MOKSLO LIETUVA  Nr 9 (277) 2003 m. gegužės 1 - 14 d.

 

 

Dovanų tegu sukuria ekslibrisą


Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje balandžio viduryje atidaryta paroda Ekslibrisai iš prof. Vacio Miliaus rinkinio. Prie parodos stendo Mokslo Lietuvos atstovas pakalbino ekslibrisų kolekcininką prof. Vacį Milių ir dailėtyrininkę Ingridą Korsakaitę. Mūsų pašnekovai vienu metu kartu dirbo Istorijos institute, dalyvaudavo kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose, o dabar susitinka M. Mažvydo bibliofilų klubo renginiuose.

 

 

Mokslo Lietuva. Gerbiamoji menotyrininke, ką Jūs išskirtumėte iš eksponuojamo prof. Vacio Miliaus ekslibrisų rinkinio?

Ingrida Korsakaitė. Mes kaip tik stovime prie Žibunto Mikšio ekslibrisų. Tai žinomas, Paryžiuje gyvenantis išeivijos dailininkas. Asmeniškai V. Miliui jis sukūrė tris subtilius ekslibrisus. Ž. Mikšys yra nemažai savo ekslibrisų atsiuntęs į Lietuvą, tarp jų nemaža ir ne lietuviams skirtų knygos ženklų.

Be to, parodoje matome ir puikius Vinco Kisarausko, Evos Labutytės, Antano Kmieliausko ir daugelio kitų žymių mūsų dailininkų sukurtus ekslibrisus. Reikia pasakyti, kad parodoje eksponuojama tik nedidelė V. Miliaus rinkinio dalis. Iš viso jame yra apie devynis tūkstančius vienetų.

Savaip įdomūs eksponuojami Reginos Merkienės daryti ekslibrisai. Ji yra prof. V. Miliaus kolegė etnologė, pasižymėjusi ir kaip karpinių meistrė. Čia, pasirodo, tie jos karpiniai nufotografuoti, o aš iš pradžių maniau, kad tai raižiniai. Ir kita etnografė, Vida Kulikauskienė, pabandė karpinius panaudoti ekslibrisams. Manau, kad imtis knygos ženklų jas abi galėjo paskatinti kolegos V. Miliaus domėjimasis šiuo žanru.

ML. Kaip Jums, profesoriau, pasiseka prisivilioti žymiausius mūsų dailininkus, ir net užsienyje gyvenančius lietuvių dailininkus, kad jie noriai Jums kuria ekslibrisus?

Vacys Milius. Kartais aš pats užsakau, kad autoriai sukurtų. Kartu dažniausiai nurodau, kokios tematikos turi būti tie ekslibrisai. Kartais įduodu nuotrauką ar piešinuką. O kaip sukurti – jau dailininkų reikalas.

ML. Jūsų nurodoma tematika labai aiški: lietuvių liaudies menas, etnologijos ir etnografijos dalykai?

I. Korsakaitė. Būtent tuo ši kolekcija ir unikali. Beje, profesoriau, kiek turite Jums asmeniškai sukurtų ekslibrisų?

V. Milius. Man sukurtų turiu apie 50. Dažniausi, kaip sakyta, etninės kultūros motyvais.

ML. Ar Jums rūpi tik asmeniškai Jums skirti knygos ženklai?

V. Milius. Ne tik. Tačiau man įdomiausi lietuviški ir lituanistiniai ekslibrisai.

ML. Kaip juos renkate?

V. Milius. Įgijimo būdai įvairūs. Pirmiausia keičiuosi su kitais kolekcininkais. Įsigyju ir iš pačių kūrėjų. Daugiausia esu gavęs iš Vilniaus universiteto dailininko Vytauto Jakšto ir vieno iškiliausio ekslibrisų kūrėjo ir tyrinėtojo Vinco Kisarausko. Iš JAV savo kūrybos pavyzdžių yra atsiuntęs Vytautas Virkau. Ir šios parodos atidarymo proga Aušra Čapskytė ir Eva Labutytė dovanojo po pluoštelį savo kūrybos miniatiūrų. Kai artėja koks jubiliejus, skyriaus, kuriame dirbu, vedėjas paprastai manęs klausia, ką padovanoti. Atsakau, jei kas gali, tegu sukuria man ekslibrisą, kitos dovanos nereikia. Tad vieni nupiešia, kiti kompiuteriu sukomponuoja, o paskui kseroksu padaugina. Lietuvių ir kitų tautų dailininkų lietuviams sukurtų ekslibrisų turiu surinkęs virš 9 tūkst. Toks skaičius susidarė dėl to, kad tas pats vaizdelis renkamas, jei padaugintas skirtingos rūšies popieriuje ar skirtingomis spalvomis. Iš savo dubletų esu pasiuntęs JAV ir Lenkijos rinkėjams. Surinkus daugiau ekslibrisų, norisi juos parodyti ir kitiems, tad esu surengęs parodas Panevėžyje, Vilniuje Technikos bibliotekoje. Esu skaitęs pranešimų: Kaune apie P. Galaunės rinkinį bei jo tyrinėjimus, Panevėžyje – apie tvarkymą, Šiauliuose – apie etninę kultūrą lietuvių ekslibrisuose. Tačiau tyrinėti juos kaip dailės kūrinėlius neturiu sugebėjimų. Rinkdamas apturiu ne vieną malonumą – kai įgyju, kai įjungiu į rinkinį, be to, yra supratimas, kad tokiu būdu sukaupiama kultūrinė ir meninė vertybė. Juos lipdėmis paklijuoju ant popieriaus lapelio, surašau kuo detaliausias metrikas ir autorių abėcėlės tvarka sudedu į aplankus.

