MOKSLO LIETUVA Nr 16 (284) 2003 m. rugsėjo 25 – spalio 8 d.

Ten, kur Brasta (1)

Į dailininkų Piekurų sodybą Kuršių kaime, Varėnos rajone, jau ne pirmą kartą suvažiuoja meno žmonės, dailininkų draugai ir kolegos bei šiaip meno gerbėjai, kuriems įdomūs Piekurų darbai ir kurie bent viena ausimi yra girdėję apie šių dailininkų instaliacijas gamtoje, po Dzūkijos dangumi. Kokį netikėtumą šį kartą parengė dailininkai Piekurai, kuo nustebino savo sodybos lankytojus? Apie tai pasakojama šiame rašinyje.

Priminsime, kad vykdydama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo palaikomą programą Mokslui ir visuomenei, mūsų laikraštis įsipareigojo rengti ir publikuoti rašinius, skirtus mokslo ir meno kūrėjų raiškai.

Dzūkijos krašte, kur teka Merkys, Spengla ir Šalčia, visai nedidukė Brasta gal ir nėra išskirtinė nei savo dydžiu, nei vandens tėkme ar kitomis ypatybėmis. Vis dėlto tai labai nuotaikingas, o vietomis ir slėpiningas upelis. Jo paslaptingumas priklauso ne tik nuo vietovės, per kurią teka, bet, tikriausiai, ir nuo šalia gyvenančių žmonių. Vieni jų – dailininkai Piekurai, kasmet vasarojantys savo sodyboje, kuri skendi tarp medžių kiek atokiau Kuršių kaimo.

Sutikime, jog Varėnos rajone, pačioje Dzūkijos širdyje, toks kaimo pavadinimas skamba keistokai, šiai Lietuvos vietai neįprastai. Juk kuršiai – tai Baltijos pajūryje gyvenusi baltų gentis, kuri ištirpo tarp žemaičių, lietuvių ir latvių. Kaip toks pavadinimas atkako į dzūkų smėlynus, vargu ar kas atsakys. O argi ne savaip keista ir pati Piekurų šeima, kurios net keturi atstovai – dailininkai. Tai Igoris Piekuras ir Marija Teresė Rožanskaitė-Piekurienė bei du jų sūnūs – Marijus bei Gediminas. Kuršių kaimo žmonėms tokia šeima turėtų atrodyti labai jau neįprasta, o ir mieste gyvenantys gal ne iškart prisimintų antrą tokią dailininkų šeimą Lietuvoje.

Ėmęsis akvarelės
nevaliojo sustoti

Ties Piekurų sodyba Brastos krantai (beje, žemėtvarkininkų dokumentuose upelė įvardyta kaip Brasta-Šlektianka – lenkmečio priminimas) pasipuošę juodalksniais ir beržais, kurių kamienais ropščiasi laukiniai apyniai, aplink veši žolynai. Brasta vietomis prasibrauna pro keistai išvartytus didžiulius akmenų luitus – tarsi koks „samanės“ padauginęs nelabasis smaginosi, mėgindamas užtvenkti upelę. Gal dėl to ši ir skundžiasi, marma dieną naktį.

Upelė ir augmenija sudaro savitą pasaulį, kuris tapytojui Igoriui Piekurui jau kone dešimtį metų teikia kūrybinio įkvėpimo bei džiaugsmo. Na, džiaugsmo bendraudami su gamta patiriame kiekvienas – nebūtina būti menininku. Tačiau dailininkas tuo ir skiriasi nuo mūsų, paprastų mirtingųjų, kad savo džiaugsmus ir sielvartus sugeba meniškai įprasminti per spalvas, formas ar vaizdus. Maža to, dar sugeba užkrėsti ir kitus. Vienus padaro bendraminčiais, o kitus verčia gal ir pasipriešinti siūlomai meniškai suvoktai ir dailės kūrinyje perteiktai realybei.

I. Piekurą pirmiausia pažįstame kaip tapybos aliejiniais dažais meistrą. Gal tiesa, gal ne visai, bet kolegos sako, jog buvo metas, kai jis gana atsainiai vertino akvarelės techniką, laikė nelabai rimtu, veikiau moterims tinkančiu užsiėmimu. Matyt, tai pušų spygliais kvepiančių Dzūkijos vasarų ir Brastos įtaka, kai pabėgus iš didmiesčio triukšmo ir nuo kasdienių darbų per atostogas buvo galima atsidėti, tuo metu atrodė, mažiau atsakingiems kūrybiniams sumanymams, savotiškam žaidimui sielos atgaivai. Vieną kartą pabandęs tapyti akvarele, I. Piekuras nebevaliojo sustoti. Gal net savo paties nuostabai – taip užvaldė jį tas užsiėmimas.

