MOKSLO LIETUVA Nr 11 (279) 2003 m. birželio 5 - 18 d.

Apie profesoriaus Petro Katiliaus asmenybės vystymąsi

Dar vokiečių okupacijos metais ilgametis LMA prezidentas Juozas Matutis nedideliame savo artimų bendradarbių būrelyje kartą paklausė: kodėl tu, Petrai, toks aristokratiškas ir elgesyje, ir pokalbiuose. Juk mes visi kilę iš kaimo.

Atrodo, kad iki šiol į šį klausimą galutinai neatsakyta, nors tam reikalui parašyta ir išleista knyga Petras Katilius (Vilnius, Mažoji Evelina, 2002).

P. Katilių pažinti nebuvo lengva. Jis aiškino, kad bent dalelę savo vidinio pasaulio reikia laikyti sau, uždarą nuo kitų, neatverti savęs iki galo, nes net ir geriausias tavo draugas gali tapti aršiausiu priešu. Tokiu atveju jis galės ne tik išduoti tave, bet ir žemins. Juo patikės labiau nei kitais.

Su P. Katiliumi pragyvenau per 45 metus vis aiškindamasi, kodėl jis toks nepanašus į kitus. Dar studentė gyd. R. Kiguolienė buvo pastebėjusi, kad mūsų dekano išorinis ir vidinis pasaulis išlaikęs pusiausvyrą, kad jame įsikūnijusi dvasinė ir fizinė harmonija (Petras Katilius, 10 p.). Čia tiktų lotyniškas posakis Mens sana in corpore sano – sveika dvasia sveikame kūne. Mūsiškai – graži siela gražiame kūne. Gamta iš tikrųjų P. Katilių buno apdovanojusi išoriniu grožiu ir prigimties gerumu, giliu protu ir dvasios jėga. Norėdama geriau pažinti P. Katilių, geriau išsiaiškinti jo kilmę, po savaitės, kai tik laikas mus 1995 m. gegužės 15 d. išskyrė, nuėjau į Lietuvos valstybės istorijos archyvą Vilniuje rinkti medžiagos jo genealoginiam medžiui. Apie 20 metų artimai bendraudama su jo motina ir broliu, grįžusiais iš Sibiro tremties, nuolat iki pat jų mirties klausinėdavau apie jų gimines, buitį, namų įpročius. Mane labai domino daugiašakė P. Katiliaus asmenybė, kas, kur ir kaip prisidėję prie jos formavimosi.

P. Katilius iš prigimties buvo individas, linkęs į individualumą; individualybė – asmenybė. Klasės draugas J. Mačiulis rašo, kad P. Katilius dar vaikystėje mėgęs vienas spardyti kamuolį aikštėje. Kai atsirasdavę daugiau berniukų, jis bėgdavęs į bendrabutį, kur vėliau grįždavę vaikai rasdavę jį sprendžiantį uždavinius ar skaitantį knygą. Per revoliuciją Voroneže draugai nusivesdavę ir Petrą į mitingus, bet jis greitai pabėgdavęs, o vėliau visai nustojęs ten vaikščioti. Kai namuose dėdė Vinculis konkurso būdu duodavo vaikams atmintinai spręsti uždavinius, dažniausiai pirmasis atsakymą pasakydavo Petras. P. Katilius labai gerai mokėsi. Jo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos baigimo atestate visi penketai, tik vienas ketvertas, o Lietuvos universitetą Kaune 1926 m. ir Heidelbergo universitetą 1929 m. baigė cum laude (labai gerai). Taip pat 1929 m. Heidelbergo universitete cum laude apsigynė daktarinę disertaciją Über Kurvennetze und Zellteilungen (Apie kreivių tinklus ir erdvės dalijimą celėmis). Darbui vadovavo Henrikas Lybmanas, žymus geometras. Pirmasis P. Katiliaus mokytojas Šunskų pradžios mokykloje buvo gerai žinomas pedagogas Natkevičius, prof. Natkevičaitės-Ivanauskienės tėvas. Marijampolėje ir Voroneže P. Katilių mokė daug patyrusių ir užsienyje baigusių universitetus gimnazijų mokytojų: J. Jablonskis, J. Balčikonis, Z. Žemaitis, J. Totoraitis, A. Šmukštys-Paparonis, K. Jokantas, A. Daniliauskas, A. Dailidė, J. Gustaitis ir kt. Visi klasės draugai baigė aukštuosius mokslus, iš kurių keli apsigynė daktarines disertacijas: žinomi visuomenės veikėjai J. Ambrazevičius-Brazaitis, istorikas J. Stakauskas ir kt. Tada pats laikas auklėjo. Iš P. Katiliaus penktos klasės 1918 m. sausio mėnesį, po žiemos atostogų, suaugesni mokiniai išėjo savanoriais tiesiog į frontą ginti Lietuvos nuo bermontininkų ir nuo kitų nežinančių, už kokią ateitį jie kovoja. Tada visi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos paskutiniųjų klasių mokiniai tapo savanoriais.

