MOKSLO LIETUVA Nr 7 (275) 2003 m. balandžio 3 - 16 d.

PROF. ADOLFAS DAMUŠIS (1908–2003) MOKSLININKAS, KOVOTOJAS DĖL LIETUVOS LAISVĖS, VISUOMENĖS VEIKĖJAS

2003 m. vasario 27 d. Vilniuje, eidamas 95 metus, į Amžinybę iškeliavo Adolfas Damušis, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, kur ilsisi jo bendražygiai, draugai ir bičiuliai.

Profesorius Adolfas Damušis – chemikas, mokslininkas išradėjas (JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje užpatentuota per 20 mokslinių išradimų iš polimerų chemijos), politikas, visuomenininkas. Dr. A. Damušio vardas neatsiejamas nuo kovotojų dėl Lietuvos laisvės, 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų bei Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministrų vardų. 1974 m., mirus Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui prof. Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, A. Damušis tapo Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku. Jis – žymus ateitininkų veikėjas tarpukario Lietuvoje – rūpinosi jaunimo problemomis ir išeivijoje: ne tik organizavo ateitininkijos atkūrimą, jai vadovavo (1942-1952 m. Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas, 1957-1964 bei 1977-1983 m. Ateitininkų federacijos tarybos pirmininkas), bet sugebėjo suorganizuoti plačiai išgarsėjusią ateitininkų stovyklą Dainava, kuriai skyrė 27 metų laisvalaikį, jos rūpesčiais gyveno iki sugrįžimo į Tėvynę, nepamiršo Dainavos ir gyvendamas Lietuvoje.

A. Damušis rado laiko ir plačiai visuomeninei veiklai: jis – Lietuvių katalikų federacijos pirmininkas (1952-1955 m.), Lietuvių fronto bičiulių pirmininkas (nuo 1966 m.), aktyvus rezistencijos buvusių politinių kalinių sąjungos narys, 1983 m. išrinktas į šios sąjungos valdybą (sąjunga įkurta dar 1945 m. Vokietijoje).

Visuomeninę veiklą glaudžiai siejo su moksline veikla – paskaitos suvažiavimuose, simpoziumuose, konferencijose, vadinamosiose Frontininkų savaitėse, studijų ir poilsio savaitėse Dainavoje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) suvažiavimuose. Paskelbė nemažai mokslinių straipsnių, susietų su specialybe, atliktais tyrimais, projektais, statybos medžiagų temomis. Ypač pabrėžtini darbai skirti lietuvių tautos rezistencijai, studijoms, tikėjimo problemoms, straipsniai analizuojantys ateitininkijos veiklą, asmenybėms skirti darbai. Minėtinos studijos: Sealants (Rišuoliai), 1967 m. – šia knyga autorius prilygintas pasaulinio lygmens ekspertui, Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940–1959 metais, 1988 m., Lithuania against Soviet and Nazi aggression, 1998 bei kitos.

Dr. A. Damušio mokslinė, politinė bei visuomeninė veikla sulaukė pripažinimo: tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku (1964 m.), buvo išrinktas į jos Centro valdybą (nuo 1997 m.), Detroito universiteto profesorius (1973 m.), Stasio Šalkauskio premijos laureatas (1981 m.), Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaras (1997 m.). A. Damušio veiklą aukštai įvertino Šventasis Tėvas Jonas Paulius II – 1984 m. apdovanodamas jį Šv. Silvestro ordinu, o Lietuvos valstybė – 1994 m. rugsėjo 27 d. apdovanojo Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu (tai pirmas toks apdovanojimas Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje).

Adolfas Damušis gimė ir augo Baltgudijoje (tarp Mogiliovo ir Rogačiovo, netoli Dniepro esančioje Tošcicos geležinkelio stotyje dirbo tėvas), čia baigė penkis pradžios mokyklos skyrius. Šeima, visą laiką svajojusi apie tėvynę, į Lietuvą sugrįžo tik 1920 m. Iš pradžių tėvas dirbo Jonavoje, vėliau Panevėžyje. Vaikams reikėjo daug pastangų, kad galėtų pasivyti savo bendraamžius lietuviškoje mokykloje. Adolfas ne tik pasivijo, bet ir pranoko: Panevėžio vyrų gimnazijoje jis buvo pirmaujančių mokinių gretose. Labai gerai mokėsi ne tik įgimtų gabumų, bet ir atkaklaus darbo dėka: mokydavosi iki 12 valandos nakties, o paruošęs pamokas, kasdien ne mažiau kaip valandą skaitydavo knygas. Mėgstamiausi jo dalykai buvo matematika, lotynų kalba ir literatūra. Tačiau Adolfas Damušis nusprendė studijuoti inžinerijos mokslus, nes tuo metu reikėjo tiksliųjų mokslų specialistų. 1928 m. įstojo į Lietuvos universiteto Technikos fakultetą studijuoti chemijos.