Atsidėta ne tik tapybai, nes tai buvo ir bendravimas su gamta, kurios juk toli nereikėjo ieškoti, buvo čia pat, ties sodyba. Galima tik stebėtis, kiek daug įvairovės, spalvų žaismo ir nuotaikos slypi mažo upelio pakrantėje. Tereikia tik pastebėti ir sustabdyti akimirką. O tų akimirkų Igorio Piekuro akvarelėse – dešimtys. Tarsi atsidėkodamas tam Brastos pakrantės lopinėliui, dabar tokiam pažįstamam ir savam, tapytojas savo parodą ir nutarė surengti ant tako, vedančio palei Brastos krantą. Tarsi kūrėjo padėka upeliukui ir jo slėpiningiems krantams.

Visas pasaulis
upelės krante

Taigi I. Piekuras turi savo upelę ir jam nereikia niekur toli važiuoti, nes tuos pačius įspūdžius, emocinius išgyvenimus jis patiria ir čia, sėdėdamas ir tapydamas ant Brastos kranto. Tais išgyvenimais jis dabar ryžosi pasidalyti ir su kitais savo talento gerbėjais. Tam pasirinko ne parodų salę, bet Brastos pakrantę. Tarp medžių veda takas, o lankytojus pasitinka paveikslai – dailininko sugrupuoti, ant medžių pakabinti taip, kad gali stebėti, kaip gamtos formos tampa meno kūriniais, natūra virsta kultūra.

Paveikslo rėmai, tas įprastas ir tarsi būtinas dailės kūrinio atributas, šį kartą pasirodo visai čia nereikalingas, todėl jų atsisakyta. Išėjusios iš rėmų akvarelės yra lyg pačios gamtos dalis, taigi kultūra tarsi vėl grįžta į natūrą. Toks eksponavimas priklauso nuo įvairių netikėtumų. Pro debesį ir medžius prasimušęs saulės spindulys, pataikęs į paveikslą, jį sušildo, staiga atgaivina, priverčia naujai gyventi. Sustoji ir stebiesi; juk prieš akimirką nepastebėjai, kad tiek daug varsų, žaismės ir virpėjimo yra toje akvarelėje. O dar vėjo nedidelis gūsis pajudina paveikslą, – ir vėl nauja mizanscena scenarijuje, gal būtent tokia ir nenumatyta. Paveikslai ir pati gamta, jų nelauktas sąryšis netikėtomis emocijomis apdovanoja žiūrovus. Tie medžiai I. Piekuro akvarelėse – tai paties dailininko emocijų ir jausmų išraiška, bendravimo su jam miela ir įprasta aplinka, jaukiu ir tokiu savu upės murmesiu, saulės spindulių žaismu lapijoje. Arba lietaus lašų šlamesiu – nelygu oras.

Jautresnis žmogus suvokia, kad eiti klegančioje minioje tarp gero šimto kitų lankytojų, vadinasi, ištirpti minioje, bent tuo metu prarasti individualumą ir betarpiško bendravimo su menu ir gamta dovaną. Todėl menams jautrus prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis ir stengiasi visus lankytojus praleisti į priekį, o pats likti paskutinis tik su keliais jam artimiausiais bičiuliais. Tarp bendraminčių geriausia patirti meno ir gamtos žavesį. Tame akvarelių ir gamtos sąlytyje profesorius mato galingą sceninį pasaulį, kuris savaip transformuoja tikrovę, o mes visi esame šio vyksmo dalyviai.

Galima tik stebėtis ir džiaugtis, kiek daug dailininkas pamato gamtos kasdienybėje, kuri, jeigu įsigilinsime, juk visai nėra nei kasdieniška, nei paprasta. Dailininko akims ir širdžiai ji atsiskleidžia kaip įstabus vyksmas, nuolatinė kaita, kurioje dalyvauja spalvų ir šviesotamsos žaismas, garsai, vėjo siūravimas medžiuose ir daug kaskart vis naujų nepasikartojančių dalykų, kuriuos reikia tik pastebėti ir išjausti. Akvarelės technika šiuo atveju gal geriausiai perteikia tą virpantį ir nuolat kintantį pasaulį, kurio dalyviai – medžiai, upė, saulės blyksniai.

