|
Simpoziumas Čikagoje. Pirmasis naujame tūkstantmetyje (5)
Kiekvieną statybą pradėti pirmiausia reikėtų savyje (3)
Pabaiga, pradžia
Nr. 13
Tuo įsitikinęs, tokios nuostatos
laikosi mūsų pašnekovas inž. archit. Napalys Kitkauskas, Vilniaus Žemutinės
pilies atstatymo mokslinis vadovas, XII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos
simpoziumo dalyvis, su kuriuo tęsiame pradėtą pokalbį.
Prisiminkime didį
vilnietį vyskupą Vaitiekų Taborą
Gerbiamasis Napaly Kitkauskai,
tikriausiai sutiksite, kad Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje atstatymas tai
ne tik pragmatiška, bet visų pirma patriotiška akcija. Bent jau taip šių
rūmų prasmę suvokia daugelis žmonių, kurie palaiko ir remia šią didžią mūsų
tautos statybą. Tačiau suprantu, jog siūlydamas Jums pašnekesį šia tema
labai rizikuoju, nes pačios sąvokos patriotizmas,
tauta kai kam jau savaime atrodo kaip senamadiškumo ženklas. Bent
jau ne modernumo. Ką apie tai galvojate?
Man visada malonu remtis pačios istorijos
mums teikiamais pavyzdžiais. Štai kad ir Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro
vaidmuo šio miesto istorijoje. 1492 m. mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos
didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui į LDK sostą buvo išrinktas
Kazimiero ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus Aleksandras, tais pačiais metais
Vilniaus vyskupu tapo ir Vaitiekus Taboras. Jis kilęs nuo Turgelių, gerai
mokėjo lietuviškai. Kai 1501 m. Vilniaus apylinkėse pasirodė totoriai,
susirūpinę vilniečiai nutarė statyti miesto sieną. Didysis kunigaikštis
Aleksandras 1503 m. davė miesto sienos statymui privilegiją. Vyskupas V.
Taboras visas savo pajamas, gautas iš nekilnojamo turto, atidavė sienai
aplink Vilniaus miestą statyti. Kai siena ir miesto vartai buvo statomi,
vyskupas šventino ir laimino statybą, o paskui jį ėjo karalius, didikai,
miesto burmistras ir magistrato nariai, cechų atstovai. Šiemet sukanka
lygiai 500 metų nuo Vilniaus miesto gynybinės sienos statymo pradžios.
Kai vyskupas jau gulėjo mirties patale, jį
aplankė Vilniaus burmistras ir magistrato nariai, kaip garsiam ir miestui
nusipelniusiam žmogui pasiūlė jo atminimui pastatyti paminklą. Nieko man
nereikia, atsakė Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, man paminklas
bus miesto siena.
Tikro Vilniaus patrioto žodžiai, kurie
neturėtų dingti užmarštyje. Juos nuolat turėtume prisiminti ir kitiems
priminti. Nemanau, jog kada nors ateis laikas ir bus pasakyta, kad
vyskupas. V. Taboras buvo labai senamadiškas žmogus, iš kurio nieko
nebegalima pasimokyti.
Tie jo pasakyti žodžiai užfiksuoti
istorijoje. Kai mirė Lenkijos karalius Jonas Albrechtas, į sostą 1501 m.
buvo išrinktas jo brolis Aleksandras, kuris išsaugojo ir Lietuvos didžiojo
kunigaikščio titulą. Ligi tol Lietuvos ponai ir bajorai skatino Aleksandrą
vykdyti atskirą nuo Lenkijos politiką, visais būdais buvo pabrėžiamas LDK
atskirumas nuo Lenkijos karalystės. Tapęs Lenkijos karaliumi Aleksandras
jau buvo atsargesnis ir Lietuvos savarankiškumo atžvilgiu, tuo labiau, kad
LDK grėsė dideli pavojai iš Rytų kaimyno. Nors dar 1495 m. Aleksandras ir
buvo vedęs Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną, tuo
sutvirtindamas ir 1494 m. LDK sutartį su Maskva, bet Ivanas III pretenzijų
į LDK žemes neatsisakė. Sunkia LDK padėtimi naudojosi ir totoriai,
atsibastę net iki Naugarduko. Prieš Lietuvos valstybę telkėsi didelės
karinės jėgos. Lenkai dar 1495 m. Lietuvai siūlė atnaujinti 1413 m.