ML. Lietuvoje ekslibrisas yra vienas populiariausių mažosios dailės žanrų. Tad gal ir sublizgėti rinkėjui nelengva?

I. Korsakaitė. Ši kolekcija vertinga, nes nemaža jos dalis yra kryptingos tematikos – etnologijos motyvų. Kaip minėjau, tuo ji išsiskiria iš daugelio kitų. Dar norėčiau priminti, kad ekslibrisas buvo vienas iš lietuvių dailės žanrų, kuris mūsų dailininkams pirmiausia pradėjo megzti tarptautinius ryšius. Anais laikais, kai tie ryšiai buvo dar labai varžomi, ekslibrisų kūrėjai laiškais pradėjo bendrauti su lenkų, vengrų ir kitų kraštų dailininkais – skynė lietuvių dailei kelią į platesnį pasaulį.

V. Milius. Mat sovietmečiu mažus kūrinėlius buvo lengviau išsiųsti į užsienį. Kai kuriems dailininkams sakydavau: Siųskite ekslibrisus ant sulenkto lapo. Viename lape reikia užrašyti pasveikinimą, kitame bus tikrasis ekslibrisas. Muitininkai negalės prikibti, kad išsiunčiami meno kūriniai, nes atrodys kaip laiškas, sveikinimas.

Taip lietuvių dailininkai dar anuo metu galėdavo išsiųsti savo ekslibrisus ir jų kūriniai dalyvaudavo tarptautinėse parodose užsienyje. Apie tai, kad tie dailininkai patys galėtų išvykti į tas parodas, negalėjo būti nė kalbos. Nemažai lietuvių dailininkų darbų būdavo premijuojami.

I. Korsakaitė. Vienas pirmųjų tokių dailininkų buvo Stasys Eidrigevičius, dabar gyvenantis Lenkijoje. Apdovanojimus Vengrijoje ir Lenkijoje gavo Gražina Didelytė, nemaža laurų įvairiose parodose pelnė Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Antanas Kmieliauskas. Kaip minėjau, kai kuriuos šių dailininkų darbus matome ir prof. V. Miliaus rinkinyje.

ML. Bet į tą lietuviško ekslibriso kelią į platų pasaulį ir tarptautinį pripažinimą juk galime žvelgti ir kaip į tam tikrą pasipriešinimą įprastai tvarkai, dvasinio nesusitaikymo, disidentizmo reiškinį.

I. Korsakaitė. Savotiškai – taip. Viena Vilniaus dailės akademijos doktorantė Ieva Pleikienė dabar kaip tik rašo disertaciją apie mažosios grafikos žanrus, taip pat ir ekslibrisą, bandydama vertinti anuometinį jų vaidmenį sociologiniu ir dailės laisvėjimo, modernėjimo požiūriu. Ekslibrise galėjo laisviau reikštis modernizmo pradai. Tapyboje, netgi grafikoje, rodomoje parodose, moderni forma daug sunkiau skynėsi kelią, iš jų reikalauta socialistinio realizmo normų.

ML. Vadinasi, ekslibrisas buvo tas savotiškas pagrindas, kur galėjo tarpti dailės, apskritai meno pasaulio naujovės.

V. Milius. Mat ekslibrisai meno ideologams atrodė tam tikras žaidimas, o dailininkams – dailės kūrinėlis, tegu ir mažas, o kartu kultūros objektas.

I. Korsakaitė. Per prof. V. Miliaus parodos atidarymą istorikas prof. Antanas Tyla labai teisingai pastebėjo: ekslibrisuose atsispindi tam tikras tautos kultūros laikotarpis. Ekslibrisai kuriami reikšmingoms datoms paminėti, dažnai skiriami kuo nors pasižymėjusiems asmenims, bibliotekoms. Ekslibrisų parodų Lietuvoje rengėjai nuolat skelbia tarptautinius konkursus svarbių mūsų kultūrai jubiliejinių sukakčių proga, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo ir pirmosios lietuviškos knygos, Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, ar kitų įžymių žmonių. Ir iš daugelio kraštų į Lietuvą siunčiami ekslibrisai, savo ruožtu ir lietuvių dailininkai savo darbus siunčia į užsienį. Taip populiarinama mūsų kultūra.

