|
Apie mokslą ir lietuvių kalbą
Pastaruoju metu įsiplieskė audringos
diskusijos apie lietuvių kalbos vietą moksle. Lietuvai tampant Europos
bendrijos dalimi, atsiveriant sienoms, daugeliui ne be pagrindo darosi
neramu, ar neištirpsime dideliame ir daugiataučiame Europos katile.
Kuo greičiau integruosimės į Europą ir
pasaulį bei pasistengsime ten išsikovoti deramą vietą, tuo daugiau bus
galimybių likti savimi ir neprarasti identiteto. Kuo mes labiau
izoliuosimės nuo pasaulio ir Europos mokslo bei kultūros (nors to tikslas
labai kilnus apsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą nuo neigiamo pasaulio
poveikio) tuo greičiau būsime pamiršti, izoliuoti ir pasmerkti išnykti.
Mokslas yra žmonių veikla, kurios
funkcija gauti ir teoriškai sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę.
(LTE, 7:567). Galima pasakyti dar trumpiau mokslas yra naujų žinių apie
gamtą ir visuomenę gavimas. Tai labai brangus procesas. Ypač brangus
šiuolaikinis eksperimentinis mokslas. Kiekvienas mano skyriuje dirbantis
doktorantas ar mokslininkas per metus sunaudoja reagentų už maždaug 10
tūkst. litų. Nepaprastai brangiai kainuoja mokslinė įranga. Suprantama, kad
mokslininkas, gavęs naujų žinių apie pasaulį ar visuomenę, skuba jomis
pasidalinti su pasaulio mokslo bendrija. Rašydamas straipsnį apie savo
darbo rezultatus, mokslininkas renkasi tokią kalbą, kurią moka viso
pasaulio tos mokslo srities mokslininkai. Gamtos moksluose tokia yra anglų
kalba. Suprantama, kad mokslininkas, atradęs naują lietuvių kalbos
subtilybę, kurios iki jos niekas nebuvo pastebėjęs, savo atradimą spausdins
lietuviškai, nes viso pasaulio lituanistai lietuvių kalbą moka, kaip ir
germanistikos mokslo darbai turi būti (ir yra) spausdinami vokiškai.
Tiesa, pasitaiko keistuolių
mokslininkų, kurie savo atradimus slepia stalčiuose, skelbia menkai
platinamuose žurnaluose arba kokia nors mažai paplitusia kalba. Vėliau tuos
pačius atradimus padaro kiti, kuriems ir priskiriama jų autorystė. Mokslo
istorijos knygose paminimi tokie pirmieji atradėjai, tačiau dažniausiai su
užuojauta jiems. Bet tai greičiau išimtis nei taisyklė.
Tačiau, jei žmogus savo traktate,
apibrėždamas savo darbo mokslinį naujumą rašo pirmą kartą Lietuvoje,
ir jo tyrinėjimo išvados skamba maždaug taip: tokius pat rezultatus gavo
dr. Smitas, arba panašias išvadas padarė ir dr. Džonsonas, arba taip
pat mano ir prof. Johansonas, tai jis šį savo darbą spausdins tik lietuviškai.
Tačiau teks praleisti tas jam visiškai nemalonias išvadas: juk nei
dr. Džonsonas, nei prof. Johansonas tokio straipsnio neskaitys.
Nereikia per daug aiškinti, kad tai ne mokslas, o mokslo imitacija, dar
vadinama informaciniu triukšmu. Suprantama, kad toks veikėjas bus pats
aktyviausias kovotojas už lietuvių kalbos privalomą vartojimą moksle, pats
aršiausias patriotas. Kaip atskirti mokslininkus nuo mokslo imitatorių
kiekvienos mokslo srities specialistų rūpestis ir, manau, garbės bei sąžinės
reikalas.