Horodlės susitarimą, tačiau LDK Seimas pasiūlymą atmetė, pasisakydamas už
lygiateisę politinę ir karinę sąjungą su Lenkija. 1499 m. Petrakove tokia
preliminari lygiateisė sutartis tarp LDK ir Lenkijos buvo sudaryta. Po Lenkijos
karaliaus Jono Albrechto mirties Aleksandras tapo Lenkijos karaliumi,
pasirašė Melniko aktą, kuriame deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK
susijungia į vieną valstybę. Bet įdomiausia, kad LDK Seimas tos sutarties
nepatvirtino. Atsisakė šią sutartį paremti ir Vilniaus vyskupas V. Taboras,
kurio įtaka buvo labai didelė. Jeigu valdovas su reikalais apleisdavo
Vilnių, tai LDK Ponų Tarybai vadovaudavo Vilniaus vyskupas. Beje, panašiai
buvo Lenkijoje, kur Krokuvos vyskupas po karaliaus buvo antras asmuo valstybėje.
Kadangi Vilniaus vyskupas V. Taboras pasipriešino ir nesutiko pripažinti
Melniko akto, jis buvo netgi pašalintas iš Ponų Tarybos.
Pilietinė sąmonė
ir tautiškumas
Taigi patriotizmas reikalauja aukų, ne
visada susilaukia pagyrimo žodžių. Jūsų prisimintas Vilniaus vyskupo
Vaitiekaus Taboro gyvenimo faktas mums tik patvirtina, jog LDK politinio
savarankiškumo deklaravimas vyko nuolat ir
turėjo karštų šalininkų net kai Lietuva ir Lenkija turėjo bendrus
valdovus.
Tik Liublino unija 1569 m. Lietuvą ir
Lenkiją padarė federacine valstybe, nors ir tuomet Lenkija bei LDK turėjo
savo atskiras kariuomenes, seimus. Buvo ir bendri seimai. LDK piliečiai
nuosavas valdas galėjo įsigyti Lenkijos karalystėje, todėl daug Lietuvos
didikų rūmų vėlesniais laikais ir išaugo Lenkijos miestuose.
Gal tai ir buvo viena priežasčių, dėl
kurios Lietuvos ponai pradėjo sparčiau nutautėti? Vyko sparti aukštuomenės
integracija į Vakarų kultūrą, kurios reprezentantas LDK elitui buvo
Lenkija. Tačiau turėtume nepamiršti tam tikro šio proceso skausmingumo, gal
ir neišvengiamumo. Juk kai sakome, kad Lietuvos ponai ir bajorai nutauto,
tai, matyt, reikėtų suvokti ir kitą dalyką: LDK iki Liublino unijos ir net
po jos nuolat pabrėždavo savo savarankiškumą ir skirtingumą nuo Lenkijos.
Taigi ne viską lemia kalba. Karštais Lietuvos patriotais yra buvę ir
lietuviškai nekalbėję LDK piliečiai. Pilietinė sąmonė kartais gal svarbiau
ir už tautiškumą.
Mes įpratę į Liublino uniją žvelgti kaip į
suvaidinusią gana neigiamą vaidmenį Lietuvos istorijoje. Tačiau būta ir
teigiamo vaidmens. Pamėginkime sau užduoti klausimą: kas būtų, jeigu
Liublino unija nebūtų pasirašyta?
Veikiausiai LDK kaip politinis
vienetas būtų nustojęs gyvuoti dar anksčiau, negu kad Lenkijos karalystės
sudėtyje. Gal išties metas būtų ne tik deklaruoti Liublino sutarties
neigiamus padarinius, bet dažniau gilintis ir į teigiamus. Ar ne todėl, kad
lenkų požiūris daug platesnis, jie noriai eksploatuoja daugelį su Lietuvos
asmenybėmis ir istorija susijusių faktų, kurie lyg ir išslysta iš mūsų
mokslo ir kultūros apyvartos?
Prieš keletą metų lenkai Liubline Unijos
aikštėje pastatė paminklą Juzefui Pilsudskiui, kuris buvo lietuvių kilmės
Lenkijos politinis ir karinis veikėjas. Šiai asmenybei Lenkijoje kuriami
muziejai, statomi paminklai. Panašiai ir Lenkijos karaliui bei Lietuvos
didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Tai su kolegomis ir sakome tuos paminklus
apžiūrinėdami: Lenkijoje taip garbinami šie ir kai kurie kiti lietuviai,
kad mums yra dėl ko pasukti galvas. Gal šie lietuviai Lietuvai ir neatnešė
didelės naudos, bet lenkai randa už ką juos gerbti ir vertinti. Tad gal ir
mes Lietuvoje galime rasti ne vieną kitatautį, kuris Lietuvai daug gero yra
padaręs ir nusipelno paminklo...
Prieš keletą metų Vilniaus pedagoginiame
universitete vyko konferencija, kurioje pareikšta įdomių minčių. Kalbėta,
jog XVIXVII a. Lietuvoje buvo beįsitvirtinąs vienas kitas italų ar
vokiečių architektas ar kitų veiklos sričių atstovas, kai kurie mėgindavo
dvarą nusipirkti, arba tą dvarą labiausiai nusipelniusiems net dovanodavo
valdovas. Ir vis dėlto tie svetimšaliai po kurio laiko dažniausiai iš
Lietuvos pasitraukdavo, nes jiems čia buvo nepalankios sąlygos.