Universitete tęsė veiklą ateitininkijoje, į kurią buvo įsijungęs dar mokydamasis gimnazijoje. Ne kartą atsakingoms pareigoms išrinktas į Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybą. Už aktyvią veiklą tuometinės tautininkų valdžios, uždraudusios moksleivių ateitininkų organizaciją, 1931 m. buvo ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą, o 1932 m. – į Panevėžį pas tėvus.

Bausmės nenuslopino A. Damušio veiklos – paskatino dar aktyvesnei veiklai. 1932 m. A. Damušio ir jo draugų iniciatyva buvo įsteigta inžinierių ateitininkų korporacija Grandis, jis išrinktas Studentų Ateitininkų sąjungos pirmininku Kaune.

A. Damušio aktyvi ir pasiaukojanti veikla ateitininkijoje Lietuvoje buvo svarbus pagrindas tolesnei veiklai išeivijoje, siekiant išsaugoti Lietuvos jaunimą. Tad studijuodamas ir aktyviai dirbdamas ateitininkijoje, jis 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.

Baigęs universitetą, atlikęs karo tarnybą mokomojoje kuopoje, tęsė darbą universitete. Mat čia pradėjo dirbti laborantu dar studijuodamas. 1936 m. buvo įsteigtas komitetas Lietuvos energijos ūkiui ir žemės turtams tirti (sutrumpintai vadintas Energijos komitetu). Tada paspartėjo mineralinių žaliavų, tinkamų įvairioms statybinėms medžiagoms gaminti, žvalgymas, tyrinėjimas, jų panaudojimo galimybių nagrinėjimas.

A. Damušis intuityviai tyrinėjimų objektu pasirinko cementą, nes, kaip jis pats sakė Lietuvoje daug žaliavų, tačiau cementas buvo perkamas iš užsienio už didelę kainą, tad jį reikia gaminti vietoje. A. Damušis vykdė kalkinio akmens tyrimus Jiesios slėnyje prie Kauno ir apie Skirsnemunę, specializavosi cemento gamybos fabrikuose Vokietijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Suomijoje. Energijos komitetas jam pavedė paruošti cemento fabriko Skirsnemunėje projektą. 1939 m. toks projektas jau buvo parengtas ir 1940 m. gegužės mėnesį buvo pradėta pirmojo cemento fabriko Lietuvoje – Skirsnemunėje – statyba. Tai neginčytinas ir A. Damušio, tuomet jau tapusio daktaru (1940 m. kovo 4 d. apgynė doktoratą Aliuminio ir geležies deginių santykio įtaka į cemento susitraukimą bei brinkimą atmosferos drėgnumui kintant), nuopelnas. Buvo tikėtasi, kad 1941 m. vasarą fabrikas jau pradės veikti.

Lygiagrečiai mokslinei veiklai, A. Damušis VDU dirbo pedagoginį (paskaitų ciklai Neorganinė technologija, Silikatų chemija ir Statybos medžiagų technologija) bei administracinį darbą (Neorganines technologijos katedros vedėjas, Technologijos fakulteto dekanas).

Be mokslinės, pedagoginės, organizacinės veiklos minėtini darbai kovoje dėl Lietuvos laisvės. Rezistencinėje A. Damušio veikloje galima išskirti tris laikotarpius: 1940-1941 m. – antisovietinis pasipriešinimas, išaugęs į 1941 m. Birželio sukilimą; 1941-1944 m. – antinacinis pasipriešinimas, pasibaigęs 1944 m. birželio 16 d. suėmimu, apkaltinus „valstybės išdavimu“; 1945-1990 m. – kova dėl Lietuvos laisvės, gyvenant išeivijoje.

Jaunas Kauno universiteto daktaras A. Damušis į kovą dėl Lietuvos laisvės įsitraukė nuo okupacijos pradžios, tapęs Lietuvių Aktyvistų Fronto nariu (LAF). Įsijungęs į šią veiklą, A. Damušis tapo vienu 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių bei, kaip rašė Juozas Kojelis, logistinės strategijos vadų, šioje veiklos srityje parodęs aukštą profesinį pasiruošimą, autoritetą, tautinį idealizmą ir blaivų praktiškumą. Šias A. Damušio savybes J. Kojelis pavadino svarbiomis rezistencijos vado kvalifikacijomis.