P. Katiliaus tikrasis matematikos mokytojas ir drauge jo asmenybės puoselėtojas, atvedęs jį su A. Humboldto stipendija į Heidelbergo universitetą įgyti daktaro laipsnį ir ketverius (1923–1927) metus pratinęs prie vokiečių kultūros, buvo jaunas, energingas, jau dvi daktarines disertacijas (mechanikos 1918 m. ir matematikos 1920 m.) apsigynęs, kelias užsienio kalbas mokantis ir dirbantis mokslinį darbą keliose matematikos srityse, atvažiavęs 1923 m. iš Miuncheno į Lietuvos universitetą Kaune skaityti studentams įvairių matematikos dalykų paskaitas, šiuo metu daugeliui žinomas prof. Otas Folkas. Nesuprasdamas nė žodžio lietuviškai, bet gerai žinodamas gimtosios kalbos svarbą dėstomam dalykui suprasti, tuoj pat pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Apsigyveno pas A. Jakštą-Dambrauską, didelį matematikos mėgėją, kuriam visaip talkino, kad šis padėtų mokytis lietuvių kalbos. Auditorijoje pasirinko gabų antrakursį studentą P. Katilių, kuris iš pradžių žodžiu vertė į lietuvių kalbą vokiškai skaitomas O. Folko matematikos paskaitas, bet palyginus greit profesorius pradėjo jas rašyt savo ranka. Tada P. Katilius išversdavo raštu ir sukirčiuodavo. Prof. O. Folkas, keliskart pakartojęs vertėjui, skaitydavo studentams, kurie vis lengviau suprasdavę, nes paskaitos gerėjusios. Prof. O. Folkas pats taisydavęs studentų darbus, bet leisdavęs ir P. Katiliui prisidėti, kol šis įgudęs, nors ir tada dar mėgdavęs peržiūrėti, ar nelikę klaidų. Anais laikais talkinti profesoriui buvo studento garbės reikalas. Gal dėl to P. Katilius laboranto etatą gavo tik paskutiniame semestre (1926 m. sausio 15 d.). Pirmuosius du kursus P. Katilius vertėsi privačiomis pamokomis, o nuo 1924 m. rugsėjo iki 1926 m. vasario dėstė fiziką Kauno mokytojų seminarijoje. Tačiau tai nesutrukdė jam labai gerai ir laiku baigti Lietuvos universitetą Kaune 1926 m.

Daugiausia naudos P. Katiliui buvo kataloguojant 1924 m. iš Miuncheno atvežtą garsaus matematiko Aurelijaus Vosso biblioteką (6000 vnt.), kurią sudarė tuometiniai naujausių matematikos žurnalų komplektai ir garsiausios pasaulio matematikos knygos, kurios tada tapo prieinamos Lietuvoje besidomintiems matematika (O. Folko rūpesčiu ir pastangomis).

