MOKSLO LIETUVA Nr 14 (282) 2003 m. liepos 17 – rugsėjo 10 d.

Buvo paprastas, tikrai žemės žmogus

Mokslo Lietuvos pašnekovas – doc. dr. Juozas Mockaitis, kuris kartu su prof. Algirdu Sliesaravičiumi yra naujos knygos Profesorius Jonas Bulavas*, skirtos profesoriaus 100-osioms gimimo metinėms, sudarytojas.

Patraukė selekcijos istorija

Gerbiamas daktare Mockaiti, kodėl ėmėtės sudarinėti šią knygą?

Selekcijos istorijai jaučiu sentimentus. Dotnuvos selekcijos stotyje prof. Jonas Bulavas (1903–1984) buvo vienas pirmųjų prof. Dionizo Rudzinsko (1866–1954) mokinių. Kadangi domėjausi selekcijos istorija, tai J. Bulavo darbai, jo asmenybė man kėlė susidomėjimą.

Kita vertus, Dotnuvoje, dabartinio Selekcijos centro patalpose, veikia prof. Dionizo Rudzinsko memorialinis muziejus. Jame sukaupta medžiaga ne vien apie prof. D. Rudzinską, bet ir apie kitus Lietuvos selekcininkus. Kai kurie selekcininkai apie savo darbus yra parašę atsiminimus. Plačius atsiminimus apie savo gyvenimą, darbą, taip pat ir prof. J. Bulavą yra parašęs jo bendražygis prof. Kostas Bėčius bei kiti selekcininkai.

Kiek suprantu, visi prisiminimų autoriai gerai pažinojo prof. J. Bulavą. O gal buvo ir kitokių?

Dar išskirčiau selekcininkės Vandos Būdvytienės prisiminimus. Turėjome dingstį pirmiausia pasinaudoti K. Bėčiaus ir V. Būdvytienės prisiminimais, taip pat pasitelkti vyresnio amžiaus J. Bulavo bendražygius – Henriką Černiauską ir Zigmą Vinicką, kurie pokario metais dirbo Dotnuvos selekcijos stotyje, kai J. Bulavas jai vadovavo. Knygoje autorių, nepažinojusių J. Bulavo, nėra.

Su kitu knygos sudarytoju prof. Algirdu Sliesaravičiumi, beje, 2002 m. Lietuvos mokslo premijos laureatu, sutarėme, kad man teks atsakomybė už tą knygos dalį, kurioje atsispindės J. Bulavo darbas Dotnuvoje iki 1956 metų. Tada J. Bulavas tapo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar universitetas) rektoriumi, ir už šį jo veiklos periodą knygoje atsakomybės jau ėmėsi prof. A. Sliesaravičius.

Taigi du Jono Bulavo veiklos periodai – iki 1956-ųjų ir po jų.

Manau, jog nuo 1956 m. ir prasidėjo pats vaisingiausias J. Bulavo veiklos etapas. Bene didžiausias jo nuopelnas – Akademijos miestelio statyba Noreikiškėse. Svarbus ir ilgametis profesoriaus darbas katedroje, taip pat šiek tiek tęsta selekcijos veikla. Man, kaip selekcininkui, žinoma, ši jo veikla ypač svarbi, nes tarpukario metais jis tiesiogiai dirbo tikrą selekcininko darbą.

Dirbo nesiblaškydamas

Kuo savita buvo J. Bulavo veikla, tęsiant Maskvos selekcininkų mokyklos atstovo prof. D. Rudzinsko Dotnuvoje pradėtą darbą?

Man rodos, kad J. Bulavas, kaip D. Rudzinsko mokinys, buvo labai atsidavęs paprastam selekcininko darbui, kurį dirbo atkakliai, gilindamasis. Tarpukaryje J. Bulavas buvo vienintelis toks selekcininkas. Štai prieš karą buvo kitas jo bendražygis, Zigmas Mackevičius. Gabus administratorius, labai nusipelnęs Lietuvos selekcijai, tačiau 4 metams buvo iškeltas į Joniškėlio bandymų stotį, taigi, jam teko palikti Dotnuvą.

O J. Bulavas 1925 m. pradėjo dirbti Dotnuvos selekcijos stotyje, ir prof. D. Rudzinskas iš karto jam patikėjo pagrindinių augalų selekciją: žieminių ir vasarinių kviečių, miežių ir dar kurį laiką net avižų. Selekcionuodamas šiuos augalus jis patobulino selekcijos metodus ir schemas, išplėtė darbų apimtis.