Sukilimo planas buvo kruopščiai parengtas, tačiau, keičiantis aplinkybėms, reikėjo kai ką keisti ir jame. Čia daug lėmė A. Damušio sumanumas ir aiškus ryžtas. Apie tai yra rašęs ir A. Damušis. Straipsnyje Pasiruošta ir įvykdyta jis detaliai pateikė pasiruošimo sukilimui eigą, priminė pirmąsias aukas – ryšininkus, rezistencijos tinklo pasikeitimą po 1941 m. birželio deportacijų; straipsnyje Pavergtųjų pasipriešinimas ir laisvųjų iliuzijos… A. Damušis ne tik priminė sukilimo eigą, bet ir analizavo sukilimo reikšmę bei prasmę Lietuvos valstybingumo siekiui.

Sukilimo pradžioje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomos valstybės Laikinoji vyriausybė. Dr. A. Damušiui buvo patikėtas Pramonės ministro postas. Nors iškovotos pergalės džiaugsmas buvo labai trumpas, tačiau sukilimas buvo reikšmingas mūsų tautos istorijai. Prof. A. Damušis rašė: Taigi 1941 m. birželio 23 dieną įvyko tikras dvasios sukilimas prieš melą ir neteisybes. Kartu ėjęs į savo žmones su pozityvia ateities vizija. Sąžinės paskatintas, jis gimė atskiruose asmenyse ir spontaniškai išsiplėtė visoje pavergtoje tautoje… 1941 m. Birželio sukilimas tepaskatina kiekvieną asmenį savo aplinkybėse tapti nenugalima laisvės tvirtove, į kurią barbariškos teroro bangos sudužtų…

Ir antinaciniame pogrindyje dr. A. Damušis tapo vienu pagrindinių vadų. Jis aktyviai dalyvavo vyriausios rezistencinių jėgų vadovybės VLIK organizavime, atstovaudamas Lietuvių Frontą, o 1943-1944 m. buvo VLIK vicepirmininku. Vokiečių okupacijos metais VDU technologijos fakulteto dekano dr. A. Damušio didžiausias rūpestis buvo apsaugoti studentiją nuo SS legiono bei nuo darbo tarnybos prievolės, jo iniciatyva pavyko išsaugoti laboratorijos įrangą nuo galimo išvežimo į Vokietiją, su pažįstamų gydytojų pagalba padėjo būriams studentų išvengti mobilizacijos.

Pogrindinė A. Damušio veikla neliko nepastebėta nacių. Jam buvo pranešta, kad sekamas, tačiau pasislėpti nebesuspėjo… 1944 m. birželio 16 d. buvo gestapo suimtas.

Dr. A. Damušį su kitais 8 VLIK nariais bei su 19 lietuvių rezistentų naciai apkaltino valstybės išdavimu. Gestapui pavyko susekti VLIK planą pirkti Švedijoje ginklų Lietuvos pogrindžiui. Perėję du kalėjimus, Insterburg ir Allenstein, suimtieji pateko į Landsberg an der Warte, vėliau Berlin Tegol ir galiausiai Bayreutho kalėjimus. Jų laukė teismo procesas. Kalinius 1945 m. balandžio 14 d. išlaisvino JAV armija.

Artėjant antrajam sovietų frontui, iš Lietuvos pasitraukė dr. A. Damušio žmona Jadvyga Pšibilskytė-Damušienė su savo tėvais ir dviem mažamečiais vaikais: 1940 m. gimusiu Vyteniu ir 1942 m. gimusiu Sauliumi. Jie iš Lietuvos pasitraukė tikėdamiesi ką nors sužinoti apie savo vyrą ir tėvą. Sužinojusi, kad vyras Landsberg an der Warte kalėjime, įvairiais būdais siekė jam padėti.

A. Damušiui grįžus iš kalėjimo šeima (kartu su žmonos Jadvygos tėvais) apsigyveno Kempteno „išvietintųjų“ stovykloje. Čia daktaras iki 1947 m. dirbo lietuvių gimnazijos direktoriumi, vadovavo Ateitininkų federacijos išeivijoje atkūrimui. Jau 1945 m. rudenį savo veiklą pradėjo ateitininkai moksleiviai, sukurta ir studentų ateitininkų sąjunga – 1946 m. pradžioje suorganizuotos pirmosios konferencijos.

Kemptene 1946 m. gimė dukra Indrė-Marija, kuri, deja, pakirsta sunkios ligos mirė 1980 m. nesulaukusi nė 34-rių.

1947 m. pradžioje Damušiai išvyko į JAV. 1947-1957 m. A. Damušis dirbo Sherwin Williams kompanijoje Klivlende, Ohio. Čia 1956 m. gimė duktė Gintė.

Kadangi jau nuo 1955 m. pradėjo rūpintis stovykla lietuvių jaunimui (1955 m. buvo nupirktas sklypas Dainavai, o 1957 m. vasarą Dainava priėmė pirmuosius ateitininkus), tad A. Damušis su šeima persikėlė į Detroitą – iš čia arčiau rūpintis Dainava: nuo Detroito iki stovyklos per 100 km.