O. Folkas (1892–1989) yra rašęs, kad jo ilgo gyvenimo laimingiausias laikotarpis buvęs Kaune (1923–1930), kur parašęs ir išleidęs pirmą vadovėlį studijuojantiems matematiką Paprastųjų ir dalinių diferencialinių lygčių teorijos paskaitos (Kaunas, 1929). Pratarmėje autorius dėkoja P. Katiliui už talkininkavimą. O. Folkas Lietuvai atstovavo šešiuose tarptautiniuose matematikų suvažiavimuose, garsindamas jos vardą pasaulyje. Keliose matematikos srityse dirbo mokslinį darbą ir per tą laiką matematinėje literatūroje paskelbė 15 svarbių straipsnių. Vadovavo daugeliui diplominių darbų. Tarp jų ir P. Katiliaus Rutulinių funkcijų asimptotinės reikšmės, kuris 1926 m. buvo labai gerai įvertintas. Lietuvos studentams skaitė įvairius matematikos kursus. O. Folkui išvažiavus į Viurzburgą ir P. Katiliui grįžus iš Heidelbergo, VDU universitete Kaune darbas su studentais nenusmuko, nes daugelio matematikos diplominių darbų vadovas buvo pats P. Katilius (remiantis akademiku Broniumi Grigelioniu).

Net pietauti neidavę, o išsivirdavę kavos ir užkandę, ką O. Folko nurodymu ir už jo pinigus P. Katilius nupirkdavęs, galima sakyti, dirbę be atokvėpio. Tada P. Katilius pastebėjęs, kaip rūpestingai ir tiksliai O. Folkas elgiasi su pinigais. Gal dėl to ir P. Katilius visą gyvenimą panašiai elgęsis. Be abejonės, labai išsilavinęs, kilnus, dvasingas ir reiklus daugiaamžės vokiečių kultūros atstovas prof. O. Folkas įvairiais atvejais įspūdingai veikė savo jauną, guvų, gabų ir darbštų studentą P. Katilių. Dar kelis žodžius apie O. Folką, kuris iš Kauno 1930 m. išvažiavo į Viurzburgo universitetą dėstyti matematikos ir ten liko iki savo amžiaus galo. 1980 m. šventė savo darbo 100-ąjį semestrą ir nuo to laiko visuomenėje oficialiai buvo vadinamas Viurzburgo observatorijos tėvu bei Viurzburgo Gamtos fakulteto tėvu, nes šių įstaigų kūrimui ir vadovavimui buvo atidavęs daugiausia jėgų. Dabar Viurzburgo universiteto matematikos institute yra O. Folko Atminimo kambarys (Nr. 112), apstatytas brangiais jo baldais ir daiktais, kuriame saugomi jo rankraščiai, nuotraukų ir kitų matematikų laiškų rinkiniai, senos labai vertingos knygos ir kitas mokslinis palikimas. O. Folkas savo diferencialinės geometrijos, dangaus mechanikos, astronomijos, matematikos ir gamtos mokslų istorijos tyrinėjimais įgijo didelį autoritetą. Buvo žymus J. Keplerio, L. Oilerio, I. Niutono žinovas, ypač rūpinosi savo mokytojų H. Lybmano ir F. Lindemano archyvais. Visą amžių skatinęs kitus ieškoti tiesos savo istoriniuose tyrinėjimuose laikėsi taisyklės: Grįžti prie originalų. O. Folkui padėjo daugelio užsienio (tarp jų ir antikinių) kalbų mokėjimas.

Grįžkime prie P. Katiliaus asmenybės ištakų. Prie Marijampolės iš Katiliškių kaimo kilusio Petro Katiliaus genealoginis medis rodo, kad jo proseneliai Jonas Katilius, gimęs Katiliškių kaime (tėvo linija), ir Mykolas Matulaitis, gimęs Netičkampio kaime (motinos linija), yra gimę apie 1750 m. Šiuose nedaug vienas nuo antro nutolusiuose kaimuose dar iki šiol žinomi Katilių ir Matulaičių gyvenamieji namai su kiemais. Iki 1948 m. tremties Katiliškių kaime yra gyvenusi profesoriaus motina, M. Matulaitytės dukra, ir brolis Juozas. Pažvelkime į šias gimines iš arčiau. Bus tiksliau.