Tačiau tai nereiškia, kad toks darbas
nieko nevertas. Kai kurių edukologų ir sociologų studijos, kurios iš esmės
yra nurašytos nuo kitiems sunkiai prieinamų vadovėlių ar monografijų, ar
kvalifikuotai atlikta jų kompiliacija ir adaptacija Lietuvos sąlygoms,
labai reikalingos Lietuvoje dirbantiems mokytojams ir socialiniams
darbuotojams. Tačiau tai ne mokslas. Tokie neabejotinai svarbūs ir
reikalingi darbai turi būti pateikiami kaip metodiniai straipsniai ar
rekomendacijos. Kai bandoma juos pateikti kaip mokslinius darbus, tada ir
kyla nesusipratimai.
Mokslininkas nebūtinai visą savo laiką
turi skirti moksliniam darbui. Yra labai daug kitokios veiklos,
reikalaujančios aukščiausio lygio kvalifikacijos. Tai žodynų, apžvalginių
ir kritinių straipsnių rašymas, metodinių straipsnių, rekomendacijų,
licencijų kūrimas, ekspertinė ir švietėjiška veikla.
Visuomenei perduoti mokslines žinias
būtina. Rašyti straipsnius, kuriuos suprastų bei skaitytų ir mokslininkai,
ir mokytojai, ir moksleiviai būtina. Tai nėra mokslas, tačiau ši veikla
būtina, ir mokslininkai, gerai dirbantys šį darbą, turi būti vertinami ir
gerbiami taip pat, kaip ir dirbantys mokslinį darbą.
Nežinau, kodėl bandoma priešpastatyti
mokslinį darbą, kaip gerą darbą, prieš mokslo taikomąją veiklą, kaip
blogesnę. Taip neturėtų būti. Jei žmogus gabus žodynų rašymui, ir mes
manome, kad mums tokių žodynų reikia, tai turime jam sudaryti sąlygas šį
darbą daryti ir turime tai gerbti.
Viena iš priežasčių, matyt, yra ta,
kad mokslininkai, būdami iš prigimties individualistai, nemoka valdyti savo
bendrijos. Akivaizdžiai matosi, kad kiekvienoje mokslo srityje yra balasto
mokslo imitatorių. Mokslininkas turėtų pasakyti tokiam savo kolegai: Žinai,
tu jau pavargai, nebespėji, todėl užleisk vietą jaunesniam ar gabesniam.
Labai sunku pasakyti tokius žodžius, ir mokslininkai dažniausiai vengia to.
Tada tai pasakyti priversti valdininkai. Bet jie tai daro savo metodais,
pagal savo susikurtas formules ir savo sukurtus mokslinės veiklos vertinimo
kriterijus. Nė viena šių formulių neapima visų mokslininko veiklos sričių.
Todėl visada atsiranda nekaltai nuskriaustų mokslininkų. Kol mokslininkų
bendrija pati nepradės tvarkytis, tol tai darys valdininkai.
Kitas aspektas, susijęs su lietuvių
kalba moksle tai mokslo proceso internacionalėjimas. Kuo mokslinis
kolektyvas stipresnis, tuo jame daugiau bus kitų šalių mokslininkų ir
doktorantų. Kiekvienas mūsų stengiamės nusiųsti savo doktorantus pasimokyti
geriausiuose Europos mokslo centruose. Jei mano laboratorija taps geriausia
savo srityje (manau, visi mes to norime), tai suprantama, joje dirbs
daugiatautis kolektyvas. Darbinė kalba tokiame kolektyve taps ta kalba,
kurią supranta visas kolektyvas. Juk negalima mokslinio kolektyvo skaldyti
į du: vieni, kurie lietuvių kalbą supranta, kiti, kurie jos nesupranta.
Negalima kolektyve mokslinių seminarų ir mokslinių diskusijų vesti per
vertėją ar organizuoti atskirus seminarus (įdomu, kokia kalba gamybinius
pasitarimus veda Tapio Parma Lietuvos Telekome, ir kokia kalba
aptariami Mažeikių naftos gamyklos darbiniai reikalai?).
Aukštasis mokslas ir aukščiausios
kvalifikacijos specialistų ruošimas universitetuose darosi vis brangesnis,
nes technologinė pažanga labai sparti ir mokslinė ir mokomoji įranga labai
greitai sensta. Didėja konkurencija tarp Europos universitetų. Esant
tokioms tendencijoms Skandinavijos valstybės kalba apie vieningą aukštojo
mokslo sistemos įvedimą regione, išsidalinant studentų rengimo programą
pagal savo universiteto aukščiausią kompetenciją. Tada studentas keliautų
iš vieno universiteto į kitą. Taip atpigtų aukščiausios kvalifikacijos
specialistų rengimas ir padidėtų paruoštų specialistų kvalifikacija.