1957-1973 m. dirbo BASF Wyandotte bendrovėje Detroite, Mičigane, polimerų sintezės srityje. Sulaukęs 65 metų ir išėjęs į pensiją, buvo pakviestas į Detroito universitetą. 1973 m. dr. A. Damušiui buvo paskirtos Detroito universiteto Polimerų instituto vicedirektoriaus pareigos, vyr. Research Fellow (tyrinėjimų profesoriaus) titulu. Po dešimties metų darbo universitete A. Damušis išėjęs į pensiją (antrą kartą!), liko konsultantu.

Tapęs emeritu (pensininku), persikėlė į Čikagą. Čikagoje ir jos priemiestyje Lemonte Jadvyga ir Adolfas Damušiai gyveno nuo 1983 iki 1997 metų – kol sugrįžo į Lietuvą. Išeivijoje A. Damušio mokslinė bei publicistinė veikla išsiskleidė keliomis kryptimis. Tai darbai, susiję su specialybe, skirti lietuvių tautos rezistencijai, tikėjimo problemos, ateitininkijos problemų analizė, asmenybėms (P. Padalis, Z. Ivinskis, J. Brazaitis, K. Škirpa, P. Jodelė ir kt.) skirti straipsniai. A. Damušis straipsniais spaudoje aktyviai atsiliepdavo į įvairius pokyčius.

Pirmą kartą į Lietuvą A. Damušis atvyko po 45 metų – 1989 metais. Tada jis pasirašė VDU atkūrimo aktą. 1997 m. Jadvyga ir Adolfas Damušiai sugrįžo gyventi į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą prof. A. Damušis aktyviai dalyvauja LKMA, ateitininkijos veikloje, skaito paskaitas bei pranešimus įvairiuose renginiuose, susitikimuose.

Profesorius Adolfas Damušis iki pat mirties buvo kupinas ryžto darbuotis Lietuvai, siekdamas jai šviesios ateities. Abu su Jadvyga Damušine koja kojon, petys petin ėjo daugiau kaip 65 metus, lietuvybę skleisdami ir asmeniniu pavyzdžiu: išaugino gražią lietuvišką šeimą, jų vaikai yra nemaža nuveikę lietuvybės dirvonuose išeivijoje, o ambasadorės Gintės Damušytės (Damušis) vardas skamba šalia žymiausių Europos ir pasaulio politikų.

Adolfui ir Jadvygai Damušiams 1997 m. gruodžio 26 d. minint 60 metų bendro gyvenimo sukaktį, vaikai padovanojo albumą, kuriame įrašė tėvų bičiulių palinkėjimus. Vaikų sveikinimas toks:

Brangūs tėveliai!

Prieš šešiasdešimt metų jūs ,,įkritote į meilę“ ir pasirinkote kartu plaukti valtele per gyvenimo jūrą. Savo kasdieniniu gyvenimu parodėte mums tos besąlygiškos meilės tvirtumą ir pastovumą. Jūsų džiaugsmas, energija, kantrybė, pasiruošimas atleisti, noras gero savo vaikams – visa tai yra autentiškos ir krikščioniškos meilės paveikslas.

Norėdami šios ypatingos šeimos šventės proga įamžinti tą paveikslą, dovanojame jums šį albumą, kuriame surinkta daugybė sveikinimų iš artimų žmonių, pajutusių jūsų meilės galybę. Didžiuojamės jūsų gyvu pavyzdžiu ir kartu su šiuo albumu ,,siunčiame savo meilę“. Jus mylintys vaikai Gintė, Saulius, Vytenis.

Šalia žymiausių asmenų – pasauliečių ir dvasininkų (kunigų bei vyskupų) – sveikinimų, gražiai skamba poezijos posmai – tai Kazio ir Kazimieros Bradūnų sveikinimas, liudijantis Adolfo ir Jadvygos Damušių gyvenimo prasmę:

Mieli ir brangūs Damušiai

Rašydamas bijau paklysti –

Jūs taip atrodote gražiai

Tartum tada pačioj jaunystėj

Kada sumainėt žiedelius

Ir viens kitam pasižadėjot

Paskum gyvenimo kelius

Kūrybos kelrodžiais žymėjot

Ant Jūsų rankų ,,Dainava“

Išaugo tartumei tvirtovė

Kartų kartoms tokia sava

Stovės kaip šiandien tebestovi

Iš po dešimtmečių šešių

Tebūna Jums prasminga šventė

Mums pavyzdys liks Damušių

Kaip reikia dirbti ir gyventi

Dr. Aldona Vasiliauskienė (Vilniaus universitetas, RSTC)

Komentarai