P. Katiliaus proseneliai yra Petras Katilius (apie 1782–prieš 1869), Jono sūnus, ir Magdalena Grinevičiūtė (prieš 1800–po 1869). Seneliai Vincas Jonas Katilius (1821–1869), Petro sūnus, ir Marija Karužaitė (1833–1905). Tėvai Juozas Baltramiejus Katilius (1869–1928), Vinco Jono sūnus, ir Magdalena Katiliūtė (1881–1977), M. Matulaitytės dukra, kurių santuoka 1901 m. vasario 18 d.

P. Katiliaus motinos linija – Matulaičiai iš Netičkampio kaimo. Proproproseneliai Mykolas Matulaitis ir Ieva Ramanauskaitė; proproseneliai Juozapas Matulaitis, Mykolo sūnus, ir Marijona Tumosaitė, kurių santuoka 1814 m. sausio 13 d.; proseneliai Antanas Stanislovas Matulaitis, Juozapo sūnus (1819 m. gegužės 9 d.–1873), ir Kotryna Rudvalytė, gimusi 1827 m. Abu iš Netičkampio kaimo, kurių santuoka 1844 m. vasario 26 d. Seneliai Pijus Katilius (1839 sausio 7d.–1924 m. balandžio 18 d.), Vinco Jono Katiliaus sūnus, ir Marijona Matulaitytė (1846 m. spalio 18 d.–1930 kovo 7 d.), Antano Stanislovo dukra, kurių santuoka 1866 m. vasario 30 d. Šie yra P. Katiliaus motinos tėvai.

Iš šių genealoginio medžio duomenų galima drąsiai tvirtinti, kad P. Katilius jau su motinos pienu yra gavęs archaiškos baltų valstiečių kultūros (giminingos senajai indoeuropiečių) pagrindus. Jis yra gimęs labai darbščioje ir giliai religingoje, senų tradicijų, orioje valstiečių šeimoje. Retas anų laikų šviesuolis turėjo laimės baigti gimnaziją gyvendamas pas tėvus. Paprastai vaikus išveždavo mokytis toli nuo namų, į didesnius miestus. P. Katiliui Lietuvos universitetas Kaune buvo tik maždaug už 50 kilometrų nuo tėviškės. Profesorius mėgdavo pasakoti, kad į Rygiškių Jono gimnaziją eidavęs pėsčias, prastesniu oru veždavę arkliais, o per purvyną jodavęs raitas. Tada tik seserys čiuoždavo rogėmis, kurias traukdavo du stiprūs arkliai. Butą prie gimnazijos samdydavo tik per didžiuosius šalčius. Ir tai šeimininkaudavo viena iš šeimoje sunkiai dirbti negalinčių giminaičių, kuri ir prižiūrėdavo, kad vaikai mokytųsi. Vadinasi, kol baigė gimnaziją, P. Katilius nebuvo pasitraukęs nuo savo šeimos ir artimai su ja bendravo.

Habil. dr. prof. J. Totoraitis (beje, yra buvęs ir P. Katiliaus istorijos mokytoju), kilęs nuo Marijampolės, yra tyrinėjęs ir aiškinęs, iš kur Katiliai, kurių pavardė amatininkiškos kilmės, yra atsiradę ir paplitę Marijampolės apskrityje (3 Katiliškių kaimai), o prie miesto – Tarpučių kaime, Mokolų kaime ir kt. yra gyvenę net po kelias Katilių šeimas. XX a. pradžioje Katiliškių kaime prie Marijampolės gyveno dvi Katilių šeimos, net ne giminės P. Katiliui. Prof. J. Totoraitis rašo, kad Katiliai čia gyventi atsikėlę per Dzūkiją iš Rytų Lietuvos nuo Švenčionių, Švenčionėlių...

Apie prof. P. Katiliaus šeimą legenda pasakoja, kad nežinia iš kur atėję trys broliai: Juozas, Vincas ir Vaclovas. Pirmieji du išsikirtę mišką, išsidirbę žemę, susikūrę šeimas ir laimingai gyvenę (profesorius yra Juozo šeimos palikuonis), o Vaclovas nieko nedaręs, tik pasižiūrėjęs, kaip broliai triūsia ir išvažiavęs. Vėliau žmonės išgirdę, kad šis įsikūręs Amerikoje. Juokaujama, kad Katiliai yra trijų gymių: pirmi aukšti ir ploni (Katiliuose), antrieji žemi ir stori (Tarpučiuose), tretieji žemi ir ploni (apie Vilkaviškį).