ML. Šiame Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fojė 2002 m. vasarą galėjome įvertinti Kazachijos dailininkų ekslibrisų parodą. Joje taip pat buvo nemaža lietuviškos tematikos dalykų. 

V. Milius. Taip, nes ekslibrisas – kultūros pasiuntinys.

ML. Įdomus šiuo atveju ir pats šios parodos asmuo – prof. Vacys Milius. Ar daug mūsų profesorių, akademinės bendruomenės narių turi panašų kolekcionavimo pomėgį?

I. Korsakaitė. Jeigu prisimintume XX a. ekslibriso rinkėjus ir tyrinėtojus, tai pirmasis buvo žymus muziejininkas ir dailės istorikas Paulius Galaunė. Dar 1926m. jis parengė bei išleido ir pirmąjį leidinį iš XVI-XX a. Lietuvos ekslibriso istorijos. Vertingas jo ekslibrisų rinkinys dar kolekcininkui gyvam esant atsidūrė M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nereikėtų pamiršti ir reikšmingos Vytauto Steponaičio, 27 knygos mėgėjų draugijos nario ir vieno iš steigėjų kolekcijos. Ji saugoma Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Į Lietuvos dailės muziejų pateko kultūros istoriko Edmundo Laucevičiaus ekslibrisų rinkinys. Vėliau gausią kolekciją buvo surinkęs dailininkas V. Kisarauskas, kuris ir pats kūrė ekslibrisus. Išleistos dvi jo parengtos knygos apie senąjį ir šiuolaikinį Lietuvos ekslibrisą. Pirmoji jų – Lietuvos MA Centrinės bibliotekos leidinys. Beje, abiejose knygose kaip kolekcininkas minimas ir prof. V. Milius. Išeivijoje iš ekslibriso kolekcininkų daug nusipelnė Vitolis Vengris, kuris 1980 m. Čikagoje išleido puikų Lietuvos ekslibriso albumą.

ML. Taigi kolekcionuoti ekslibrisus – Lietuvoje įprastas užsiėmimas ar gana retas pomėgis?

V. Milius. Lietuvos ekslibrisininkų klube daugumą vis dėlto sudaro kūrėjai, dailininkai, o rinkėjų nedaug.

I. Korsakaitė. Tokių kruopščių rinkėjų, kaip Vacys Milius, kurie išsamiai dokumentuotų kiekvieną darbą, sistemingai juos klasifikuotų, nėra daug. Šia prasme panašus gal būtų knygotyrininkas prof. Domas Kaunas, turintis išskirtinį Mažosios Lietuvos knygos ženklų rinkinį. Kalbant apie Vilniaus kolekcininkus, derėtų prisiminti Iosifą Šapirą, kuris turi sukaupęs turbūt didžiausią Lietuvoje ekslibrisų rinkinį.

V. Milius. I. Šapiras renka ekslibrisus iš viso pasaulio. Kadangi buvo spaustuvių techninės priežiūros darbuotojas, tai jam nebuvo sunku padauginti kai kuriuos egzempliorius, kuriuos jis ir siųsdavo į kitus kraštus. Taip bendraudamas galėjo susirinkti didžiulę kolekciją.

ML. O kaip, profesoriau, gavote pirmą savo ekslibrisą?

V. Milius. Pirmą gavau iš kolekcininko Edmundo Laucevičiaus, kuris buvo žymus popieriaus istorijos tyrinėtojas. Tai buvo pačiam E. Laucevičiui sukurtas ekslibrisas. Tuo metu pas jį mokiausi anglų kalbos. Tą ekslibrisą padėjau tarp kitų smulkiosios spaudos dalykėlių. Pradėjęs specialiai rinkti, ištraukiau ir jo dovanotuosius.

ML. Profesoriau, tikriausiai vaikystėje Jums neteko rinkti pašto ženklų, tai savo aistrą vėliau nukreipėte į ekslibrisus?

V. Milius. Prieš tai daug metų rinkau pašto ženklus, bet paskui pasidarė nebeįdomu. Palikau pašto ženklus ir perėjau prie ekslibrisų.

ML. Ar dailėtyrininkai neignoruoja ekslibrisininkų? Gal žiūrite daugiau kaip į keistumą, o ne rimtą užsiėmimą?

I. Korsakaitė. Man ne tik kaip menotyrininkei, bet ir kaip M. Mažvydo bibliofilų klubo narei, ekslibrisas yra svarbus knygos palydovas. O visa, kas siejasi su knyga, bibliofilą domina. Kaip dailės istorikei man įdomi ir meninės ekslibriso raiškos įvairovė, ir daugeriopi šio žanro saitai su platesniu kultūros kontekstu.

ML. Žodžiu, mažas meno kūrinėlis, o didelį langą į platų kultūros pasaulį veria. Ačiū abiems pašnekovams už pokalbį prie parodos stendų.

 

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 

 

Komentarai