Dovanų tegu sukuria
ekslibrisą
Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje balandžio viduryje atidaryta paroda
Ekslibrisai iš prof. Vacio Miliaus rinkinio. Prie parodos stendo Mokslo
Lietuvos atstovas pakalbino ekslibrisų kolekcininką prof. Vacį Milių ir
dailėtyrininkę Ingridą Korsakaitę. Mūsų pašnekovai vienu metu kartu dirbo
Istorijos institute, dalyvaudavo kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose, o
dabar susitinka M. Mažvydo bibliofilų klubo renginiuose.
Mokslo Lietuva. Gerbiamoji
menotyrininke, ką Jūs išskirtumėte iš eksponuojamo prof. Vacio Miliaus
ekslibrisų rinkinio?
Ingrida Korsakaitė.
Mes kaip tik stovime prie Žibunto Mikšio ekslibrisų. Tai žinomas, Paryžiuje
gyvenantis išeivijos dailininkas. Asmeniškai V. Miliui jis sukūrė tris
subtilius ekslibrisus. Ž. Mikšys yra nemažai savo ekslibrisų atsiuntęs į
Lietuvą, tarp jų nemaža ir ne lietuviams skirtų knygos ženklų.
Be to, parodoje matome ir puikius Vinco
Kisarausko, Evos Labutytės, Antano Kmieliausko ir daugelio kitų žymių mūsų
dailininkų sukurtus ekslibrisus. Reikia pasakyti, kad parodoje eksponuojama
tik nedidelė V. Miliaus rinkinio dalis. Iš viso jame yra apie devynis
tūkstančius vienetų.
Savaip įdomūs eksponuojami Reginos Merkienės
daryti ekslibrisai. Ji yra prof. V. Miliaus kolegė etnologė, pasižymėjusi
ir kaip karpinių meistrė. Čia, pasirodo, tie jos karpiniai nufotografuoti,
o aš iš pradžių maniau, kad tai raižiniai. Ir kita etnografė, Vida
Kulikauskienė, pabandė karpinius panaudoti ekslibrisams. Manau, kad imtis
knygos ženklų jas abi galėjo paskatinti kolegos V. Miliaus domėjimasis šiuo
žanru.
ML. Kaip
Jums, profesoriau, pasiseka prisivilioti žymiausius mūsų dailininkus, ir
net užsienyje gyvenančius lietuvių dailininkus, kad jie noriai Jums kuria
ekslibrisus?
Vacys Milius.
Kartais aš pats užsakau, kad autoriai sukurtų. Kartu dažniausiai nurodau,
kokios tematikos turi būti tie ekslibrisai. Kartais įduodu nuotrauką ar
piešinuką. O kaip sukurti jau dailininkų reikalas.
ML.
Jūsų nurodoma tematika labai aiški: lietuvių liaudies menas,
etnologijos ir etnografijos dalykai?
I. Korsakaitė.
Būtent tuo ši kolekcija ir unikali. Beje, profesoriau, kiek turite Jums
asmeniškai sukurtų ekslibrisų?
V. Milius.
Man sukurtų turiu apie 50. Dažniausi, kaip sakyta, etninės kultūros
motyvais.
ML. Ar Jums rūpi tik asmeniškai
Jums skirti knygos ženklai?
V. Milius. Ne
tik. Tačiau man įdomiausi lietuviški ir lituanistiniai ekslibrisai.
ML. Kaip juos renkate?
V. Milius.
Įgijimo būdai įvairūs. Pirmiausia keičiuosi su kitais kolekcininkais.
Įsigyju ir iš pačių kūrėjų. Daugiausia esu gavęs iš Vilniaus universiteto
dailininko Vytauto Jakšto ir vieno iškiliausio ekslibrisų kūrėjo ir
tyrinėtojo Vinco Kisarausko. Iš JAV savo kūrybos pavyzdžių yra atsiuntęs
Vytautas Virkau. Ir šios parodos atidarymo proga Aušra Čapskytė ir Eva
Labutytė dovanojo po pluoštelį savo kūrybos miniatiūrų. Kai artėja koks
jubiliejus, skyriaus, kuriame dirbu, vedėjas paprastai manęs klausia, ką
padovanoti. Atsakau, jei kas gali, tegu sukuria man ekslibrisą, kitos
dovanos nereikia. Tad vieni nupiešia, kiti kompiuteriu sukomponuoja, o
paskui kseroksu padaugina. Lietuvių ir kitų tautų dailininkų lietuviams
sukurtų ekslibrisų turiu surinkęs virš 9 tūkst. Toks skaičius susidarė dėl
to, kad tas pats vaizdelis renkamas, jei padaugintas skirtingos rūšies
popieriuje ar skirtingomis spalvomis. Iš savo dubletų esu pasiuntęs JAV ir
Lenkijos rinkėjams. Surinkus daugiau ekslibrisų, norisi juos parodyti ir
kitiems, tad esu surengęs parodas Panevėžyje, Vilniuje Technikos
bibliotekoje. Esu skaitęs pranešimų: Kaune apie P. Galaunės rinkinį bei jo
tyrinėjimus, Panevėžyje apie tvarkymą, Šiauliuose apie etninę kultūrą
lietuvių ekslibrisuose. Tačiau tyrinėti juos kaip dailės kūrinėlius neturiu
sugebėjimų. Rinkdamas apturiu ne vieną malonumą kai įgyju, kai įjungiu į
rinkinį, be to, yra supratimas, kad tokiu būdu sukaupiama kultūrinė ir
meninė vertybė. Juos lipdėmis paklijuoju ant popieriaus lapelio, surašau
kuo detaliausias metrikas ir autorių abėcėlės tvarka sudedu į aplankus.