Motina yra pasakojusi, kad Petrui buvę tik dveji metukai, kai ją neteisingai apkaltinę ir atskyrę nuo mažų vaikų bei ūkio tvarkymo. Tėvas tada buvo pasitraukęs į Ameriką nuo mobilizacijos į rusų-japonų karą. Ji labai verkusi ir praradusi sąmonę. Kai atsigavusi, supratusi, kad galėjusi neišteisinta ir numirti. Tada patyrusi, kad tik vienas Dievas težinąs tiesą. Nutarusi melsti Jį, daryti gerus darbus, kitiems „neužduoti širdies“, neskriausti kitų... Pasidarę daug lengviau gyventi. Turėjusi daug rūpesčių. Labai daug dirbusi, kad nelikdavę laiko domėtis kitų žmonių gyvenimu. Iš tikrųjų P. Katilius jau nuo mažens iš savo kilnios motinos yra gavęs aukštos moralės principus. Savo motiną jis visą gyvenimą labai gerbė, ji mirė tik 15 metų anksčiau už jį. Palyginus anksti mirė P. Katiliaus tėvas (1928 m.), kai visi vaikai dar mokėsi. Todėl Onutė ir Juozas turėjo palikti mokslą ir grįžti namo padėti motinai šeimininkauti dideliame ūkyje (55 ha). Būsimojo agronomo ekonomisto brolio Antano padedamas Juozas netrukus pavertė jį pavyzdingai moderniu ūkiu. Beje, karas sutrukdė Antanui Vienoje baigti savo daktarinę disertaciją. Onutė po poros metų ištekėjo ir po antro gimdymo, pagimdžiusi dvynukus, mirė nuo širdies ligos. Pirmąją jos dukrelę Nijolę užaugino Petras. Vyriausioji Julija po tėvo mirties greit pradėjo mokytojauti ir ištekėjo už agronomo Prano Grigaliūno, jie užaugino tris vaikus. Jaunėlis Kazys, tapęs gydytoju, su Antanu ir Julijos šeima 1944 m. pasitraukė į užsienį, vėliau visi apsigyveno Amerikoje. Po tėvo mirties motina dar 49-rius metus gyveno (našlavo) su nevedusiu sūnum Juozu (už kurį tik 3 m. anksčiau mirė). Visą tą laiką džiaugėsi labai padoriais ir išmokslintais vaikais. Dar trumpai apie rusų kultūros įtaką P. Katiliaus asmenybės vystymuisi.

P. Katilius mėgdavo pasakoti apie mokymąsi Voronežo M. Yčo gimnazijoje karo metu (1915–1918), kai visko matęs. Bet prie jo blogis neprilipęs, nes reikią gyventi savo galva. Buvęs tik 12–15 metų vienas su draugais, be tėvų, bet labai norėjęs mokytis. Tapęs daugiau savarankiškas ypač per revoliuciją badaujant, kai mokiniai buvo išleidžiami į kaimą užsidirbti maistui. Tada susipažinęs su vietiniais gyventojais, jų papročiais. Per vakarones išgirdęs liaudies dainas, pamatęs jų šokius, pajautęs stepių gausmą…