Taigi svarbiausių Lietuvos grūdinių kultūrų. Kokie svarbiausi J. Bulavo darbai selekcijos mokslo srityje?

D. Rudzinsko patariamas jis siekė kaip galima greičiau sukurti naujas lietuviškas šių augalų veisles. Kartu selekcijoje jis norėjo įdiegti naujas darbo kryptis. Pirmas Dotnuvoje ėmėsi taikyti tarpgentinę augalų hibridizaciją, kūrė plikagrūdes ir be akuotų miežių veisles, bandė sukurti šakotavarpius kviečius. Naujovių selekcijoje paieška J. Bulavą paskatino 1931 m. išvykti ilgalaikei stažuotei į Švediją, jau tuo metu garsią Svaliofo augalų selekcijos stotį. Gali būti, kad tai tuometinio Lietuvos Žemės ūkio rūmų vadovo Jono Kriščiūno iniciatyva

Gal tai buvo paties prof. D. Rudzinsko paskatinimas? Beje, skaitytojams reikėtų priminti, jog Svaliofo augalų selekcijos stotyje J. Bulavas susitiko su ten besilankiusiu pasaulinio garso rusų genetiku ir botaniku akad. Nikolajumi Vavilovu, kuris taip pat buvo prof. D. Rudzinsko mokinys, kai lietuvis profesorius gyveno ir dirbo Maskvoje. Beje, tuo metu N. Vavilovas buvo Sąjunginio augalininkystės instituto direktorius.

Nemanau, kad šiai komandiruotei J. Bulavą paskatino jo mokytojas.Yra išlikęs D. Rudzinsko laiškas, kuriame jis priešinosi tokiai ilgalaikei komandiruotei. Jis manė, kad užtenka 1–2 dienas būti sėjos metu, 1–2 dienas augalų vegetacijos laikotarpiu ir 2–3 dienas derlių nuimant. Kam čia kvalifikuotą darbuotoją pusei metų siųsti į užsienį stažuotei.

Taigi J. Bulavas stažuotėje Švedijoje buvo 9 mėnesius. Po jo visi prieškario selekcininkai vyko tobulintis į užsienio valstybes.

Vadinasi, stažuotė pasiteisino? Juk šiandien nerastume bent kiek daugiau pasiekusio tyrinėtojo, kuris nebūtų tobulinęsis užsienyje.

Be abejo, pasiteisino. Manau, kad iš ilgalaikės stažuotės Švedijoje į Dotnuvą J. Bulavas parvežė didelę naujovę. Ligi tol selekcinės medžiagos derlingumas būdavo nustatomas pagal tam tikrą augalų kiekį, paimtą iš selekcinio laukelio. Tarkime, ten auga 5–10 tūkst. augalų. Iš 10 ar 20 augalų imdavo pavyzdį ir pagal juos spręsdavo apie būsimos veislės ar konkretaus laukelio derlingumą.

Grįžęs iš Svaliofo augalų selekcijos stoties J. Bulavas derlingumą pradėjo nustatinėti pagal viso laukelio derlių. Nupjaudavo to laukelio derlių, iškuldavo ir sverdavo.

Apie kokio dydžio laukelius kalbame?

Pirmose selekcijos grandyse buvo keleto kvadratinių metrų laukeliai. Toks derlingumo skaičiavimas buvo daug pranašesnis ir paprastesnis. Dabar taip pat skaičiuojama tokiu principu, tik kitais mastais bei naudojant kitą žemės ūkio techniką. Išsiplėtė darbų apimtys.

Kai kurios J. Bulavo sukurtos grūdinių kultūrų veislės buvo pradėtos dauginti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dotnuvos selekcijos stotis dirbo labai produktyviai. Lietuvos laukuose buvo auginamos beveik vien tik lietuviškos veislės.

Įvežtinėms veislėms turėtume būti griežtesni

Kiek tie tarpukaryje Dotnuvos selekcijos stotyje atlikti darbai reikšmingi šiandien? Gal tai jau tik žemės ūkio mokslo istorija, kuri mums nebeturi praktinės svarbos?

Žinoma, prieš karą sukurtos veislės šiandien jau tėra istorinės veislės. Tačiau genetinė medžiaga lieka ir anksčiau ar vėliau dar gali turėti atitinkamą vertę. Juk tos veislės buvo renkamos ir selekcionuojamos iš vietinės medžiagos.