ML. Lietuvoje ekslibrisas yra
vienas populiariausių mažosios dailės žanrų. Tad gal ir sublizgėti rinkėjui
nelengva?
I. Korsakaitė.
Ši kolekcija vertinga, nes nemaža jos dalis yra kryptingos tematikos
etnologijos motyvų. Kaip minėjau, tuo ji išsiskiria iš daugelio kitų. Dar
norėčiau priminti, kad ekslibrisas buvo vienas iš lietuvių dailės žanrų,
kuris mūsų dailininkams pirmiausia pradėjo megzti tarptautinius ryšius.
Anais laikais, kai tie ryšiai buvo dar labai varžomi, ekslibrisų kūrėjai
laiškais pradėjo bendrauti su lenkų, vengrų ir kitų kraštų dailininkais
skynė lietuvių dailei kelią į platesnį pasaulį.
V. Milius. Mat
sovietmečiu mažus kūrinėlius buvo lengviau išsiųsti į užsienį. Kai kuriems
dailininkams sakydavau: Siųskite ekslibrisus ant sulenkto lapo. Viename
lape reikia užrašyti pasveikinimą, kitame bus tikrasis ekslibrisas.
Muitininkai negalės prikibti, kad išsiunčiami meno kūriniai, nes atrodys
kaip laiškas, sveikinimas.
Taip lietuvių dailininkai dar anuo metu galėdavo
išsiųsti savo ekslibrisus ir jų kūriniai dalyvaudavo tarptautinėse parodose
užsienyje. Apie tai, kad tie dailininkai patys galėtų išvykti į tas
parodas, negalėjo būti nė kalbos. Nemažai lietuvių dailininkų darbų būdavo
premijuojami.
I. Korsakaitė.
Vienas pirmųjų tokių dailininkų buvo Stasys Eidrigevičius, dabar gyvenantis
Lenkijoje. Apdovanojimus Vengrijoje ir Lenkijoje gavo Gražina Didelytė,
nemaža laurų įvairiose parodose pelnė Vincas Kisarauskas, Valentinas
Antanavičius, Antanas Kmieliauskas. Kaip minėjau, kai kuriuos šių
dailininkų darbus matome ir prof. V. Miliaus rinkinyje.
ML. Bet į tą lietuviško ekslibriso
kelią į platų pasaulį ir tarptautinį pripažinimą juk galime žvelgti ir kaip
į tam tikrą pasipriešinimą įprastai tvarkai, dvasinio nesusitaikymo,
disidentizmo reiškinį.
I. Korsakaitė.
Savotiškai taip. Viena Vilniaus dailės akademijos doktorantė Ieva
Pleikienė dabar kaip tik rašo disertaciją apie mažosios grafikos žanrus,
taip pat ir ekslibrisą, bandydama vertinti anuometinį jų vaidmenį
sociologiniu ir dailės laisvėjimo, modernėjimo požiūriu. Ekslibrise galėjo
laisviau reikštis modernizmo pradai. Tapyboje, netgi grafikoje, rodomoje
parodose, moderni forma daug sunkiau skynėsi kelią, iš jų reikalauta
socialistinio realizmo normų.
ML. Vadinasi, ekslibrisas buvo tas
savotiškas pagrindas, kur galėjo tarpti dailės, apskritai meno pasaulio
naujovės.
V. Milius.
Mat ekslibrisai meno ideologams atrodė tam tikras žaidimas, o dailininkams
dailės kūrinėlis, tegu ir mažas, o kartu kultūros objektas.
I. Korsakaitė.
Per prof. V. Miliaus parodos atidarymą istorikas prof. Antanas Tyla labai
teisingai pastebėjo: ekslibrisuose atsispindi tam tikras tautos kultūros
laikotarpis. Ekslibrisai kuriami reikšmingoms datoms paminėti, dažnai
skiriami kuo nors pasižymėjusiems asmenims, bibliotekoms. Ekslibrisų parodų
Lietuvoje rengėjai nuolat skelbia tarptautinius konkursus svarbių mūsų
kultūrai jubiliejinių sukakčių proga, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo ir pirmosios
lietuviškos knygos, Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio, ar kitų įžymių žmonių. Ir iš daugelio kraštų į Lietuvą
siunčiami ekslibrisai, savo ruožtu ir lietuvių dailininkai savo darbus
siunčia į užsienį. Taip populiarinama mūsų kultūra.