Voroneže išmoko rusų kalbą, per pamokas nagrinėjo L. Tolstojaus, Dostojevskio, Puškino ir kt. kūrybą, susipažino su rusų istorija. Matyt, paauglystėje Voroneže įgytos žinios ir įspūdžiai neišblėso visą gyvenimą, kad tarpukaryje Kaune, Laisvės alėjoje esančiame kioske, nusipirkdavo tarybinę Pravdą, Izvestijas pasiskaityti apie kitokią santvarką, su kuria buvo susipažinęs pačioje jos pradžioje. Tiesa, P. Katilius buvo labai žingeidus. Jam rūpėjo kas vyko pasaulyje. Ir draudžiamu laiku pasiklausydavo radijo iš užsienio. Tik sakydavo, kad negalima niekam pasakoti. Šalia I. Kanto veikalo Grynojo proto kritika (Leipzigas, 1924), savo rašomajame stale laikydavo ir Bloko poezijos rinkinėlį. Atėjus tarybinei santvarkai matematikos paskaitas studentams skaitė rusiškai. Būdamas 1940 m. fakulteto sekretoriumi, darbovietėje viename stalčiuje užrakindavo gautas iš Maskvos įvairias instrukcijas. Kartą laborantė paklausė, kodėl užrakinąs. Atsakė, kad tu nelandžiotum, kur nereikia. Čia būtina pastebėti, kad P. Katiliaus pastabos būdavo trumpos ir griežtos, bet pasakytos nepiktai, neįžeidžiančiai, net geranoriškai, kad nereiktų pakartoti. Ir ši laborantė, matyt, daugiau nesidomėjo, nors kitą dieną rado visus užrakintus stalčius, kurie išsaugojo raštus, kol 1944 m. vasarą grįžo tarybinė armija. Todėl Rusijos europinėje dalyje pirmasis pradėjo veikti Vilniaus universitetas, tik po gero pusmečio gavęs iš Maskvos direktyvas, nes aukštojo ir vidurinio mokslo ministerija pavėlavo susiorganizuoti.

Jau anksčiau susipažinome su O. Folko vokiečių kultūros poveikiu P. Katiliui. Dabar pažvelkime, pas ką ir ko jis mokėsi seniausiame Vokietijos Heidelbergo universitete, įkurtame 1386 m. spalio 28 d. vienoje iš pačių gražiausių šalies vietų. P. Katilius studijavo 1927–1929 m., kai Žmogaus genijus ir rankos buvo vienodai išpuošusios-išpuoselėjusios senąją miesto architektūrą, tiltus, skulptūras bei aikštes ir miestą supusią nepaprasto grožio gerai sutvarkytą gamtą. P. Katilius sakydavo, kad papasakoti neįmanoma. Reikia pamatyti.

Nuo seno į Heidelbergo universitetą buvo kviečiami dirbti geriausieji Europos mokslininkai. Jame yra studijavusi ne viena pasaulio mokslo garsenybė. Čia mokėsi ir dirbo astronomas korifėjas Maksas Volfas (1863–1932), kurio paskaitų P. Katilius klausė 4 semestrus ir labai gerai išlaikė egzaminą. Nors tada matematikos Meka buvo Götingene, bet Heidelberge dirbo žymus geometras Henrikas Lybmanas, vadovavęs P. Katiliaus matematikos daktarinei disertacijai ir norėjęs jį pasilikti savo asistentu. Tada Heidelbergo universitete dirbo savo jėgų žydėjime XX a. filosofas korifėjas Karlas Jaspersas (1883–1969), išleidęs trijų tomų pagrindinį veikalą Filosofija, 1931–1932, atnešusį autoriui pasaulinį garsą. P. Katilius išklausė prof. K. Jasperso 3 semestrus skaitomą kursą Įvadas į filosofiją ir vieną semestrą Filosofinės pasaulėžiūros bruožai. Be to, pas tą patį filosofą išlaikė filosofijos egzaminą iš I. Kanto (1724–1804) pagrindinio veikalo Grynojo proto kritika. Pagaliau susiformavo P. Katiliaus pasaulėžiūra, kurios laikėsi visą gyvenimą. Iki pat mirties rašomojo stalo stalčiuje arti savęs laikė K. Jasperso nurodytą I. Kanto veikalą Grynojo proto kritika, su savo ranka pieštuku pabrauktomis citatomis egzaminui. P. Katilius atokvėpio valandėlėmis dažnai šią knygą paskaitinėdavo, kartais pasikviesdavo ir mane prisiminimais pasidalinti. Daug citatų mokėjo atmintinai. Jomis dažnai paremdavo ir savo svarbesnes mintis. P. Katilius buvo tapęs tikru I. Kanto mokslo pasekėju. Tačiau iš visų Heidelbergo universiteto profesorių kaip etaloną, palikusį giliausią įspūdį, laikė filosofą K. Jaspersą, tarsi jausdamas jam dėkingumą už supažindinimą su I. Kanto mokslu.