Skaitydamas literatūrą apie Valdovų rūmus
Vilniuje vis lyginu, kaip tuo pačiu metu, XVI a., Krokuvoje buvo statomi
renesansiniai Vavelio rūmai, vėliau kiti objektai manierizmo laikotarpiu.
Lenkai mėgaudamiesi rašo, kaip į Krokuvą iš Šveicarijos ar Italijos atvykę
menininkai, architektai, įvairių sričių specialistai buvo įtraukiami į
Lenkijos gyvenimą, sulenkėjo, buvo polonizuoti. Tuo pabrėžiama, kokia
stipri ir gyvybinga buvo lenkų kultūra, sugebėdavusi kitataučius
prisijaukinti, o svetimšaliai Lenkijoje rasdavo namus.
Taigi lenkai tuo džiaugiasi, o mes iš tiesų
gal nelabai ir sugebėdavome tuos kitataučius prisijaukinti.
Ar Lietuva visada
tik auka?
Tęsiant mintį dėl Liublino unijos. Vis dėlto
net ir po unijos sudarymo didžioji sunkumų dalis teko LDK. Būtent Lietuva
buvo ta buferinė dalis, kuri patyrė stiprėjančios Maskvos Didžiosios
Kunigaikštystės, vėliau Rusijos valstybės, smūgius, kuriems atremti vis
labiau ėmė trūkti jėgų. Kai Lietuvai ypač prireikdavo pagalbos, iš Lenkijos
ne visada jos sulaukdavo. Bet tai būtų atskira tema. Dviejų valstybių
simbiozė ir diplomatinis žaidimas toli gražu nebuvo lygiavertis LDK ir
Lenkijai. Juk XVI a. abiejose valstybėse gyveno maždaug vienodas gyventojų
skaičius. Galima sutikti, kad LDK ir tada nemažą gyventojų dalį sudarė
slavai. Tačiau mūsų laikais Lenkijoje gyvena dešimteriopai daugiau
gyventojų negu Lietuvoje. Yra apie ką pagalvoti.
Mažojoje Lietuvoje Valtarkiemio (Gumbinės
aps.) evangelikų kunigas Pilypas Ruigys parašė studiją apie lietuvių kalbą,
kuri buvo išspausdinta Karaliaučiuje XVIII a. viduryje. Siekdamas pailiustruoti
lietuvių kalbos ypatybes, į tą veikalą įdėjo tris lietuvių liaudies dainas.
Jomis susidomėjo G. Lesingas, J. G. Herderis, netgi J. V. Gėtė. Viena
iš tų dainų yra apie tai, kaip lietuviai jojo į karą, lenkai karininkai
vadovavo, o lietuviai kareivėliai krito kovos lauke. Tai viena iš trijų
pirmųjų dainų, kurios pateko į vokiečių kultūros akiratį.
Net ir liaudies dainoje perteiktas
lenkų pranašumas prieš lietuvius.
Lenkai jautėsi padėties šeimininkai, o
lietuviai jei ir jautėsi nuskriausti, nelabai įstengė pasipriešinti.
Lietuvos elitas artėjo prie Europos kultūros lygmens, tačiau bendras
balansas nebuvo Lietuvos naudai.
Žinoma, galiu sutikti, kad šis mano
pastebėjimas gal ir nėra visai nepriekaištingas istorinio objektyvumo
požiūriu, tačiau iš įvairių šaltinių man pavyko susidaryti būtent tokį
vaizdą. Lietuviai dažniausiai buvo skriaudžiamųjų vaidmenyje.
Lietuviai Vilniaus
krašte
Tačiau nėra nieko blogiau už gyvenimą,
kai prisimenamos vien tik skriaudos istorinės ar kokios būtų. Savo tautos
ir valstybės istorijoje turime ieškoti teigiamų ir mus stiprinančių,
įkvepiančių pavyzdžių. Reikia išmokti iš praeities semtis stiprybės.
Pagaliau ar ne apie tai giedama ir Lietuvos himne?
Taip, tačiau susiduriame ir su kita šios
problemos dalimi. Štai kad ir Rytų Lietuva. Vilniaus apskrities vadovai ten
stengiasi steigti lietuviškas mokyklas, tačiau Vilniaus ir Šalčininkų
rajonų švietimo skyriai dažnai palaiko tik lenkiškas mokyklas. Jos gauna
pagalbos iš Lenkijos, į jas atvyksta lenkų kunigai. Apskrities administracija
priversta steigti lietuviškas apskrities viršininkų mokyklas. Jeigu koks
vaikas ateina į šias lietuviškas mokyklas, tai prasideda savivaldybių
spaudimas tėvams. Jie gali negauti darbo ir panašiai. Dažnas bijo patekti į
nemalonę, todėl vaiką leidžia į lenkišką mokyklą. Šiuos dalykus taip pat
reikia žinoti.