ML. Šiame Lietuvos mokslų
akademijos bibliotekos fojė 2002 m. vasarą galėjome įvertinti Kazachijos
dailininkų ekslibrisų parodą. Joje taip pat buvo nemaža lietuviškos
tematikos dalykų.
V. Milius.
Taip, nes ekslibrisas kultūros pasiuntinys.
ML. Įdomus šiuo atveju ir pats šios
parodos asmuo prof. Vacys Milius. Ar daug mūsų profesorių, akademinės
bendruomenės narių turi panašų kolekcionavimo pomėgį?
I. Korsakaitė.
Jeigu prisimintume XX a. ekslibriso rinkėjus ir tyrinėtojus, tai pirmasis
buvo žymus muziejininkas ir dailės istorikas Paulius Galaunė. Dar 1926m.
jis parengė bei išleido ir pirmąjį leidinį iš XVI-XX a. Lietuvos ekslibriso
istorijos. Vertingas jo ekslibrisų rinkinys dar kolekcininkui gyvam esant
atsidūrė M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nereikėtų pamiršti ir
reikšmingos Vytauto Steponaičio, 27 knygos mėgėjų draugijos nario ir vieno
iš steigėjų kolekcijos. Ji saugoma Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Į
Lietuvos dailės muziejų pateko kultūros istoriko Edmundo Laucevičiaus
ekslibrisų rinkinys. Vėliau gausią kolekciją buvo surinkęs dailininkas V.
Kisarauskas, kuris ir pats kūrė ekslibrisus. Išleistos dvi jo parengtos
knygos apie senąjį ir šiuolaikinį Lietuvos ekslibrisą. Pirmoji jų
Lietuvos MA Centrinės bibliotekos leidinys. Beje, abiejose knygose kaip
kolekcininkas minimas ir prof. V. Milius. Išeivijoje iš ekslibriso
kolekcininkų daug nusipelnė Vitolis Vengris, kuris 1980 m. Čikagoje išleido
puikų Lietuvos ekslibriso albumą.
ML. Taigi kolekcionuoti
ekslibrisus Lietuvoje įprastas užsiėmimas ar gana retas pomėgis?
V. Milius.
Lietuvos ekslibrisininkų klube daugumą vis dėlto sudaro kūrėjai,
dailininkai, o rinkėjų nedaug.
I. Korsakaitė.
Tokių kruopščių rinkėjų, kaip Vacys Milius, kurie išsamiai dokumentuotų
kiekvieną darbą, sistemingai juos klasifikuotų, nėra daug. Šia prasme
panašus gal būtų knygotyrininkas prof. Domas Kaunas, turintis išskirtinį
Mažosios Lietuvos knygos ženklų rinkinį. Kalbant apie Vilniaus
kolekcininkus, derėtų prisiminti Iosifą Šapirą, kuris turi sukaupęs turbūt
didžiausią Lietuvoje ekslibrisų rinkinį.
V. Milius.
I. Šapiras renka ekslibrisus iš viso pasaulio. Kadangi buvo spaustuvių
techninės priežiūros darbuotojas, tai jam nebuvo sunku padauginti kai
kuriuos egzempliorius, kuriuos jis ir siųsdavo į kitus kraštus. Taip
bendraudamas galėjo susirinkti didžiulę kolekciją.
ML. O kaip, profesoriau, gavote
pirmą savo ekslibrisą?
V. Milius.
Pirmą gavau iš kolekcininko Edmundo Laucevičiaus, kuris buvo žymus
popieriaus istorijos tyrinėtojas. Tai buvo pačiam E. Laucevičiui sukurtas
ekslibrisas. Tuo metu pas jį mokiausi anglų kalbos. Tą ekslibrisą padėjau
tarp kitų smulkiosios spaudos dalykėlių. Pradėjęs specialiai rinkti,
ištraukiau ir jo dovanotuosius.
ML. Profesoriau, tikriausiai vaikystėje
Jums neteko rinkti pašto ženklų, tai savo aistrą vėliau nukreipėte į
ekslibrisus?
V. Milius.
Prieš tai daug metų rinkau pašto ženklus, bet paskui pasidarė nebeįdomu.
Palikau pašto ženklus ir perėjau prie ekslibrisų.
ML. Ar dailėtyrininkai neignoruoja
ekslibrisininkų? Gal žiūrite daugiau kaip į keistumą, o ne rimtą užsiėmimą?
I. Korsakaitė.
Man ne tik kaip menotyrininkei, bet ir kaip M. Mažvydo bibliofilų klubo
narei, ekslibrisas yra svarbus knygos palydovas. O visa, kas siejasi su
knyga, bibliofilą domina. Kaip dailės istorikei man įdomi ir meninės
ekslibriso raiškos įvairovė, ir daugeriopi šio žanro saitai su platesniu
kultūros kontekstu.
ML. Žodžiu, mažas meno kūrinėlis, o
didelį langą į platų kultūros pasaulį veria. Ačiū abiems pašnekovams už
pokalbį prie parodos stendų.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Komentarai
|