Labai gaila, kad šiuo metu kartais nepagrįstai Lietuvoje platinamos užsienio firmų įvežamos veislės ir kad labai daug naujų registruojama. Veislių registracija turėtų būti atliekama atsakingiau.

Ar tose veislių registravimo tarnybose dirba selekcininkai? Jei taip, tai savo profesinėje terpėje šias problemas galima aptarti ir išspręsti.

Deja, tose veislių registravimo tarnybose selekcininkai nedalyvauja. Lietuvoje yra veislių tyrimo stočių, kurios tyrinėja, kaip viena ar kita veislė tinka skirtingoms Lietuvos dirvožemio ir klimato sąlygoms. Pagal tuos duomenis registruojama. Mano asmenine nuomone, Lietuvoje nereikėtų registruoti tiek daug užsienio veislių.

Buvo metas, ypač po 1918 m. paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės, kai valstybėje taip pat vyravo užsienietiškos veislės. Tačiau Dotnuvos selekcijos stotis sugebėjo įdiegti lietuviškas veisles, kurios buvo sukurtos nacionaliniu pagrindu.

Tačiau dabar padėtis gerokai sudėtingesnė. Tampame Europos Sąjungos dalimi, taigi, nesustabdysime užsienio veislių antplūdžio.

Man sunku spręsti, kaip toliau plėtosis Europos Sąjungos reikalai. Tačiau lietuviškos veislės dėl savo vietinės kilmės, pritaikytos konkrečioms mūsų sąlygoms, turėtų būti labiau vertinamos.

Tačiau būkime realistai: net ir gražiausiais ketinimais nieko nepasieksime, nes bet koks patriotiškumas ekonomikoje visada nusileis tegul ir brutaliai, bet praktinei naudai. Jokie argumentai nepaveiks, jeigu negalėsime pasiūlyti konkrečios ekonominės naudos.

Be abejo. Yra užsienietiškų veislių, kurios iš tiesų pranašesnės už lietuviškas. Jas reikia naudoti. Tačiau nemažai ir tokių veislių, kurios lygiavertės vietinėms, todėl, mano galva, pirmenybę reikėtų teikti savosioms.

Lietuva maža, bet žemdirbystės požiūriu mūsų regionai labai skirtingi. Radviliškio žemių juk nepalyginsi su Varėnos smėlynėliais. Todėl vieno recepto tikriausiai nė negali būti.

Daug kas priklauso nuo augalo rūšies. Vienos rūšys labiau reaguoja į konkretaus regiono savitumus, kitos – mažiau. Tai pasakytina ir apie augalų ligas. Tačiau šis veiksnys, aišku, turi įtakos.

Kodėl nebevertinamas selekcininko darbas

Tikriausiai galėtume pasakyti, jog tarpukario Lietuvoje turėjome du iš tiesų žymius agronomus selekcininkus – Dionizą Rudzinską ir Joną Bulavą. Ką mums sako jų gyvenimo patirtis, atlikti darbai? Štai J. Bulavo 100-sioms gimimo metinėms skirtame jubiliejiniame renginyje Lietuvos žemės ūkio universitete Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius genetikas Vytautas Rančelis sielojosi, kad selekcininko darbas Lietuvoje nevertinamas, dabartiniai mokslo vertintojai ir reformatoriai net nesupranta selekcinio darbo esmės. Juk šis darbas net nebuvo laikomas mokslu. Susilaukėme.

Man, 40 metų dirbusiam selekcininko darbą, labai gaila ir skaudu girdėti, kad Lietuvoje selekcininko darbas vertinamas pagal tai, kiek mokslinių straipsnių jis parašo ir ypač, jei tie straipsniai skelbiami užsienio leidiniuose. Tai absurdas. Užsienyje man yra tekę būti garsiausiose įmonėse, taip pat minėtoje Svaliofo augalų selekcijos stotyje Švedijoje. Beje, dabar susijungė Veibulo ir Svaliofo augalų selekcijos stotys. Švedų selekcininkai sugrubusiomis rankomis ir vėjo nugairintais veidais dirba selekcijos laukuose, svarbiausias jų darbo tikslas yra ne straipsniai, bet naujos išvestos augalų veislės.