P. Katilius savo studijas Heidelbergo universitete prisimindavo kaip šviesiausią gyvenimo laikotarpį, supažindinusį jį su senomis vakariečių profesorių ir studentų tradicijomis, vokiečių miestiečių kultūra, jų tvarka ir drausme. Tai labai pravertė karo metu atėjus vokiečių okupacijai dirbant VU Gamtos matematikos fakulteto dekanu. Virš įėjimo į Heidelbergo universitetą švietė kilnus užrašas: Dem freien Geist (Laisvai dvasiai). Šis posakis galėjo prisidėti prie P. Katiliaus visą gyvenimą išlikusios laisvos ir nepriklausomos laikysenos (akademikas J. Kubilius). Mėgdavo pasakoti apie savo jaukią senutę šeimininkę, vieno profesoriaus našlę, gyvenusią netoli universiteto, ponią Lentz, pas kurią turėjęs visas sąlygas intensyviai dirbti. Todėl iš jos neišsikraustęs.

Dabar vis dažniau girdėti šnekų, kad P. Katilius buvo gimęs po laiminga žvaigžde; visą gyvenimą praleidęs be antrankių, be tremties. Kas gi buvo ta jo laimingoji žvaigždelė?! Ogi – DARBAS (26 m. amžiaus matematikos mokslų daktaras), pareiga ir atsakomybė! Dar artojiška kantrybė, ryžtas, valia ir ištvermė!

Dėl įgimto proto ir anksti pradėto lavinti matematinio mąstymo (vaikystėje atmintinai spręsti uždavinius) išugdyta jo pagrindinė savybė – skirti stambius dalykus nuo smulkmenų. Todėl P. Katiliaus vedami posėdžiai buvę trumpi ir dalykiški; skaitomos paskaitos glaustos ir aiškios; vadovėliai perspektyvūs ir greit nesenstantys. Nuo pat ankstyvos vaikystės P. Katiliui motinos įdiegta kita savybė – skirti gėrį nuo blogio. Jis įpratintas šalintis nuo blogio. Todėl pastebėjęs bent šiek tiek nesąžiningą žmogų, tuojau atsiribodavo nuo jo. Iš tolo jo vengdavo. Nemeluodavo nei sau, nei kitiems. Sakydavo, kad melas labai menkina, žemina žmogų. Manęs, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymus, o pats stengęsis pagal juos gyventi (paliko Lietuvos žinių rinkinį, kelias konstitucijas: Lietuvos, TSRS ir kt.).Buvo labai drąsus, tarsi baimės jausmą užslopinęs. Sakydavo: nedaryk kitiems blogo ir nereikės bijoti! Nesilygiuok į daugiau turinčius ir nesijausi nelaimingas. Padėk visiems, kam reikia, nors neprašo. Jei nenori turėti priešų, nesirodyk pranašesnis už kitus. Į pirmą vietą savo Aš nekišdavo ir į kitų reikalus nesikišdavo. Daugiau domėdavosi gyvenimo reiškiniais. Jokiai partijai nepriklausė. Jo manymu, kiekvienas Lietuvos pilietis turi rūpintis ir iš visų jėgų dirbti, kad tas mažas žemės lopinėlis tarp didelių valstybių-ryklių kuo ilgiau išsilaikytų. Juk vienybėje – galybė! Apie P. Katilių galima daug parašyti. Jo prigimtinę baltų kultūrą papildė kaimyninės slaviškoji ir vokiškoji, išugdžiusios didžią asmenybę, kuriai prilygti dar ir dabar daug kam nelengva.

Teodora Katilienė

P. S. Jeigu gerbiami skaitytojai nuotraukoje tarp studentų rastų jiems pažįstamų, prašome pranešti redakcijai.

Komentarai