Skandinavai kviečia Lietuvą, Latviją ir Estiją prie tokios sistemos
prisijungti. Suprantama, kad tokioje daugiatautėje auditorijoje paskaitos
bus skaitomos ne lietuvių kalba. Galime sukurti grupes, kuriose paskaitos,
seminarai ir laboratoriniai darbai vyktų lygiagrečiai lietuvių kalba,
tačiau aš abejoju, ar lietuviai studentai eis į tokią grupę, ar ji atlaikys
konkurenciją. Juk visa ta internacionalinė grupė, išklausiusi paskaitų
kursą Lietuvoje, išvyks tęsti studijų į Helsinkį, Lundą ar Oslą, kai tuo
tarpu lietuviška grupė čia ir liks. Tai būtų lietuvių kalbos
diskreditavimas.
Suprantama, kad tendencijos nelinksmos.
Tačiau jos objektyvios. Galime joms priešintis. Tada mes pasmerkti likti
mokslo provincija su visais to padariniais.
Neturime universalaus recepto, tačiau
matome tendencijas, į kurias negalima nekreipti dėmesio. Mojavimas
konstitucija ir baudžiamuoju kodeksu problemos neišspręs.
Mes turėtume labai blaiviai įvertinti
vykstančius procesus, atskirti nuo to proceso savanaudžius rėksnius ir
emocijas ir labai rimtai pagalvoti kaip elgtis, kad lietuvių kalba
neišnyktų iš Lietuvos mokslo proceso, kad ji rastų savo garbingą vietą. Tai
neturėtų būti dirbtinės priemonės, tokios kaip prievartinis mokslinių
straipsnių publikavimas lietuviškai. Tai tik diskredituotų tokią veiklą.
Matyt, dėmesį reikia sutelkti į visuomenės švietėjišką veiklą, į mokslo
populiarinimą. Ar ne keista, kad jaunimas žino, kas ir už ką šiemet gavo Oskarą,
tačiau nežino, kas ir už ką šiemet buvo įvertintas Nobelio premija?
Reikėtų siekti, kad jaunas
mokslininkas, iki patekdamas į angliškai kalbančią aplinką, susiformuotų
lietuviškoje aplinkoje, kad jis išmoktų mąstyti lietuviškomis
kategorijomis. Jauni mokslininkai turėtų tapti ta grandimi, kuri jungtų
vidurines mokyklas su mokslo visuomene. Jie turėtų būti dažni svečiai
mokyklose, bent jau tose, kuriose patys mokėsi. Tai verstų juos įsisavinti
lietuvišką terminiją ir aktyviai dalyvauti tokią kuriant. Reikėtų visaip
skatinti mokslo sričių profesinių draugijų veiklą. Pavyzdžiu tam galėtų
būti Lietuvos biochemikų draugija. Kas antri metai organizuojamos
biochemikų draugijos konferencijos, kurios vyksta lietuvių kalba ir kuriose
apžvelgiami ir aptariami ryškiausi pasaulio biochemijos mokslo pasiekimai,
įvykę per pastaruosius porą metų. Aptariama Lietuvos biochemikų vieta šiame
procese. Biochemikų draugijos internetinėje svetainėje (www.bchi.lt) veikia
diskusijų forumas, skirtas lietuviškai terminologijai. Konferencijų metu
diskusijos apibendrinamos. Lietuvių kalba turėtų būti periodiškai
publikuojamos solidžios studijos, skirtos plačiajai visuomenei apie vieno
ar kito mokslo pasiekimus pasaulyje, akcentuojant Lietuvos mokslininkų
indėlį.
Tai tik dalis priemonių. Kiekviena
mokslo sritis turi jai būdingas priemones. Apie tai reikėtų kalbėti ir
keistis patirtimi.
Valdas Laurinavičius
Komentarai
|