. Tai knygos: Meilės psichologija (1998), Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą (2000, bendraautoris), Rorschacho metodikos asmenybei tirti integruotoji sistema (2000).

Mokslininkas J. Pikūnas yra parašęs nemaža darbų, nagrinėjančių jaunimo auklėjimo ir kitas pedagogines problemas; didelį dėmesį profesorius skyrė Lietuvos jaunimui išeivijoje, o ypač ateitininkijai: garsino okupuotos Lietuvos sunkią padėtį ir tikėjimą būsima jos laisve; rūpinosi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos aukštųjų mokyklų padėtimi bei aukštuoju mokslu, politinėmis Lietuvos situacijomis, dienos aktualijomis.

Profesorius J. Pikūnas, be plataus profesinio – pedagoginio bei mokslinio darbo, priklausė apie 30 įvairių organizacijų, draugijų, sambūrių. Nors didesnė jų dalis siejama su psichologija, tačiau daug nuveikta ir lietuviškose organizacijose. Itin ženkli veikla ateitininkijoje. Amerikoje Justinas ir Regina Pikūnai rėmė ir talkino prof. Adolfui ir Jadvygai Damušiams, įkūrusiems Dainavos stovyklą ateitininkams. Pagrindinis Dainavos tikslas – kalbos, papročių, tikėjimo diegimas išeivijoje gimusiems lietuviukams, apsaugojimas nuo nutautinimo. J. Pikūnas vadovavo Detroito ateitininkų sendraugiams (1952–1953, 1963–1965), o 1967–1973 m. buvo išrinktas Ateitininkų federacijos vadu. Jo kadencijos metu įvyko VIII ateitininkų federacijos kongresas (1970), sustiprinta sąjungų veikla, pataisyta ir papildyta konstitucija, formaliai įteisinta Ateities leidykla kaip AF institucija, įsteigtas Ateities literatūros fondas (1968), iš Niujorko į Čikagą perkeltas Ateitininkų šalpos fondas (1968), įsteigta ateitininkų Stasio Šalkauskio vardo kūrybos premija (1968).

Justino Pikūno spausdinti žodžiai prašoko dviejų milijonų slenkstį. O kas gali suskaičiuoti jo pasakytas mintis studentams, jaunimui, profesionalams... Jo entuziazmas ir idealizmas visuomeninėje veikloje ir vykdant mokslinius projektus bei tyrimus siekė akademinių aukštumų. Todėl ar galima stebėtis, kad 1998 metais viena iš naujai atrastųjų žvaigždžių buvo pavadinta Justino Pikūno vardu, 2000 m. psichologas mokslininkas Justinas Pikūnas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, o 2002 m. už nuopelnus Lietuvos psichologijai Lietuvos psichologų sąjunga prof. Justinui Pikūnui suteikė garbės nario vardą ir įteikė garbės nario diplomą.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vilniaus universitetas