Tačiau Lietuvoje sulaukėme keistų laikų: gali būti išvedęs puikiausias augalų veisles, tačiau tavo mokslinė veikla laikoma nepakankama, jei nesi išspausdinęs straipsnių prestižiniuose užsienio žurnaluose. Visa tai selekcininkus ir varo į neviltį. Negana to, kad mūsų tyrimų sritis labai blogai aprūpinama materialiai, keisčiausi, absurdiškiausi vertinimo kriterijai visiškai sumenkina, devalvuoja selekcininko darbą.

Mūsų selekcininkai tiek nuleido rankas, kad gal nekuklu klausti, ką naujo ir naudingo sukūrė, kokias naujas augalų veisles išvedė?

Ne visai taip. Selekcininkai turi savo darbų apimtis, stengiasi dirbti, kiek leidžia jų galimybės. Jie važiuoja į konferencijas, susitikimus su žemdirbiais, bendrauja su užsienio kolegomis ir panašiai. Tačiau selekcininkų darbą matuoti pagal visiems bendrą kurpalį – nei šis, nei tas. Gal teoriniais klausimais užsiimantys mokslo institutai ir patenkinti dabartine mokslo vertinimo sistema, bet dirbantiems arčiau žemės, tokia sistema gali kelti tik juoką ir nepasitenkinimą.

Kokį aš jį pažinojau

Pakalbėkime kiek linksmesniu klausimu. Kaip bebūtų, su prof. A. Sliesaravičiumi parengėte knygą apie prof. Joną Bulavą, pavyko rasti ir rėmėjų, kurie ją išleido. Taigi ne viskas taip jau pilka ir nuobodu, kaip kartais gali pasirodyti, iš šalies pasiklausius mūsų pokalbio.

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad rengiant šią knygą pavyko pasitelkti J. Bulavą pažinojusių, su juo bendradarbiavusių žmonių. Pavyko rasti rėmėjų, kurie suprato, kaip svarbu turėti tokį veikalą.

Kokį įspūdį Jums paliko J. Bulavo 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Lietuvos žemės ūkio universitete?

Gražiai surengtas. Man buvo įdomu dar kartą pasižiūrėti 1952 m. sukurtą, jau istoriniu tapusį dokumentinį filmą Dotnuvos mičiurininkai. Kai lankiausi pas prof. J. Bulavą, jis įteikė man to filmo kopiją, ją dovanojo savo mokytojo prof. D. Rudzinsko muziejui Dotnuvoje.

Koks Jonas Bulavas išliko Jūsų atmintyje? Pirmiausia ne kaip selekcininkas, o kaip žmogus?

Man imponavo kad ir toks faktas. Savo ausimis girdėjau, kaip genetikų-selekcininkų tarybos posėdyje buvo svarstoma, kokia kalba organizuoti konferenciją? Rusų ar lietuvių? Prof. J. Bulavas pasisakė kategoriškai: tik lietuvių kalba.

Esu klausęs prof. J. Bulavo skaitomą selekcijos kursą tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar universitetas). Jis man oponavo ginant mokslų kandidato disertaciją. Lietuvos žemės ūkio akademijoje jis kovojo už lietuvybę, kaip ir jo brolis prof. Juozas Bulavas Vilniaus universitete, kai jam teko būti šio universiteto rektoriumi.

Ne iš vieno žmogaus Dotnuvoje esu girdėjęs, kad Jonas Bulavas rėmė tremtinius. Priimdamas į darbą visiškai nepaisė, kokios to žmogaus politinės pažiūros. Svarbiausias kriterijus – kad būtų darbštus ir sąžiningas žmogus. Toks jis ir pats buvo: paprastas, žemės žmogus, labai susijęs su lietuvišku kaimu. Mylėjo žemę ir augalus, paprastus kaimo žmones. Buvo tikslus, o selekcininkui tikslumas, kruopštumas yra labai svarbūs bruožai. Selekcijos procesas labai ilgas, veislei sukurti kartais reikia 10 ir daugiau metų, reikia turėti reikalo su šimtais, tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių numerių, veislių pavyzdžių. Be kruopštumo ir sąžiningumo galima daug pripainioti.

Ir nuslysti lysenkizmo keliu.

Būtent, nueiti klystkeliais.

Ačiū už pokalbį ir prisiminimus. Manau, jog ne vienam, pažinojusiam prof. J. Bulavą, Jūsų pasakojimas sužadins daug prisiminimų ir sukels naujų minčių.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Komentarai