Sutinku, kad eidami į Europos Sąjungą,
turime siekti, jog būtų kuo mažiau tautinio pobūdžio nesusipratimų,
nereikalingos trinties. Tačiau ir kita šalis turi tai suprasti. Vargu ar
kam gali kilti abejonių, kad vadinamajame Vilniaus krašte lietuviai buvo
labiau nuskriausti už lenkus.
Labai paprastas dalykas. Karštą 2002 m.
vasarą, lankydamiesi Krokuvoje, susėdome netoli Sukienicų pietauti. Geriame
alų, užsimezgė kalba su vienu lenku. Jis sako: Mes tai lietuvius mylime,
bet jūs, lietuviai, žinau, mūsų nemėgstate. Ir juk tai iš alučio
pagėrusio žmogaus išgirdome ne Varšuvoje, bet nuo Lietuvos gerokai
nutolusioje Krokuvoje.
O kaip Jūs pats paaiškintumėte tokį
žmogaus įsitikinimą? Ko gero, tai ne jo vieno, bet nemažos lenkų dalies
nuomonė.
Tas mus užkalbinęs lenkas gali kažkiek
žinoti esamą situaciją. Ir tai, kas vyko 1920 metais, kai atsikūrusi
Lietuvos valstybė neteko savo sostinės Vilniaus. Ir tai, kas vyko 1990
metais, kai dar kartą atsikūrusi Lietuvos valstybė sutiko tam tikros dalies
vadinamojo Vilniaus krašto lenkų ne tik priešinimąsi Nepriklausomos
Lietuvos vyriausybei, bet ir reiškė aktyvų norą atkurti didžiąją Lenkiją.
Žinoma, Lietuvos sąskaita. Gal kai kas svajojo apie senąją praeitį.
Žinoma, sunku interpretuoti vieną
sutikto lenko sakinį, vis tik mums jis sukelia įvairių asociacijų. Todėl
galimos ir skirtingos interpretacijos. Kur nors Rusijos gilumoje, jeigu kas
ne taip, tai iš mažiau geranoriško ir ne itin inteligentiško pašnekovo, žiūrėk,
ir išgirsi: A, visi jūs, pabaltijiečiai ant
vieno kurpalio su vokiečiais. Arba dar stipriau pavažiuodavo.
Tarnavusiems tarybinėje kariuomenėje, tikriausiai, yra tekę tai pajusti.
Savo nuostatas lietuvių atžvilgiu turi ir
lenkai. Natūralus dalykas.
Man pačiam vietoj kariuomenės teko
tarnauti Mordovijos lageryje, ten kitaip mūsų nė nevadino, tik fašistais.
Tačiau kaimynams lenkams neturėtų būti sunku suprasti: kaip Krokuva nuo
seno buvo Lenkijos sostinė, taip Vilnius Lietuvos sostinė nuo seniausių
laikų. Lenkai turi suprasti teisėtą lietuvių tautos norą savarankiškai
reikštis, turėti ir savo senąją valstybės sostinę. Seniai laikas pasmerkti
1920 m. Želigovskio avantiūrą, kai teisėta Lietuvos valstybė buvo netekusi
savo sostinės. Tačiau ne visi lenkai ir šiandien tai supranta.
Neabejoju, kad ir Lenkijoje mes
rastume daug žmonių, kurie mūsų siekius supranta, palaiko ir remia.
Dėl to jokios abejonės man nekyla. Tačiau
kiek kitaip yra Pietryčių Lietuvoje arba vadinamajame Vilniaus krašte. Ko
tie žmonės tikisi, man sunku suprasti. Kartais man atrodo, kad jie nėra
geranoriški Lietuvos valstybės atžvilgiu. Gal jiems ramybės neduoda 1922
metų prisiminimas, kai Želigovskis atplėštą Vilnių ir Vilniaus kraštą
pavertė vadinamąja Vidurio Lietuva.
Labai neilgai egzistavęs politinio
avantiūrizmo darinys, kuris jau 1924 metais buvo prijungtas prie Lenkijos.
Kaip ir reikėjo tikėtis. Tačiau istorijos žaizdos ir skauduliai turi ne tik
mausti, bet ir užgrūdinti. Tai mūsų dvasios statybos plytos, kurias mūsų
tauta neabejotinai įmūrys ir į atstatomų Valdovų rūmų mūrą. Ačiū Jums už
mintis, kuriomis pasidalijote su Mokslo
Lietuvos skaitytojais.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Komentarai
|