Suolelis su drobule

Kleganti minia išsirango pakrantės taku, gana greitai dingsta už posūkio, kaip tam tikra neindividualizuota substancija, nematerialus pats judesio fenomenas. Čia, žinoma, buvo pacituotas mokslo filosofas prof. J. A. Krikštopaitis. Vėl lieka gamta ir paveikslai, iš tos pačios gamtos atėję į šį pasaulį ir dabar sugrįžę atgal, tarsi į amžinosios gimdytojos glėbį. Nuolat kintantis natūros ir kultūros santykis, kaskart vis kitoks, neišsemiamas, kaip pats gyvenimas.

Tako lankstas mus veda atgal link sodybos. Atsisveikiname su I. Piekuro akvarelėmis, kurių didžiausia ekspozicija pateikta užbaigai – lyg akvarelės galimybių apoteozė.

Laukymėje iš tolo šviečia suolelis. Pavargusiam gal jauku būtų ir prisėsti, bet suolelis pridengtas šviesia drobule. Matyt, taip reikia. Būtume gal ir praėję, jeigu ne Paminklų restauravimo instituto vadovaujanti architektė Vitalija Stepulienė–Jasulaitytė. Iš tolo klausia, ar buvome prisėdę ant suolelio. Truputį susigėdę, kad tokie nežingeidūs, grįžtame prie suolelio – ir esame apdovanoti.

Pasirodo, jokios drobulės čia nėra, teisingiau pasakius – yra, bet tai visumos su suoleliu dalis. Gedimino Piekuro skulptūra, labai netikėta, stebinanti, jautriasielį skulptūros žinovą galinti net maloniai priblokšti. Suprantama, meninio išgyvenimo prasme. Net sunku patikėti, kad iš vientiso medžio gabalo galima išskaptuoti tokį elegantišką meno kūrinį. Užmanymo paprastumas ir elegantiškas įgyvendinimas skatina laukti naujų skulptoriaus G. Piekuro kūrybos žybsnių.

Ką girdi miškas

Vėl einame per Piekurų sodybą, bet dabar naujomis akimis vertiname dzūkams įprastos medinės kaimo architektūros visumą bei atskirus elementus, neišskiriant nė atokiau stovinčios pirtelės, būdingų šiam kraštui tvorų ir vartelių, visų elementų tarpusavio darnos ir natūralaus ryšio su gamtine aplinka. Kylame į pušyną, kurio prieigose sodyba ir prisiglaudusi. Pakilęs į kalnelį ant pušies kamieno pirmiausia išvysti išdidintą baltą žmogaus ausį. Toliau, ant kitos pušies – kita, paskui pamatai trečią ir ketvirtą – daugybę ausų. Visas pušynas pasirodo besąs ausylas. O ką žinai, gal ir akylas. Sunku pasakyti, ką miškas girdi ir ką norėtų išgirsti. Pasijunti čia ne vienas ir ne vienišas. Kaip ir kuo tas žmogaus, kiekvieno iš mūsų buvimas atsišauks, kokius pėdsakus ir padarinius paliks – lieka paslaptis. Tačiau yra tos paslapties vizualiniai ženklai, sužmogintos gamtos pavidalas, o gal ir ekologinės sąmonės simboliai. Meno įvaizdžių kalba mums pateikiami klausimai, tam tikros užuominos, į kuriuos kiekvienas gali rasti savo individualų atsakymą

Šios instaliacijos su miško ausimis autorė dailininkė, tapytoja, erdvinių asambliažų autorė Marija Teresė Rožanskaitė-Piekurienė, kuri yra ir viso bendro šių metų instaliacijos projekto sumanytoja. Tai jos septintoji instaliacija. Vilniečiai atsimena dailininkės instaliacijas Suvarstyta Vilnelė (1999 m.) bei ........ O pirmoji dailininkės instaliacija Mano upelis Kuršių kaime buvo surengta 1998 m. Antroji vyko 2001 m., o šiemetinė vėl skyrėsi nuo buvusių, nors ir šį kartą upelis liko bene svarbiausias viso vyksmo elementas ir rišamoji grandis.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Komentarai